Knygos „Abraomas Kulvietis: pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas“ sutiktuvės

Turime unikalią galimybę dalyvauti mūsų Draugijos narės Martyno Mažvydo premijos laureatės prof. habil. dr. Dainoros Pociūtės-Abukevičienės knygos „Abraomas Kulvietis: pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas“ sutiktuvėse, kurios įvyks 

2012 m. vasario 8 d., trečiadienį, 17 val. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje (Katedros a. 3, Vilnius)

Dalyvauja: knygos sudarytoja prof. Dainora Pociūtė, habil. dr. Ingė Lukšaitė, dr. Jolanta Karpavičienė, prof. Arūnas Sverdiolas, dr. Darius Kuolys, dr. Deimantas Karvelis, dr. Mintautas Čiurinskas

Ištraukas iš A. Kulviečio ir J. Hoppijaus tekstų skaitys Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos moksleiviai

G. Kuprevičiaus operos „Karalienė Bona“ arijas atliks Sabina Martinaitytė, akomponuos Audronė Eitmanavičiūtė

Globojamas valdovės, tačiau be Bažnyčios leidimo 1541 m. A. Kulvietis Vilniuje įsteigė renesansinį švietimo židinį – pirmąją Lietuvos vidurinę mokyklą.  Joje kartu su bendradarbiais dėstė kalbas ir kitas humanitarines disciplinas. Nepriklausoma nuo Bažnyčios mokykla ir A. Kulviečio idėjos apie reformų šalyje būtinybę papiktino Bažnyčios hierarchus.  1542 m. Vilniaus vyskupo Pauliaus Alšėniškio iniciatyva buvo iškelta pirmoji Lietuvoje kontrreformacinė Bažnytinio teismo byla. Valstybės gerovei dirbusio bajoro stojo ginti pati valdovė.  Bona Sforca padėjo A. Kulviečiui pabėgti pas Prūsijos kunigaikštį Albrechtą (Albrecht) nuo, jos žodžiais tariant, tėvynėje jam gresiančio laužo. Tokiu būdu karalienė Bona Sforca tapo asmens laisvės gynėja, remianti A. Kulviečio iškeltą Naujųjų laikų pasaulietinės teisės prioritetą ir teisę laisvam bajorui išsakyti savo pažiūras bei tarnauti visuomenei.  Tai paskatino 1543 m. pilietinių teisių netekusį A. Kulvietį parašyti ankstyviausią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Reformacijos tekstą. Jis sukurtas laiško karalienei Sforcai forma. Lotyniškasis Confessio fidei, kuriame pirmą kartą sukritikuotos Lietuvos bažnytinio gyvenimo ydos ir nusakytos dvasinio gyvenimo tobulinimo gairės, buvo pirmasis viešas Reformacijos tikėjimo išpažinimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos regione. Gindamasis nuo neteisėto persekiojimo, A. Kulvietis rėmėsi civilinės romėnų teisės pamatu: „Niekas negali būti teisėjas savo byloje“. 

Prieš dvejus metus minėjome lietuvių Reformacijos pradininko Abraomo Kulviečio 500 metų jubiliejų. A. Kulvietis – pirmojo Reformacijos Lietuvoje teksto autorius. Todėl ši istorinė data paskatino pradėti seniai Lietuvos Reformacijos istorikų laukiantį darbą – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangeliškųjų reformacijos tikėjimo išpažinimų serijos publikavimą.

Reformacija buvo išskirtinis minties ir kultūros istorijos reiškinys Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, įvertintas Europos istoriografijoje jau nuo XVII a. ir sulaukęs daugelio žymių istorikų dėmesio kaip savitas intelektualios, krikščioniškosios minties brandos pavyzdys Vidurio Rytų Europoje. Vis dėlto Lietuvos Reformacijos šaltiniai iš dalies dėl savo retumo, iš dalies dėl istorinių aplinkybių niekuomet nebuvo sistemiškai paskelbti. Tikėjimo išpažinimo seriją pradeda prof. Dainoros Pociūtės parengtas akademinis leidinys. Jo šaltinio vertė neįkainojama Lietuvos ir Prūsijos Reformacijos istorijai – vienintelis žinomas šios knygos egzempliorius, išleistas 1547 m. Karaliaučiuje, šiuo metu saugomas Anglijoje, Durhamo universiteto bibliotekoje. 

A. Kulviečio knygos atgimimas svarbus, siekiant pažinti Reformacijos Lietuvoje istoriją, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasinės kultūros plėtotę, didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniuje raidą. Leidinys teikia žinių apie to meto politinius santykius, intelektualinio gyvenimo tendencijas, švietimo raidą, Valdovų dvaro aplinką, Bažnyčios vaidmenį. D. Pociūtės studija primena ir apie istorinės atminties paradoksus. Boną Sforcą lietuviai dažniausiai prisimena dėl jos asmeninio gyvenimo peripetijų, nepelnytai pamiršdami šios neeilinės asmenybės išskirtinį vaidmenį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje. Dvaro aplinkoje, taip pat ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje ji rėmė bei globojo vietos intelektualus, kurių pažangias mintis ir įžvalgas vietos bajorija ne visada buvo pasirengusi priimti. 

1541 m. Europos universitetuose išsilavinimą įgijęs ir teisės daktaro laipsnį apgynęs Abraomas Kulvietis grįžo į Lietuvą, kur tuo metu būta tik pradinės mokyklos. A. Kulvietis buvo pasirengęs švietimo ir dvasinio gyvenimo reformoms. Grįžęs į tėvynę jis „leidosi į karaliaus rūmus, kurie tuomet buvo Vilniuje, kad ta proga savo draugams ir visiems tėvynainiams paskelbtų savo kilnius bei dorus ketinimus, kad ta proga savo draugams ir visiems tėvynainiams paskelbtų savo kilnius bei dorus ketinimus ir atskleistų pražūtingus priešininkų siekimus“ (biografas Johanas Hopijus (Johann Hoppius). Savo išsilavinimu A. Kulvietis padarė didelį įspūdį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalienei Bonai Sforcai bei pateko į jos malonę.

Rengėjai: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilniaus Universitetas, Lietuvos Reformacijos draugija

Renginys nemokamas, tačiau prašome iš anksto registruotis tel. (8 5) 262 0067, el. p. renginiai@valdovurumai.lt arba interneto svetainėje www.valdovurumai.lt/registracija

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.