http://www.gargzdai.lt/islydint-donelaitikos-metus-nauja-editos-barauskienes-knyga/

Kultūrininkas Vytautas Šilas, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas, pastebėjo, jog 300-aisiais Kristijono Donelaičio metais daugiausia dėmesio susilaukė jo literatūrinė kūryba, tačiau mažiau kalbėta apie „Metų“ autoriaus asmenybę ir visai nedaug – apie Donelaičio žemę. Drįstu sakyti, jog šią spragą netrukus ištaisys rašytojos Editos Barauskienės naujoji knyga „Tolminkiemio sodininkas“.

Taigi kreipiuosi į knygos autorę su klausimu: „Kokį Donelaitį, vieną originaliausių Apšvietos epochos rašytojų Europoje, subrandino Nadruvos žemė ir kokiais kūrėjo takais vaikščiota ieškant jo pėdsakų?“

E. BARAUSKIENĖ: prieš dvidešimt metų teko kalbėtis su vokiečių baltistu Berlyno Humbolto universiteto profesoriumi Viktoru Falkenhanu. Jis yra parašęs monografiją apie Karaliaučiaus lietuvių bažnyčios kleboną Joną Bretkūną, kuris 1590 metais pirmasis išvertė Bibliją į lietuvių kalbą. Idant Bretkūnas eiliniam skaitytojui taptų artimesnis, po kurio laiko parašė puikių novelių ir išvertė jas į lietuvių kalbą.

Tuokart profesorius man uždavė paprastą klausimą: kodėl lietuvių rašytojai nerašo apie savo garsius žmones? Taigi, kodėl?

Kai Klaipėdos rajono savivaldybės Kultūros skyriui su Jono Lankučio viešąja biblioteka pateikėme projektą knygos leidybai apie Martyną Mažvydą, Kultūros skyriaus vedėjas atsakė dviem žodžiais: ,,projektas blogas“. Kodėl blogas, jei knyga buvo išleista ir įvertinta premija? Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad vėliau parama knygai išleisti buvo suteikta, tačiau ar toks turėtų būti požiūris į pirmosios lietuviškos knygos autorių?

Vytautas Šilas teisus: nėra nė vieno biografinio romano apie Donelaitį ir jo epochą. Yra daug mokslinių veikalų, ir tai, be abejonės, palengvina užduotį imtis rašyti grožinę knygą apie mūsų didįjį poetą, kuris savo kalbos turtingumu ir vaizdumu iškėlė lietuvių kalbos grožį į pasaulinį lygmenį. Mokytojai teigia, kad Donelaičio ,,Metai“ moksleiviams yra sunkiai suprantami. Taigi, gal moksleiviams būtų įdomu sužinoti, koks Kristijonas buvo vaikystėje, mokslo metais, koks buvo studentų gyvenimas Karaliaučiaus universitete tais laikais, na, žinoma, ir apie meilę…

– Šie jubiliejiniai Donelaitikos metai Lietuvoje pažymėti labai plačiai. Visuomenei pristatomi nauji leidiniai, interpretacijos, spektakliai, fotoalbumai, jo kūrybos ir net rašysenos tyrinėjimai. Koks gi Jūsų knygoje klasikinės lietuvių literatūros pradininkas, poetas ir liuteronų kunigas, muzikos instrumentų meistras, filosofas ir tiesiog būrų mokytojas ir guodėjas?

E. BARAUSKIENĖ: Kristijonas Donelaitis buvo laisvojo valstiečio sūnus. Be Kristijono, šeimoje augo dar trys broliai ir trys seserys. Jo senelis pagal Kulmo teisę iš karaliaus buvo gavęs du ūbus (30 ha) žemės. Kristijonas gimė po maro. Karalius Fridrichas Vilhelmas Didysis turėjo rūpintis, kaip prikelti gyvenimui išmirusius kaimus. Į Rytprūsius buvo kviečiami žmonės iš Zalcburgo, Vokietijos, Šveicarijos ir net Prancūzijos, kurie katalikiškuose kraštuose buvo persekiojami dėl tikėjimo. Gumbinėje ir Stalupėnuose drauge su atvykėliais suklestėjo amatai. Šveicarai gamino gerus laikrodžius, barometrus, vokiečiai kaldino ginklus, olandai vietoje vyžų nešiojo klumpes, prancūzai mėgo vyną, vokiečiai – alų.

Visos nelaimės gausioje Donelaičių šeimoje prasidėjo po tėvo mirties. Kadangi Kristijonas nuo mažens pasižymėjo nuovokumu, gera atmintimi, tai yra buvo gabus vaikas, kunigas pasirūpino, kad jis mokslus galėtų tęsti Karaliaučiuje, kur netrukus atsidūrė ir brolis Fridrichas. Jis pas garsų to meto auksakalį mokėsi dailiųjų menų.

Baigęs gimnaziją Kristijonas įstojo į Karaliaučiaus universitetą, studijavo teologiją. Universitete veikė lietuvių kalbos seminaras. Jame mokėsi lietuvių kalbos tie studentai, kurie buvo rengiami kunigais lietuviškose parapijose. Karalius gabiems lietuvių jaunuoliams skyrė stipendijas ir nemokamą bendrabutį. Donelaitis buvo tarp jų. Universitete dėstė garsūs mokslininkai, kurie išmanė ne tik teologiją, bet ir filosofiją, retoriką bei poezijos meną.

Liuteronų kunigai gali mylėti moterį, vesti ją, susilaukti vaikų – tai nėra vaisius nuo uždrausto medžio. Donelaitis gyveno ne altorių šešėlyje, o Dievo Žodžio šviesoje, kurią skelbė savo parapijos žmonėms. Iš prigimties turėdamas daug talentų, jis buvo didis menininkas. Viena iš minčių, nedavusi Donelaičiui ramybės, buvo lietuvių kalbos likimas svetimos kalbos apsuptyje. ,,Metai“, parašyti lietuviškai, tapo paminklu to meto kalbai.

– Kaip suprantu, savo naujosios knygos skaitytojais pirmiausia regite jaunimą, ir tai teisinga. Kristijonas Donelaitis kaip kunigas, būrų ganytojas ir kaip poetas mokė parapijiečius išminties, doros, darbštumo ir sąžiningumo. Mums gi svarbu, kad jaunosios kartos sektų tomis vertybėmis.

E. BARAUSKIENĖ: amerikiečių rašytoja Debora Heiligman parašė knygą apie Darviną ,,Čarlzas ir Ema“. Tais metais ji buvo Amerikos moksleivių ir jaunimo skaitomiausia knyga.

Manau, kad mūsų jaunimas taip pat turėtų domėtis savo tautos žymių žmonių gyvenimais ir pasimokyti iš jų, kaip siekti savo tikslo, kaip ginti teisybę… Donelaitis dėl bažnyčios žemių buvo priverstas kreiptis į apskrities teismą, o kai šis nepadėjo, – į karališkąjį teismą Berlyne. Donelaitis, nors ir po mirties, įrodė, kad buvęs teisus.

– Kelinta tai būtų Jūsų autorinė knyga? Žinau, jog šiais laikais itin sunku leisti naujus leidinius, juolab skirtus Mažosios Lietuvos praeičiai ir jos kultūriniam paveldui. Esate pasakojusi, jog ir vėl teko nueiti „kryžiaus kelius“. Būtume dėkingi, jei pasidalintumėte „šia patirtimi“ su skaitytojais…

E. BARAUSKIENĖ: esu parašiusi apie Ievą Simonaitytę, Martyną Mažvydą, Abraomą Kulvietį, baltų genčių krikštą, o paskutinioji – apie Kristijoną Donelaitį vadinasi ,,Tolminkiemio sodininkas“. Ją leidžia Rašytojų sąjungos leidykla, o šiuo momentu jau yra spaustuvėje. Skaitytojui knyga bus pateikta Kristijono Donelaičio gimtadieniui, kuris yra sausio pirmąją.

Ir šios pasirodymas sekėsi sunkiai. Kultūros taryba knygos leidybos per pirmąjį etapą neparėmė. Ką daryti toliau? Paskambinau Kultūros tarybos pirmininkei ir klausiu: kodėl tarp ekspertų nebuvo nė vieno prozos kritiko? Ji kiek sumišusi į mano klausimą atsakė: ,,Tik­rai, net nepagalvojau, kad ekspertai ir tarybos narys, atsakingas už literatūrą, valstybinės premijos laureatas Braziūnas – visi poetai“. Rezultatai numanomi. RS leidykloje poetai konkurencinę kovą prieš prozininkus laimėjo santykiu 3:1… prozininkų nenaudai. Kantriai laukiau antrojo etapo pabaigos. Paramos iš Kultūros tarybos susilaukė vienintelis poetas Braziūnas, kuris, idant asmeniniai interesai nesikirstų su pareigomis, iš Kultūros tarybos narių antrą pusmetį pasitraukė.

Tuokart teikiau prašymą Klaipėdos rajono savivaldybės merui Vaclovui Dačkauskui. Ir atsitiko stebuk­las… Gaunu raštą, kad Savivaldybė sutinka paremti knygos apie Donelaitį leidybą, o lėšų administravimą paveda tvarkyti Jono Lankučio viešosios bibliotekos direktoriui Juozui Gutauskui. Aš apsidžiaugiau, o direktorius ir sako: ,,O iš kur aš paimsiu pinigus? Man niekas nieko papildomai neskyrė“… Po savaitės direktorius lėšų surado. Širdingai dėkoju jam ir visam bibliotekos kolektyvui, nes bibliotekininkai tikrai nėra patys turtingiausi mūsų rajone.

Vis dėlto lėšų nepakako. Tada paskambinau į Kultūros ministeriją, prisistačiau ir pasakiau, kad esu parašiusi knygą apie mūsų klasiką poetą Kristijoną Donelaitį, kurio 300 metų jubiliejų šiemet švenčiame. Vyriškas balsas man sako, kad dėl lėšų esu pavėlavusi – pinigai jau išdalinti. Aš sakau, kad leidykla laiku pateikė projektą, tačiau knygai nebuvo skirta nė lito. Tuokart manęs klausia: ,,Ar jūs esate rašytojų sąjungos narė?“ Ne, sakau, nemanau, kad tai turėtų būti svarbu, bet aš esu parašiusi knygas apie rašytojus Ievą Simonaitytę, Martyną Mažvydą, Abraomą Kulvietį, ir visos jos įvertintos premijomis.

Tuokart kiek šiltesniu balsu manęs paklausė: ,,Tai jūs parašėte gerą knygą?“ Tyliu. Laukiu, kas bus toliau. Girdžiu išganingą balsą, kad spalio mėnesį paaiškės, gal kas nors liko nuo to duonos kepalo – penkiasdešimt penkių milijonų, kurį suraikė ir išdalino Kultūros taryba. Taigi, šiek tiek pinigų liko… Vėl buvo konkursas ir garbinga komisija, susidedanti gal iš dvylikos narių, kuri kuruoja jubiliejinių datų finansavimą, nutarė išleisti Donelaitį pasivaikščioti po Lietuvą.

Galgi atsiras tokių, kurie norėtų su juo artimiau susipažinti.

Kalbėjosi Aldona VAREIKIENĖ