Algirdo Butkevičiaus pokalbis „Šiaurės Rytuose” su Jonavoje gyvenančiu Reformacijos draugijos nariu Kostu Fedaravičium
„SVARBIAUSIA YRA KŪRYBA“, – sako Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas Kostas Fedaravičius. 1957 metų vasarą Biržų rajono laikraščio redakcijoje tuomet dar ne žinomas rašytojas, o tik jaunas pradedantis satyrikas ir novelistas Petras Skodžius sukvietė literatus į susirinkimą. Jame buvo ir Nemunėlio Radviliškio vidurinės mokyklos abiturientas Kostas Fedaravičius. Tylus, tarsi viską įdėmiai iš šono stebintis vaikinas. Nuo to laiko esame pažįstami. Jungė profesija (pedagogika, žurnalistika), panašūs kūrybiniai polinkiai, net tos pačios geografinės paralelės Pasvalio ir Biržų žemėje. Tačiau vis rečiau susitinkam. Gal kartą kitą per kelerius metus. O laikas bėga… Spalio 25 – ąją Kostas švenčia savo gimtadienį. Jau 75 – ąjį. Ta proga – jo mintys iš mudviejų pokalbių.
Kostas Fedaravičius: „Būrelio vadovo Petro Skodžiaus pakviestas gruodžio 24 dieną 24 kilometrus bridau per sniegą. Man bebrendant nutrūko bato padas. Aš jį prisirišau diržu ir toks atėjau į Biržus.“
– Daug gražių žodžių Biržų žemės rašytojai ir poetai yra pasakę apie Biržus. Kas Tavo gyvenime yra Biržai?
– Biržai – mano gyvenimo, kultūros lopšys. Čia susikryžiavo mano visų minčių, svajonių, sėkmių ir nesėkmių keliai. Čia suradau žmones, kurie mane suprato ir vedė gyvenimo linkme. Tarp tų žmonių buvo Petras Skodžius, Kostas Snarskis. Jie buvo mano tikrosios literatūros mokytojai, skatintojai, teisėjai ir „budeliai“. Aš tada gavau daug pylos nuo Kosto Snarskio, kuris mane pamokė, kaip reikia mylėti – pirmiausiai pabučiuoti, o po to rašyti apie meilę.
Su Biržais susiję mano darbo metai. Čia aš mokytojavau, dirbau redakcijoje. Ir visa tai, ką aš turiu, – tai iš Biržų žemės. Tokio kito kampelio kaip Biržai aš savo gyvenime ir neturiu. Nes Biržų žemė integruoja į save ir Sklėriškį, kurio visi gyventojai šiandien guli Nemunėlio Radviliškio kapinaitėse. Iš šešių gyvenusių ūkininkų nebėra nė vienos trobos. Tik stovi didelis ąžuolas, kuriam apkabinti reikia keturių vyrų, jis – kaip liudininkas tų visų šimtmečių, o gal ir daugiau – gyvų žmonių kančių, džiaugsmų, sėkmių ir nesėkmių. Prie to ąžuolo yra užkastas Sklėriškio kaimo testamentas – rinktis į jį, kur bebūtum.
Kaip literatas pirmą kartą buvau pristatytas Biržų rajono laikraštyje. Ir pristatė mane ne kas kitas, o Jonas Narbutas, Bėčiūnų pradinės mokyklos vedėjas. O prieš tai mano kūrybos klausytojas ir vertintojas buvo Vaidotas Spudas.
Man labai brangus Biržų literatų būrelis, galbūt vienas iš stipriausių to meto Lietuvoje literatūrinių sambūrių. Jame aš sutikau ir Kęstutį Nastopką, ir Danutę Balbierienę, kurios kūryba be galo žavėjausi, norėjau rašyti taip, kaip ji rašė. Šio būrelio vadovo Petro Skodžiaus pakviestas gruodžio 24 dieną 24 kilometrus bridau per sniegą. Man bebrendant nutrūko bato padas. Aš jį prisirišau diržu ir toks atėjau į Biržus.
Susirinkimas vyko to meto kultūros namuose. Aš bijojau skaityti savo eilėraščių, nors buvau pasiėmęs. Pėsčiomis atėjau, pėsčiomis tą dieną ir grįžau. Buvo po pirmos valandos nakties. Kelias buvo užpustytas, reikėjo bristi beveik iki kelių. Tiktai plentas buvo vėjo nupūstas.
– Kiek žinau, Pačiam labai reikšmingi buvo Krinčine praleisti metai, draugystės su Eugenijumi Matuzevičiumi pradžia, literatūrinė veikla.
– Krinčinas man yra antroji tėviškė. Iš Krinčino mano mama. Tėvas iš Biržų žemės, iš Sklėriškio kaimo, o mama – iš Krinčino. Tiksliau, iš Aukštuolių kaimo, esančio netoli Žvirgždės, iš kurios kilęs Mykolas Karčiauskas. O mano mama ir visa mamos giminė yra krikštyta poeto Antano Vienažindžio vikariavimo laikų bažnyčioje. Ir mano mama iš savo tėvų ir iš aplinkinių žmonių išmoko Vienažindžio dainas. Jas visada dainuodavo Sklėrišky, kai būdavo liūdna arba kai ji likdavo viena. 1966 metais atvykęs į Krinčiną aš buvau atpažintas kaip Scholastikos sūnus. Turėjau dirbti dantis sukandęs, nes krinčiniečiai pažino visą mamos giminę. Man būtų buvę šimtą kartų lengviau dirbti Skrebotiškyje arba kokiame nors kitame Lietuvos kampelyje negu čia. Be to, aš čia radau mokyklą, kurioje labai trūko literatūros žodžio. Kadangi čia buvo nepamirštas Vienažindis, žmonės pasakojo apie Balį Sruogą, jo išvykas į Krinčiną, Sruogos tėvus, aš kažkaip savaime įsitraukiau į literatūrinę veiklą, atsirėmiau į verdenės kraštelius, prie kurių budėta Eugenijaus Matuzevičiaus.
Iki 1969 – ųjų metų E. Matuzevičiaus vardas Krinčine oficialiai nefigūravo. Pradėjus kalbinti visi prisimindavo jo jaunystės metų eilėraštį:
Mickeliūnas iš Lapiškių
Pasigavo šimtą kiškių.
O literatūrinį sąjūdį aš pradėjau organizuoti labai paprastai. Ėmiau ir parašiau Eugenijui Matuzevičiui laišką. Parašiau, kas aš toks, kad dirbu Krinčine, noriu jį pristatyti mokiniams per nuotraukas. Ir kad turime sienlaikraštį (10 metrų ilgio, pirmą tokį Pasvalyje), kuriame iškabinsime jo nuotraukas. Ir po kiek laiko aš gaunu laišką iš Matuzevičiaus ir kartu su juo pundą nuotraukų. Tada mes paskelbėm moksleivių literatūrinį konkursą. Pradėjom spausdinti moksleivių kūrybą su nuotraukom. Visų nuostabai pradėjo rašyti visa mokykla. Taip mes surengėm pirmąjį literatūros festivalį Krinčine. Tai buvo 1970 metų pavasarį. Atvažiavo Eugenijus Matuzevičius. Mes suradom tarnaitę, dirbusią poeto tėvo vaistinėje. Ji apjuosė poetą savo darbo rankšluosčiu. Taip užsimezgė mano su Eugenijumi draugystė, kuri tęsėsi iki jo mirties. Atvira, sąžininga. Tai, ko jis niekam kitam nekalbėdavo, man pasakydavo. Todėl ryžausi parašyti atsiminimų knygą apie Eugenijų. Manęs nedomina jo gyvenimo buitinės ir šeimyninės peripetijos. Mane domina jo požiūris į literatūrą, atskleistas man rašytuose poeto laiškuose.
Kiekvienais metais pavasarį susumuodavome literatūros rezultatus ir skelbdavome nugalėtojus. O premija būdavo Eugenijaus Matuzevičiaus dedikuotos knygos. Ir visi nusifotografuodavom. Laureatai gaudavo nuotraukas su Eugenijumi Matuzevičiumi.
Mes sugrąžinom į Krinčiną Paulių Drevinį. Atsivežėm Kostą Snarskį. Oi, kaip jis skaitė Stanislovo Dagilio „Jonines Pakovėjos karčiamoje“. Su pasišokinėjimais. Atvažiavo Petras Skodžius. Mokyklos salės tada dar nebuvo. Buvo klebonijos klėtis, paversta kultūros namais. Susirinko visas Krinčinas. Ir Skodžius kad paskaitė savo humoristinį dalykėlį „Dievulio pažiūrėti“, tai ir tikinčios, ir netikinčios moterys – visos kvatojo. Taip aš susivežiau į Krinčiną visus savo pačius brangiausius žmones. Čia, Krinčine, ir poetą, Sibiro tremtinį, Petrą Zablocką atradau. Atvežė jį Eugenijus Matuzevičius. Vaišinau kiaušiniene (nes daugiau nieko neturėjau) ir kalbėjom apie gyvenimą.
Krinčine pasodinome Eugenijaus Matuzevičiaus ąžuolą, kuris dabar didelis, iškėlęs vainiką priešais bažnyčią stovi ir giles barsto.
Krinčinas man buvo savęs patikrinimas. To, ką išmokau iš Biržų žemės, savo mokytojų. Biržuose aš sutikau tokius gerus mokytojus kaip didį inteligentą Stasį Stonkų, biologą ir chemiką Zigmą Sužiedėlį, matematiką Kostą Dagį. Tai buvo žmogus, kuris galėjo nusivilkti marškinius ir atiduoti kitam, ir pats nueiti be marškinių. Mokytoją Jasėną suradau. Eleną Bernotienę, buvusią direktorę tuo laiku. Kaip ji dirbo, kaip mylėjo mokytoją ir mokinį ir kokia ji buvo tolerantiška bei reikli! Ir visą šitą patirtį aš išsinešiau į Krinčiną.
– Daugiausiai metų praleista Jonavoje. Kaip ten patekai?
– Krinčine dirbdamas susirgau. Pusę metų pragulėjau ligoninėje. Buvau operuotas. Nebegalėjau dirbti tokiu tempu, kokiu dirbau. Nenorėjau, kad mane vaikai matytų kitokį. Pradėjau dirbti Pasvalio redakcijoje. Pasvalyje, kur, anot Mykolo Karčiausko, šakojasi Aukštaitijoje Lietuvos lygūs keliai. Žadėjo duoti butą, bet nedavė. O „Jonavos balsui“ trūko kultūros skyriaus vedėjo. Ten iš karto gavau trijų kambarių butą.
– Atkūrei „Ūkininką“. Kokie buvo tikslai, ar juos pavyko įgyvendinti?
– „Ūkininkas“ atsirado iš tos visos mano gyvenimo kultūrinės atmosferos. 1958 metų abiturientų laidos atstovai, susirinkę į Vilniaus pedagoginį institutą, visi buvome maištininkai. Grupė tokių maištininkų ėmėme ir išleidome pasuolės žurnalą. Ir va šitas žurnalas įkvėpė mane – kada susidarys palankios sąlygos – atkurti V. Kudirkos „Ūkininką“. Šito nebūčiau ėmęsis, jei tuomet būčiau galėjęs laisvai skaityti V. Kudirkos kūrinius. Ir man kilo klausimas: jeigu draudžia, tai kodėl? Ir pradėjau aš knistis. Ir sudomino mane „Ūkininkas“, jo moto – vardan savo labo, teisybės ir laisvės.
1989 metais ėmiausi žygio atkurti „Ūkininką“. Gavom leidimą pirmajam numeriui. Labai sunkiai. Tik vienam numeriui. O spaustuvės jo nesiruošė spausdinti. Bijojo. Bet vis tiek praėjom tuos visus slenksčius ir išleidom. Tuo metu mano mama gulėjo Antakalnio klinikose. Jai amputavo koją, o aš prie mirštančios mamos skaičiau pirmojo numerio mašinraštį. Net ir pirmojo numerio aptarimas vyko pogrindyje, „Jonavos balso“ redakcijos rūsyje, ir niekas nežinojo, ką ten susirinkę žmonės daro. Jeigu būtų žinoję, tai mūsų būtų neleidę.
– O paskui įkūrei Kaimo rašytojų sąjungą?
– Suburti visus rašančius buvo Vinco Kudirkos svajonė. Jis rašė, kad reikia kuo daugiau beletrizuotų kūrinių, vaizdų, kurie rodytų, koks yra kaimas. Jo svajonė buvo suburti visus rašančius iš kaimo. Jis pats rašė ir mokė, kaip rašyti.
Jonavoje radau lietuviško žodžio pradininką Abraomą Kulvietį. Pamirštą visų. Surengėme pirmą respublikinį konkursą, skirtą šiam lietuviško žodžio pradininkui. Susirinko beveik 200 iš visos Lietuvos. Tada paskelbėm Abraomo Kulviečio metus. O kitais metais paskelbėm, kad sudarome iniciatyvinę grupę, ir visus pakvietėme stoti į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą. Kūrėme programą. 1994 metais sausio 28 dieną įvyko pirmas, steigiamasis, suvažiavimas.
Dabar esame niekam nepavaldi, juridiškai įteisinta sąjunga.
Ir svarbiausia – nepolitinė. Kūrybinė. Sąjunga, kuriai svarbiausia yra kūryba. Vienintelis kriterijus yra kūrybinis darbas. Mums meniškumas svarbiausia. Ne įsitikinimai. Įsitikinimai, tavo pažiūros yra privatus reikalas. Politika neužsiimame. Tai yra meno organizacija.
– Kuo ypatinga ši sąjunga?
– Mes sakom – Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga yra unikumas. Užėmėme tą nišą, kurios nebuvo. Paskelbėme savo programą „Mes atėjome ir einame“. Suradome labai tikslų programos kriterijų – atėjome ir einame. Ir savo manifestą paskelbėm. Oficialiai, visai Lietuvai. Šiandien mūsų sąjungoje yra 170 narių. Skyriai įkurti visuose lietuviškuose rajonuose. Nuo 1994 – ųjų iki šiol mūsų nariai išleido daugiau kaip 1000 knygų. Įvairaus meninio lygio, įvairių žanrų. Mūsų pagrindas yra V. Kudirkos žodis „Labora“. Dirbk. Ir todėl mano tikslas yra realizuoti save kaip Dievo kūrinį, jeigu mes juo tikime. Man šventas tapo mano protėvių kūrybinis darbas, kuriuo tauta išdainuota, išraudota.
– Kaip atsitiko, kad Pats įkūrei ir knygų leidyklą?
– Kraštietis docentas Stasys Paliulis man dėstė rusų literatūrą. Iš jo sužinojau apie „Skorpiono“ leidyklą, kuri caro laikais vaidino didelį vaidmenį. „Skorpiono“ leidykla buvo įdomi tuo, kad ji sugebėjo rasti talentus ir, išleisdama jų kūrinius, stumtelėdavo pirmyn. Tuomet ši idėja mane sudomino. O apie realizaciją aš pradėjau galvoti tada, kada sukūrėm „Ūkininką“ ir kaimo rašytojų sąjungą. Taip atsirado UAB „Dobilas“ – leidykla, leidžianti periodinius ir neperiodinius leidinius. Ir tada mes pradėjom žvalgytis, ką galime išleist. Iki šiol išleidom jau 389 knygas.
– Prisimenu, turbūt daugiau kaip prieš trisdešimt metų žurnalistų seminare prie Bebruso ežero nepaleisdavai iš rankų Šekspyro sonetų tomelio. Vėliau apie moterį išleidai penkis sonetų rinkinius. Kodėl?
– Man moteris buvo idealas. Aš matau savo triūsiančią motiną, suvargusiom, sudiržusiom rankom. Aš mačiau motiną, kuri įvedė mane į bažnyčią, parodė Mariją. Mačiau savo seklyčioje kabančius šventuosius paveikslus. Gražius, nors man nebuvo svarbus Marijos šventumas. Man ji buvo moters simbolis. Mane išaugino šešios seserys. Išnešiojo ant rankų priešpaskutinį. Išeina, mane septynios moterys išaugino. Moteris – tai idealas. Mes visi iš jos. Iš jos rankų. Ir Lietuva moteriškos giminės.
Mano sonetai yra įvairaus meninio lygio. Džiaugiuos tiktai vienu, kad aš sugebėjau įprasminti tai, kas man pačiam buvo svarbiausia. Moters, mylimos, mamos prioritetą. Pats savyje. Savo žodžiu. Kurį aš galiu paskaityti kitam. Daugiau nieko šia tema neparašysiu. Viską, ką galėjau, parašiau. Apnuoginau žmogaus širdį iš visų pusių. Visais aspektais.
– Esi sakęs, kad parašei pirmąjį lietuvių literatūroje 1000 sonetų romaną „Tamošiaus Bekepurio sugrįžimas“. Koks tai kūrinys?
– Kazys Binkis rašė, kad sugrįžo Tamošius Bekepuris. Aš paėmiau jo frazę „Sugrįžimas“. Vadinasi, sugrįžo, bet jį ėmė ir ištrėmė į Sibirą. Grįžta jis atgal, ir vėl kova dėl žemės. Įvedžiau pokarį. Rūstų, kietą, žiaurų, neteisingą. Iš abiejų pusių melagingą. Niekas nenori statyti. Nei Lietuvos, nei komunizmo. Tik vienas Tamošius nori nušluostyti verkiantį, kruviną žmogaus veidą. Sudėjau visa tai.
– Atidavęs duoklę gimtojo krašto rašytojams, parengęs ir išleidęs Leonardo Matuzevičiaus, Leonardo Žitkevičiaus rinktinius raštus, Petro Zablocko kūrybos rinktinę, Eugenijaus ir Leonardo Matuzevičių, Petro Zablocko poezijos knygas, parašęs atsiminimus apie E. ir L. Matuzevičius, Kostą Snarskį, Vaidotą Spudą, Petrą Zablocką, Joną Narbutą, žvilgsnį nukreipei į iškiliuosius reformacijos Lietuvoje veikėjus, lietuvių raštijos pradininkus Abraomą Kulvietį ir Martyną Mažvydą. Kodėl? Kaip ir kiek laiko buvo rašomi šie sonetų romanai?
– Trisdešimt metų. Iki tol Kulviečiui buvo skiriami vos keli sakiniai, o Martynas Mažvydas nurodytas tik kaip pirmosios lietuviškos knygos autorius. Abu iš kunigų luomo, todėl apie jų nuopelnus reformacijai buvo nutylima. Rinkau faktinę medžiagą, stengiausi parodyti, kad jie buvo žmonės su savo siekiais, idealais, pažiūromis, silpnybėmis.
– Žinau, kad esi parašęs dramų apie Lietuvos valdovų žmonas.
– Parašiau dramą apie Vytauto žmoną Oną. Moterį, kurią Vytautas buvo Ordinui atidavęs kaip įkaitę. Dėl savo kardo galios ir karūnos. Sukūriau šios dramos libretą operai. Jai muziką parašė kompozitorius Jurgis Gaižauskas. Kita drama – apie Jogailos mamą Julijoną, įdomią, kieto būdo asmenybę. Trečia drama apie Sonką, paskutinę Jogailos žmoną, kurią jam pripiršo Vytautas. Dar turiu parašęs dramas apie Pilėnus ir 1863 metų sukilimą. Deja, visos šitos dramos ir dar kiti tekstai, tarp jų giluminių, kai juokiamasi pro ašaras, parodijų rinkinys, jau ne vieneri metai guli rašomojo stalo stalčiuose.
– Pabaigoje tradicinis klausimas apie artimiausius Tavo planus.
– Norėčiau dar parašyti sonetų romaną apie Stanislovą Rapalionį. Tai būtų trečioji trilogijos apie žymiausius reformacijos veikėjus Lietuvoje knyga.
– Ačiū, Kostai, už atsakymus. Tegul dar daug metų Tave lydi sveikata, vakarop linkstančios dienos nešykšti džiaugsmo kibirkštėlių, šviesaus įkvėpimo akimirkų.
Algirdas Butkevičius
2013-10-29