Kisiniuose pagerbtas Johanas Ferdinandas Kelkis

   Pernai minėjome lietuviškos žurnalistikos pradininku laikomo Johano Ferdinando Kelkio (vok. Kelch) 210-ąsias gimimo metines, „Lietuvos evangelikų kelyje“, 2011 Nr.10-11 spausdinome jo satyrinį eilėraštį „Viernas Kretingos žmogus“.

 Šiemet minime jo redaguoto vieno pirmųjų lietuviškų periodinių leidinių „Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“ 180-ies metų sukaktį. Karaliaučiaus misijų draugijos pradėtas leidinys su trumpomis pertraukomis ėjo iki 1921 m. Jis tęsė pirmuoju lietuvišku periodiniu leidiniu laikomo „Nusidavimai Dievo karalystėje“, ėjusio 1823-1825 m., darbą.

 Pirmojo „Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“ numerio išleidimo 180-osios metinės ir redaktorius J.F. Kelkis prisiminti Kisinių kaimo (Klaipėdos r.) kapinių šventėje. Birželio 24 d. šventėje tradiciškai dalyvavo Vanagų ir Dovilų ev. liuteronų bei Klaipėdos ev. baptistų parapijų nariai, kiti kraštiečiai. Kapinių šventės pamaldoms vadovavo ev. liuteronų kunigas Remigijus Šemeklis ir diak. Gediminas Kleinas bei ev. baptistų bendruomenės atstovas diak. Vytautas Baranauskas. Be tradiciškai evangelikų kapinėse giedamų giesmių, keletą chorinių kūrinių pagiedojo ir Kretingalės bendruomenės prie Kretingalės R. katalikų parapijos choras.

 Kapinių šventės metu buvo kalbama apie gražius darbus savo gimtinei, kuriais prasmingai tarnaujame Dievui, apie krašto istorijos pažinimo svarbą. Susirinkusiuosius sveikino LR Seimo narė Agnė Bilotaitė, Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė.

 Dovilų etninės kultūros centro darbuotojas ir ev. liuteronų parapijos narys Helmutas Lotužis pasidžiaugė bendruomenės pastangomis puoselėti senąsias etnografines Kisinių kaimo kapines, kuriose, be kitų žymių ir šviesių žmonių, palaidotas ir Mažosios Lietuvos pedagogas, poetas, spaudos ir raštijos darbuotojas, vienas iš lietuvių periodinės spaudos pradininkų Johanas Ferdinandas Kelkis. Pranešimą „Lietuviškosios periodinės spaudos pradininkas Johanas Ferdinandas Kelkis ir jo leistas laikraštisskaitė Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ žurnalistė Aldona Vareikienė

 Pasibaigus kapinių šventės pamaldoms, visi susirinkusieji buvo pakviesti į agapę Helmuto ir Aldonos Lotužių sodyboje, čia pratęsti prasmingi pokalbiai apie Dievą, krašto istoriją ir jos įtaką dabarčiai, giedota, skanaujama tradicinių lietuvininkų pyragų, kurių šiai progai Lotužių šeima iškepė net 8 rūšių. Beje, šiemet pavasarį Helmutas ir Aldona buvo paskelbti Žemės ūkio ministerijos organizuojamo konkurso „Lietuvos kaimo spindulys 2011“ nominacijos „Kaimo šviesuolių šeima“ laureatais.

 Mūsų skaitytojams pateikiame kiek sutrumpintą minėtąjį A. Vareikienės pranešimą, skelbtą ir Klaipėdos rajono savivaldybės interneto svetainėje www.klaipedos-r.lt (parengė Daiva Beliokaitė, 2012 06 26).

Labai gražu, kad pirmojo lietuviško laikraščio leidėją, precentorių Johaną Ferdinandą Kelkį kasmet prisimename. Už tai dėkingi pirmiausia šio krašto gyventojams lietuvininkams, kurie per visus sunkmečius stengėsi išsaugoti jo atminimą Kisiniuose ir kaupti žinias apie šio žmogaus nuopelnus – pirmiausia Mažosios Lietuvos istorijai ir lietuviškosios periodikos raidai apskritai.

 Žemai nusilenkiame prieš šios kilnios misijos puoselėtoją, didįjį šių dienų lietuvininką Helmutą Lotužį ir jo šeimą. Pelnytas mūsų Helmutui kultūros švyturio vardas, ir tuo mes visi kartu džiaugiamės ir didžiuojamės.

 Kuo didžiausios Jums, pone Helmutai, sėkmės ir stiprybės tokioje garbingoje kultūros veikloje tęsiant tauriąsias protėvių tradicijas!

 Esu paprašyta čia susirinkusiems šiek tiek priminti, kokius mūsų tauriųjų protėvių pradėtus darbus turėtume tęsti ir jais pasididžiuoti. Taigi kalbėsiu apie lietuviškos spaudos ištakas ir poreikį tokią spaudą turėti bei jos įtaką tautos savimonei ir laisvo žmogaus suvokimo prasmei. Tuo labiau, kad šiemet mus pasiekė apvali sukaktis – 180 metų nuo pirmojo lietuviškojo laikraščio pirmojo numerio pasirodymo būtent šiose žemėse, kur dabar esame susirinkę. Kur nuo amžių gerbtas lietuviškas žodis, nuoširdi malda, ja žmogus dėkojo jį maitinančiai žemei, miškams, upėms – viskam, kas Dievo duota…

 Pamąstykime, kam žmogui reikalingas bendravimas ir žinojimas, kas jį supa, kuo gyvena kiti žmonės ir visas pasaulis ir kaip kilo poreikis gauti vis naujų žinių. Tą bylojo ir mitai.

Senovės graikų dievas Hermis, o lotynų – Merkurijus, buvęs Olimpo pasiuntinys, iš kurio dievų taryba sužinodavusi Žemės naujienas – apie prekybą, susisiekimą vandeniu ir sausuma, verslus ir kitas naujienas. Taigi jis laikytinas savotišku „dangišku reporteriu“, naujienų agentūrų globėju.

 Pirmaisiais ne dangiškos kilmės reporteriais ne be pagrindo laikomi Antikos istorikai Herodotas ir Plinijus, stebėję ir savo raštuose operatyviai, vaizdingai užrašinėję bei analizavę to meto įvykius. O Julijus Cezaris, konsulu tapęs, pirmiausia įsakė viešai skelbti žinias apie senato veiklą ir apie kasdieninį Romos imperijos žmonių gyvenimą.

Vadinasi, nuo senovės žmonijai ir jos vadams buvo svarbu žinoti, kas vyksta aplink, ir mąstyti, kaip tai veikti. Tai reiškia informacijos poreikį, o ją skleisti pasitelkiamas spausdintas žodis – pirma ranka rašytas, o vėliau – spausdintas.

 Lietuvą tokia informacinės technikos naujovė pasiekė kiek vėliau nei Vakarų Europą, nors pirmosios spaustuvės ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje atsirado beveik vienu metu. Dar 1522 metais Pranciškus Skorina Vilniuje įkūrė pirmąją spaustuvę, bet spaudinių lietuvių kalba ji nespausdino; 1545 metais Karaliaučiuje buvo išspausdinta pirmoji knyga prūsų kalba, o po dvejų metų – pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“.

 Pirmieji periodiniai leidiniai lietuvių kalba gotišku šriftu pasirodė XIX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje Mažojoje Lietuvoje, tai yra už dabartinės Lietuvos teritorijos ribų. Pačiu pirmuoju formaliai laikomas iki šiol nesurastas ir žinomas tik pagal aprašus žurnalo pavidalo leidinys „Nusidavimai Dievo karalystėje“, leistas Tilžėje 1823–1825 metais. Jo tęsinys – Karaliaučiuje 1832–1921 metais, tai yra ilgiau nei visą šimtmetį, Johano Ferdinando Kelkio ir kitų Mažosios Lietuvos šviesuolių redaguotas žurnalas „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“.

 Vilniaus universiteto knygotyros profesorius dr. Domas Kaunas savo tyrimuose teigia, jog smarkiai germanizuotame Prūsijos ir Mažosios Lietuvos krašte lietuviai ypač kovojo dėl gimtosios kalbos teisių mokyklose ir bažnyčiose, rašė prašymus ir peticijas karaliui. Toks tautiečių atkaklumas šviesiausius protus skatino imtis knygų ir periodikos leidybos, taip palaikant krašto gyventojų savigarbą ir siekius. Būtina pastebėti, kad Prūsijoje įvedus visuotinį privalomą pradinį mokslą jau XVIII amžiuje buvo suformuota ganėtinai apsišvietusi, pajėgi naudotis knyga skaitytojų auditorija.

 1811 metais netoli sienos su Prūsija pradėjusioje veikti Karalienės mokytojų seminarijoje dauguma seminaristų buvo lietuvininkai, rengti darbui Mažosios Lietuvos mokyklose. Kurį laiką čia rektoriais yra dirbę lietuvininkai J. Romeikis, W. Tomušaitis. Per šimtmetį seminariją baigė 2208 mokytojai, tarp jų vėliau žymūs Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojai – P. Bajoraitis, M. Šapalas, J. Urbonas.

 Periodinis leidinys, labiau panašus į žurnalą nei į laikraštį, „Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“ buvo skirtas evangelikų liuteronų misijų reikalams. Didžioji dalis spausdintų tekstų – vertimai iš vokiečių kalbos apie evangelinę misijų veiklą Afrikoje, Azijoje, Amerikoje. Skelbtos žinios apie tų žemynų tautas, smerkiama kolonizacija ir socialinis išnaudojimas. Kartais minėti Mažosios Lietuvos tautinio susipratimo klausimai, švietimas, emigracija į JAV. Pasitaikydavo ir kitokių šviečiamojo ar ūkinio pobūdžio publikacijų, rašyta ir grynai apie lietuviškus reikalus.  Redaktorius savo straipsniuose reikšdavo samprotavimus apie blaivybę Mažojoje Lietuvoje. 1876 metų 8-ajame numeryje yra viena Vakarų Europos ir Afrikos žemėlapio, kurio užrašai lietuviški, įklija. „Nusidavimuose…“ bendradarbiavo misionieriai, evangelikų liuteronų kunigai, sakytojai Mikelis Šapalas, Krizas Jedinaitis, Jonas Kikilis, Dovas Didlaukis ir kiti.

 Manoma, jog tai buvo populiarus leidinys tarp Mažosios Lietuvos lietuvių.

Lietuviškos periodinės spaudos 100-metis buvo plačiau paminėtas 1932 metais. Kultūros istorikas Vaclovas Biržiška studijoje „Iš mūsų laikraščių praeities“ aprašė „Nusidavimų…“ leidimo istorijos faktą, jam žinomus redaktorius. Tik vėliau, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, į Kauno universiteto biblioteką pagaliau pateko iš esmės visas 1832 metų „Nusidavimų…“ komplektas. Populiariojoje spaudoje paskelbta daugiau straipsnių apie redaktorių J.F. Kelkį ir jo leistą laikraštį.

 „Nusidavimai…“ iš pradžių buvo spausdinami Tilžėje, vadinamoje Mažosios Lietuvos knygų sostinėje, kurioje apskritai išleista 40 procentų Mažajai Lietuvai skirtų lietuviškų knygų. Vėliau beveik visą šimtmetį šį leidinį spausdino Karaliaučiuje, o paskutiniaisiais jo gyvavimo metais, tai yra 1921-aisiais, – Klaipėdoje. Leidėjais buvo Karaliaučiaus misijų draugija (1823–1914) ir Klaipėdos protestantiškosios lietuvių literatūros platinimo draugija „Gluosnis“ (1921). Leidinys buvo platinamas per Karaliaučiaus misijų draugijos platintojus, remiantis Mažosios Lietuvos bažnytine organizacija, o nuo 1869 metų – per Prūsijos karališkąjį paštą prenumeratos būdu.

 Kaip rodo šio laikraščio leidybos tyrimai, „Nusidavimai…“, pasirodydavo kas mėnesį, tiesa, kai kada su pertraukomis. Pačiame leidinyje 1832 metais kruopščiai skelbta informacija apie surinktas lėšas rodė esant jį pelningą – 21 taleris už 1 egz. Iki 1879 m. vienas numeris kainavo vieną grašį. Siekdamas sutelkti pastovų skaitytojų būrį, redaktorius J. F. Kelkis ragino iš anksto susimokėti už visus metų numerius ir žadėjo tokiems prenumeratoriams nuolaidą – kitais metais nemokamai duoti du numerius…

 Per visą laiką leidinį yra redagavę dešimt redaktorių. Tai daugiausia buvo dvasininkai, aktyvūs Mažosios Lietuvos lietuvių evangelikų raštijos darbuotojai: Ostermejeris, Kelkis, Neisas, Sturys, Jurkšaitis, Pipiras, Penčiukas, Endriulaitis, Šiušelis ir Redmeris. Keletas jų yra kilę iš Klaipėdos apylinkių kaimų arba šiose vietose gyvenę: Kristupas Jurkšaitis kunigavo Priekulėje, Jonas Pipiras buvo gimęs Šaipių kaime, Mikelis Šiušelis – Anaičiuose, Endrikis Endriulaitis buvo Priekulės evangelikų kunigas ir parapijos mokyklų inspektorius, konservatyvus lietuvių visuomenės veikėjas.

 Kuo iš visų redaktorių išsiskyrė Johanas Ferdinandas Kelkis?

 Jis buvo vienas aktyviausių evangeliškosios lietuvių raštijos darbuotojų, poetas, kalbininkų talkininkas, gynęs lietuvius nuo germanizacijos. Redaguodamas „Nusidavimus…“ pirmiausia rūpinosi taisyklinga leidinio kalba ir rašyba, ją taisė pasitardamas su profesoriais Augustu Šleicheriu ir Frydrichu Kuršaičiu, pastarajam netgi padėjo suredaguoti Biblijos leidimą. J.F. Kelkis produktyviai bendradarbiavo su leidyklomis: Hartungo – Karaliaučiuje, Posto – Tilžėje, Šrėderio – Priekulėje, Holco – Klaipėdoje. Rengė spaudai knygas, sudarė kalendorių.

 J.F. Kelkiui žurnalisto ir vertėjo darbas buvo viso gyvenimo tikslas ir prasmė. Su žymiuoju spaustuvininku Johanu Fridrichu Francu Šrėderiu bei kitais talkininkais iš vokiečių kalbos išvertė ir parengė spaudai pamokslų rinkinius. 1861 metais už grupės asmenų paaukotus pinigus gotišku raidynu išspausdino „Giesmeles apie evangelijos prasiplatinimą“, parašė satyrinį eilėraštį „Viernas Kretingos žmogus“ ir poemą „Lietuvininkai“. 1866 m. su J. F. Šrėderiu iš vokiečių kalbos išvertė ir parengė spaudai Johanno Rambacho pamokslų rinkinį „Apmąstymai apie kentėjimus Kristaus“, 1867 m. – Heinricho Millerio ir kitų autorių pamokslų rinkinį „Mišios“ ir kt.

 1875 metais J.F Kelkis įsteigė ir dvejus metus redagavo dar vieną periodinį leidinį apie misijas – „Pasiuntinybės laiškelis“, o paskutiniaisiais gyvenimo metais parengė ir M. Šerniaus spaustuvėje išspausdino „Krikščioniškas kelendras ant meto 1877“. Čia keliuose straipsneliuose aprašė Mažosios Lietuvos kūrėjų gyvenimą. Sudėtingomis tautinės priespaudos sąlygomis tokie leidiniai padėjo priešintis germanizacijai. Religinio turinio literatūra stiprino tautinį susipratimą, šeimose formavo skaitymo įgūdžius.

J.F. Kelkis išvertė iš vokiečių į lietuvių kalbą daug religinio turinio knygų, redagavo giesmynus, psalmynus, sudarė atskirą lietuviškų giesmių rinkinį, išleido „Naujas karo giesmes iš Prancūzų karo“. Nuolat prekiavo savo parengtais lietuviškais leidiniais.

Iki pat mirties bendradarbiavo F. Kuršaičio redaguojamame laikraštyje „Keleivis iš Karaliaučiaus“, rašė jam straipsnius. Pirmuoju reportažu lietuviškosios žurnalistikos istorijoje laikomas jo reportažas, pavadintas „Mano keliavimas į Berlyną bei kas ten nusidavė“. Šiame reportaže pateikiami įspūdžiai iš vokiečių evangelikų bažnyčios suvažiavimo. Tačiau bene labiausiai reportažo žanrą atitinka J. F. Kelkio pasakojimas apie 1854 metų spalio pradžioje Klaipėdą nusiaubusį gaisrą, kurio pažiūrėti Kelkis buvo atjojęs iš Kretingalės.

 Cituoju ištrauką iš šio reportažo: „Vakare ketvirtojo oktoberio labai didi vėtra pūtė ir tai ant septynių radosi Klaipėdoj ugnis, ir išgąstingai degė per visą naktį ir per visą dieną, po tam ir mažne dvi dali miesto sudegė, o tai geriausi butai, o tarp tų didžioji bei puikioji vokiečių liuteroniškoji bažnyčia, kalviniškoji bažnyčia ir didžioji lietuvininkų bažnyčia, visos miesto šiuilės, didysis sūdo buts ir svarbūs raštai tame, daug malūnų, daug špykėrių su didele daugybe visokio tavoro, javų, linų, kanapių, druskos ir taip toliau. Ir kelios šiepys ir reizvaltės…“ (šiuilės – mokyklos, sūdas – teismas, špykėriai – sandėliai, tavoras – prekės, šiepys ir reizvaltės – prekybiniai ir keleiviniai laivai).

 J.F. Kelkis yra išspausdinęs Mažosios Lietuvos kolonizaciją smerkiančių eilėraščių. Kai Prūsijoje lietuvių kalba iš mokyklų buvo pašalinta (1872–1876 m.), dirbdamas parapijinės mokyklos precentoriumi Kretingalėje Kelkis siuntė peticijas Prūsijos karaliui ir Vokietijos imperatoriui Vilhelmui I bei Švietimo ir kulto ministrui, prašydamas bent tikybą leisti dėstyti lietuviškai.

 Manoma, jog Johanas Ferdinandas Kelkis iš redaktoriaus pareigų pasitraukė išėjęs į pensiją dėl sveikatos. Apsigyveno pas dukterį Vilhelminą ir žentą Gotlybą Dėringį Kisinių kaime. Čia ir mirė 1877 metų vasario 19 dienos vakare.

 Norėčiau pažymėti, kad jo mirties registracijos akto kopiją iš buvusio Vakarų Berlyno metrikacijos pirmojo biuro archyvo, Lietuvai nepriklausomybę atgavus, pasistengė gauti žinomas kraštotyrininkas priekuliškis Kazys Budginas.

 Prisimindami ir pagerbdami pirmojo lietuviško laikraščio leidėjo ir švietėjo Johano Ferdinando Kelkio bei kitų Mažosios Lietuvos šviesuolių atminimą, suvokiame jų veiklos svarbą telkiant šio krašto bei visos Lietuvos visuomenę, siekiant tautos vienybės ir laisvės.

 Pranašiškai pasitvirtina A. Šopenhauerio ir kitų mąstytojų vėliau išplėtota mintis, jog tauta, kuri nežino savo praeities, tebegyvena savo kartos dabartimi. Ir tik pažinusi savo praeitį, tauta darosi sąmoninga.

 Johanas Ferdinandas Kelkis buvo gimęs 1801 metų birželio 10 d. Piktupėnuose, Tilžės apskrityje (dabar Piktupėnai priklauso Pagėgių savivaldybei). Manoma, kad devyniolikos būdamas baigė Karalienės mokytojų seminariją, įkurtą netoli Įsruties (nuo 1946 m. Zelionyj Bor, Kaliningrado sritis). Gavęs mokytojo diplomą trisdešimt vienus metus dirbo precentoriumi tuometės Pakalnės apskrities Įsės (dabar Pričaly, Kaliningrado sr.) parapijinėje mokykloje. Įsė buvo nedidelis žvejų kaimelis prie Kuršių marių, jo gyventojai ilgai išlaikė senuosius tikybos papročius. 1848 metų statistikos duomenimis iš 1731 parapijiečio lietuviškai kalbėjo 1379.

 1851 metais Prūsijos kaizerinė valdžia panaikino Įsės parapijinės mokyklos mokytojo vietą, ir J. F. Kelkis persikėlė į Kretingalę. Be tiesioginio mokytojo darbo, jis čia įsteigė stojantiesiems į kunigų seminariją parengiamuosius kursus. Anuomet Kretingalėje jau buvo pastatyta nauja akmeninė bažnyčia. Jos klebonas Gabrielis Engelis su šviesiais kunigais kėlė balsą prieš vokietinimą, o lankantis Vokietijos karaliui, įteikė jam protesto laišką. Kretingalė, kaip ir visa Klaipėdos apskritis, ilgą laiką buvo lietuviškiausia Prūsijos karalystėje. Todėl J. F. Kelkiui čia atsivėrė platesnė erdvė lietuviškai veiklai. Jis dažnai lankydavosi Klaipėdoje, ėmė bendradarbiauti vietinėje spaudoje, vertė ir rengė spaudai religinius tekstus. Tačiau XIX a. antrojoje pusėje ir čia prasidėjo intensyvi germanizacija. Tada J. F. Kelkis parašė peticiją, prašydamas tikybą mokyklose leisti dėstyti lietuvių kalba ir nusiuntė ją Prūsijos Seimo deputatui nuo Klaipėdos ir Šilutės apskrities E. V. Berbomui. Deja, peticija nepadėjo.

 Mažosios Lietuvos rašytinio paveldo savitumas iš šių dienų visuomenės reikalauja ypatingos pagarbos – jis turi būti saugomas nepakitusia forma, skleidžiamas ir apmąstomas, nes jo svarba daugeliu atvejų tebėra reikšminga.

                                                                    „Lietuvos evangelikų kelias“, 2012 Nr.10-11

ILIUSTRACIJOS:

J.F. Kelkis

„Nusidavimai…“, 1832 Nr. 7 (iš D. Kauno knygos „Mažosios Lietuvos knyga“, 1996, p. 266) 

 

J.F. Kelkio ir jo žmonos Justinos Vilhelminos (gim. Alzuhn) kapai

Pasiuntinystės laiškelis“, 1875 Nr.1 (iš www.epaveldas.lt)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.