Jubiliejinių Kristijono Donelaičio metų minėjimo renginiai nusidriekė kitapus Atlanto. Kovo mėnesį Tolminkiemio ev. liuteronų kunigo vardas skambiai aidėjo Čikagoje, lietuvių nuo seno gausiai gyvenamame mieste. Džiugu, kad skirtingų kartų išeiviją sutelkusių minėjimo renginių svarbiausia varomoji jėga buvo būtent liuteronai, neapsiribojantys savomis parapijomis. Kovo 1 d. Kristijono Donelaičio jubiliejus paminėtas Balzeko muziejuje surengtoje kasmetinėje mažlietuviškoje šiupinio šventėje, po savaitės Čiurlionio meno galerijoje atidaryta lietuvių menininkų paroda „Metų metai“, čia kitą dieną įvyko ir kun. K. Donelaičio asmenybės reikšmę nagrinėjusi konferencija. O pati minėjimo renginių kulminacija Čikagoje laukė Kovo 11-osios išvakarėse: sekmadienį, kovo 9 d., Lemonto gimnazijos koncertų salėje gausiai susirinkę tautiečiai išvydo teatralizuotą koncertą „Sveiks, svieteli margs“, kurį rengiant dalyvavo beveik šimtas vadovų ir atlikėjų. Apie jubiliejaus minėjimo renginius „Lietuvos evangelikų keliui“ rašo Ziono lietuvių ev. liuteronų parapijos kunigas dr. Valdas Aušra.
Sveiks, svieteli margs,
arba
,,Pakėlėm Donelaitį tartum kumštį“
Per didžiausio lietuviško miesto Čikagos gatves ir priemiesčius nuvilnijo donelaitiškos dienos. Taip išeivijos lietuviai šventė didžiojo lietuvių tautos poeto, liuteronų kunigo Kristijono Donelaičio 300 metų gimimo jubiliejų. Renginių buvo labai daug: kovo 1 dieną, šeštadienį, pradėjome švęsti tradicinėje mažlietuviškoje Šiupinio puotoje, kurią Čikagos lietuviams jau 62 metus iš eilės organizuoja Mažosios Lietuvos fondas ir Draugija. Programoje ne tik šiupinio valgymas ir šokiai, bet ir meninėje dalyje pasirodę skaitovai bei dainininkai, kurie skaitė Donelaičio „Metų“ ištraukas ir dainavo L. Rėzos užrašytas lietuvių liaudies dainas. Paskaitėlę apie šiupinio valgymo tradicijas paskaitė VDU doktorantė Kristina Blockytė. Bevalgydami gardų šiupinį, priėjome išvadą, kad tikriausiai tai vienas iš senoviškiausių Mažosios Lietuvos patiekalų – Donelaitis „Metuose“ jį mini kaip tradicinį valgį. Taigi galime drąsiai teigti, kad jam mažiausiai 300 metų. Gal vertėtų pamąstyti, kaip šiupinį įtraukti į autentiškų lietuviškų patiekalų sąrašą?
Donelaičio paminėjimas tęsėsi kovo 7 d., kai Čiurlionio meno galerijoje, įsikūrusioje Jaunimo Centre Čikagoje, subūrusi dar 8 lietuvius dailininkus, Nora Aušrienė atidarė parodą, pavadintą „Metų metai“. Danas Lapkus ir Tauras Bublys eksponavo fotografijas; Nora, Alvydas Pakarklis ir Izida Valatka savo idėjas išreiškė pasitelkę molį ir porcelianą, Inga Wilke – batiką, Vidas Zimkus kūrė erdvines,
kinetines skulptūras ir pano, o Audrius Plioplys naudoja maišytą techniką ir taip aprašo savo meną: „Šios keturios šviesos skulptūros atitinka keturis metų laikus – keturių dalių poemą. Žemutinio sluoksnio vaizdai yra neuronų profiliai su transformacijomis mano meno kūrinių, ant kurių irgi randasi mano paties smegenų bangų ritmai, ir MRI smegenų nuotraukos. Viršutinis sluoksnis yra Donelaičio ranka rašyti originalūs žodžiai ir sakiniai, paimti iš šio eilėraščio rankraščio. Šie žodžiai inkorporuoja gyvenimo vaizdus iš keturių skirtingų geografinių vietų: Nepalo, senovės hetitų pasaulio, šiaurės Kanados, ir Petros Jordane. Šias vietas pasirinkau todėl, kad Donelaičio poema yra universali, neapribota geografijos ar laiko“.
Kovo 8 dieną, šeštadienį, Donelaičio reikšmė lietuviams ir Lietuvai buvo aptariami trijų iškilių mokslininkų, kurie atvyko iš Lietuvos: VU prof. Domas Kaunas, prof. Dainora Pociūtė ir doc. Andrius Vaišnys.
Profesorius D. Kaunas skaitė paskaitą Kristijonas Donelaitis: žmogus „ne pagal šio pasaulio madą“ ar „visų galų meistras“, kurioje aptarė Donelaičio svarbą to laikotarpio kultūrinėje Mažosios Lietuvos erdvėje. Jis teigė: „Aš palaikyčiau tą nuomonę, kad Tolminkiemio ganytojas neabejotinai suvokė naujoves ir savo darbų vertę bei pašaukimo prasmę. Donelaitis gyveno literatūra ir galvojo apie daugelį kitų nekasdienių dalykų. Jis ilgainiui sukūrė savo „projektą“ ir jį nuolat tobulino. Pasiremčiau Veimaro literatūrinio laikraščio „Literarisches Wochenblatt“ (1818) žodžiais, kad Donelaitis buvo visų galų meistras, kadangi gamino termometrus ir barometrus, šlifavo optinius stiklus, dirbo fortepijonus, jais grojo, buvo geras sodininkas ir puikus poetas. Poezija ir sodas turėjo byloti apie jį, kai jo nebebus. Mintiju, kad Donelaitis juto savo naujoviškumą ir vertę, tik mąstė ne tokiomis kategorijomis, kaip įvardijame mes.“
Profesorė D. Pociūtė skaitė pranešimą „’Darbo reik, nės kaip kožnam Dievs paliepė valgyt’: gamtos filosofija ir liuteronų teologija K. Donelaičio „Metuose“. Pranešime analizuojami Donelaičio gamtos filosofijos principai, suformuoti antikinės fizikos ir natūrfilosofijos, vystytos Aristotelio, Galeno bei kitų senovės mąstytojų. Karaliaučiaus universitete klasikinį liuteronišką išsilavinimą įgijusio Donelaičio „Metai“ – vienintelis ir išskirtinis Europos grožinės literatūros pavyzdys, kuriame klasikinė gamtos filosofija ir liuteronų religinės minties jungtis virto poetiniu kasdienio lietuvių kaimo bendruomenės gyvenimo įkūnijimu. Pranešime komentuojama, kaip liuteroniškoji darbo samprata Donelaičio „Metuose“ nulemia gyvenimo gamtoje normas ir pagrindinius kasdienio žmogaus gyvenimo elementus.
Docentas A. Vaišnys, VU Komunikacijos fakulteto dekanas, kalbėjo, kad „Lituanistikos pažinimas yra politika. Dabar – Donelaitis…“ Jo pranešimu siekta aptarti, kaip ir kokia reikšmė suteikiama lituanistinio paveldo objektams, kuriant valstybės finansuojamas minėjimo programas ir siekiant vardų ir įvykių įprasminimo.
Tačiau svarbiausias Donelaičio šventės išeivijoje renginys įvyko sekmadienį, kovo 9 d., kai Lemonto gimnazijos koncertų salėje gausiai rinkosi atlikėjai ir žiūrovai į jubiliejinės šventės kulminaciją – teatralizuotą koncertą „Sveiks, svieteli margs“. Artipilnėje salėje Čikagos ir apylinkių tautiečiams, kurių susirinko beveik 600, koncertavo ir vaidino „Žaltvykslės“ teatro aktoriai ir skaitovai, „Laumės“ liaudies šokių kolektyvo šokėjai, folkloro ansamblio dainininkai, „Dainavos“ meno kolektyvo choristai, liaudies instrumentus valdantys muzikai, na, žinoma, ir vaikai. Atlikėjų ir jų vadovų susidarė nemažas būrys – arti viso šimto!
Teatralizuotas koncertas prasidėjo skambant jau mūsų laikų Lietuvos dainiaus Justino Marcinkevičiaus poemos „Donelaitis“ žodžiais:
Atsiremsiu, sakau,
Į nedidelį žemės sklypelį,
vadinamą Lietuva.
Žvilgsnį, mintį ir širdį
joje panardinsiu.
Joje turi būt geležies.
Turi būti metalo,
Nes kitaip ji žmonių
ir poetų
Nebūtų pagimdžius.
Ir taip iš žemės pasipriešinimo,
Ir taip iš žodžio pasipriešinimo
gimė
Donelaitis.
Pakėlėm Donelaitį
Tartum kumštį.
Galvojame jį didelį
Ir stiprų buvus,
Palinkusį prie žodžių
Lyg prie barometrų.
Galvojam apie jį,
o matom būrus
Iš mūsų ,,Tėve mūsų“-
iš jo ,,Metų“.
Koncerte skambėjo chorinės dainos – tarp jų ir mūsiškė giesmė „Taigi imk mano ranką“, Liudviko Rėzos užrašytos, o Rūtos Pakštaitės-Cole aranžuotos lietuvių liaudies dainos iš Mažosios Lietuvos. Lietuvių liaudies šokiai paįvairino dviejų valandų trukmės programą. Scenoje „Metų“ ištraukas deklamavo ir žaidė mažlietuviškus žaidimus vaikai, kuriuos parengė aktorė Audrė Budrytė-Nakienė. Tačiau pagrindinį programos krūvį nešė „Žaltvyklsės“ teatro aktoriai ir skaitovai, kuriems vadovavo ir visą spektaklį režisavo Ilona Čiapaitė. Režisierei talkininkavo iš Lietuvos atvykusi scenarijaus autorė Kristina Blockytė.
Po koncerto ir dalyviai, ir žiūrovai skirstėsi džiaugdamiesi, kad galėjo „prisiliesti“ prie Donelaičio kūrybos ir džiaugtis tikra lietuviška dvasios švente.
Koncertą rengė kūrybinė grupė: kun. dr. Valdas Aušra, Kristina Blockytė, Ilona Čiapaitė, Rūta Pakštaitė-Cole, Darius Polikaitis. Pagelbėjo Neringa Aleksonis bei „Laumės“ šokėjų vadovai. Renginį jau prieš metus sumanė ir jo temą išplėtojo šių eilučių autorius. Visą Kristijono Donelaičio jubiliejaus šventę organizavo Mažosios Lietuvos Fondas ir draugija, kuriai vadovauja dr. Jurgis Anysas (pirm), kun.dr. Valdas Aušra, Ramūnas Buntinas, Romas Kasparaitis, kun. Liudas Miliauskas.
Renginį dosniai parėmė Lietuvių Fondas, Miko Kūjaus Fondas, Devenių kultūros fondas, JAV Lietuvių Bendruomenės Kultūros Taryba, o taip pat įvairios lietuviškos organizacijos bei pavieniai asmenys. Jūsų parama yra ir lieka neįkainojama meilės dovana mūsų bendram tikslui – Mažosios Lietuvos kultūros įamžinimui.
Baigsiu Donelaičio žodžiais:
Nugi dabar jau skirkimės ir vapėti paliaukim!
O Dieve, duok mums, kad, šventes visas nulydėję
Irgi sulaukę Naujametį bei šventai pasidžiaugę,
Vėl susikviestumbim kaimyniškai pasisveikint. (Rg 74)
Nes saulelė vėl pusnynus pradeda gandint,
Ir jau vieversiai, linksmai lakstydami, čypsi.
Vei, vasarėlė jau pamaži prisiartina miela,
Ir, kas mūsų zopostams reiks, vėl žada parūpint…
Bet be Tavęs, Tu dangiškasis Tėtuti!
Nieks negal mums tekt, ką miela vasara žada…
<…> Taigi, Tėtuti! Toliaus už kožną reikalą mūsų
Rūpink tėviškai, kad vėl jau vasara rasis,
Ir mes vėliai ant laukų trūsinėdami vargsim… (Žr 94)
Kun. dr. Valdas Aušra
Nuotraukos Dainos Čyvienės
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2014 Nr. 3
Šiupinio šventė kovo 1 d. Neringos Aleksonis nuotr.
Teatralizuoto koncerto akimirkos. Dainos Čyvienės nuotr.:
