Kultūrinis Rytprūsių kraštovaizdis – iš įvairių perspektyvų žvelgiant | Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija

Astrida Petraitytė

Vokiškosios Academia Baltica 2015 m. programoje, suprantama, pasižymėjau seminarą “Rytprūsiai -kultūrinio kraštovaizdžio atmintis”, numatytą balandžio 24 – 26 d.d. Šis mane itin dominantis (jau mitinis) regionas ne kasmet sulaukia organizatorių dėmesio, nors Lietuva tarp kitų Baltijos valstybių vis būna renginiuose pristatoma. Academia Baltica, jau prisijungusi prie Sankelmarko akademijos (kurios patalpose ir anksčiau vykdavo seminarai), dar vis svečių teisėmis, padengdama kelionės išlaidas, pakviečia keletą pristatomų valstybių dalyvių; tik patys vokiečiai klausytojai turi pilnai susimokėti už suteikiamą komfortą – nakvynę jaukiuose kambariukuose, gausius vaišėmis stalus…

Tad vėl leidaus jau “pramintais takais” į tolimą Sankelmarko kaimelį, įsikūrusį Vokietijos pakrašty, pačiame pariby su Danija (ir buvusioj kadais danų žemėj)- pernakt autobusu iki Hamburgo, dar porą valandų traukiniu iki Flensburgo, tada – keliolika minučių vietiniu autobusu viena stotele toliau nei Sankelmarko gyvenvietė iki Akademijos, miško romantika apsuptos. Šįkart man kompaniją palaikė ne tradicinis bendrakeleivis – istorikas dr. Algirdas Matulevičius, bet germanistė Irena Tumavičiūtė, kadais šiuose seminaruose ir sinchroniškai vertėjavusi lietuvių grupelei (jau senokai mums yra privalu bent kiek vokiškai išmanyti; dažniausiai seminaruose visai apsieinama be vertėjų, šįkart, kaip paaiškėjo atvykus, versta į/iš rusų ir lenkų kalbų).

Seminaro auditorija, iš krašto kairėje – Acadamia Baltica vadovas Ch. Pletzingas

Sankelmarko akademijoje smagu pabūti – ir žinių pasisemti, ir tvyrančia draugiškumo atmosfera pakvėpuoti, ir – kaip tradiciškai nutinka- sutikti įdomios biografijos žmonių… Šalia Sankelmarko ežeriuko įsikūrusi Akademija suteikia progą ir gamtoje pabūti (nors dienotvarkė gan intensyvi – seminaras prasideda penktadienio pavakarę, šeštadienį tęsiasi, žinia- su pertraukėlėmis, nuo ryto iki vakaro, o sekmadienį iki piet ar popiet baigiasi). Tradiciškai lieku dar nakčiai iki pirmadienio ryto (šeimininkai maloniai tokią galimybę suteikia), nes autobusas iš Hamburgo išvyksta tik pirmadienį (vakarop – taip suteikdamas malonumą keletą valandų pasivaikščioti po šio jau mielu tapusio didmiesčio centrą).

Jei jau į seminaro užbaigą mano akys nukrypo, tai iškart paminėsiu reziumuojantį šių trijų dienų įspūdį, kurį išsakiau ir klausytojams pateiktoje anketėlėje: man pritrūko dėmesio lietuviškajam šios tematikos komponentui. Tai buvo ir į ateitį nukreiptas pageidavimas, adresuotas Akademijos vadovui dr. Christianui Pletzingui (jis kartu su įvairiems projektams pasitelkiama dr. Petra Zuehlsdorf-Boehm seminarui ir vadovavo). Dažnusyk atsitiktinumai – pvz.potencialių pranešėjų (ne)galimybės -lemia, kad viena sritis atspindima labiau, kita silpniau, bet didesnis dėmesys Koenigsbergui/Kaliningradui, matyt, nebuvo visai atsitiktinis.

Koenigsberg/Kaliningrad

Šio bloko pranešimai dažniausiai atspindėjo istorinės – vokiškosios – praeities gijų įsipynimą į šiandieninę realybę ar ateities vizijas.Smagiausia buvo klausyti daugiau ar mažiau disidentiškų balsų, nors disidentinis gyvenimas, suprantama, nėra saldus. O disidentu, valdžios ir visuomenės priešu, net ir “užsienio agentu” Kaliningrade tapti nesunku; tai paliudijo gana nekaltos, visai nepolitizuotos veiklos atstovai – fotografas Dmitrijus Vyšemirskis ir biologė Aleksandra Koroliova. Pirmasis, priminęs jau išleistą, Vokietijos fondui “Zeit” parėmus, savo knygą “Koenigsberg, prosti” bei būsimą – “Post” (dugiaprasmiškai traktuodamas šį pavadinimą: ir “po”, ir “paštas/žinia”), pateikė fotografijų ciklus, perpintus poezijos posmais. Padvelkė elegiška nuotaika, egzistenciniu apleistumu, bet tiesmuko politinio angažuotumo lyg ir nebuvo įmanu įžvelgti. Tikrai nustebau pertraukėlės metu išgirdusi, jog menininkas kartu su žmona persikėlė į Berlyną – gimtajame krašte jiems jau nesaugu. Tuoj paaiškėjo, kad stebėjaus be reikalo: kiek suvėlinusi, jau po kito pranešimo pakilo žilagalvė klausytoja, taigi rusė iš to paties Kaliningrado, ir išsakė savo šventą pasipiktinimą fotografu – kaip jis juodinąs savo kraštą, “nieuželi jemu net ničego sviatogo?!” ir pan. (nors religiniai ir tiesiog dvasingumo paieškų motyvai Vyšemirskio pasisakyme ryškiai skambėjo).

Biologė Koroliova, perskaičiusi pranešimą “Rytprūsių alėjos – praeitis, dabartis ir ateitis”, alėjomis įvardijo ir medžiais apsodintus kelius, jiems skirdama pagrindinį dėmesį. Ir savo praktine veikla ji pasišventusi ginti tą rytprūsišką paveldą – pakelės medžius, yra tam subūrusi iniciatyvinę grupę. Nebūtų nieko keisto, jei ši veikla sulauktų kritikos – grynai iš auto-saugumo pozicijų (gal kai kam siauri, medžiais įrėminti keliukai atrodys pavojingi gyvybei). Bet išties lieki be žado išgirdęs, kad ekologijos aktyvistai bent jau vietinės valdžios akyse gali tapti “užsienio agentais”, mat bus užmezgę ryšius su kokios nors “priešiškos šalies” gamtosaugininkais… Beje, atkreipiau dėmesį į p. Aleksandros kompiuterį – jį puošė ukrainietiškas “trišakis”, tad priėjusi išreiškiau savo pagarbą jos veiklai, ir atspindėtai pranešime ir, regis, likusiai už jo ribų. Gavau dovanų kalendorėlį, kurio antroji pusė skelbia: jie, gamtosaugininkai, – ne užsienio agentai (greta ir kalambūras: “Poučaite vašich poučat”). Tai kaliningradiečių ekologinio judėjimo aktyvistų ironiškas atsakas į oficialiai (ar pusiau) priešišką požiūrį į juos.

Kiti du pranešimai paliudijo, kad istorinės praeities aktualizavimas, įtraukimas į šiandienos realijas ir ateities perspektyvas nebūtinai užtraukia nemalonę – tai gali tapti sėkmingais ir kultūriniais, ir komeciniais projektais.

Štai Sovetsko /Tilžės muziejaus vadovė Anželika Špyliova savo pranešime “Iš Tilžės į Tauragę. Vieno istorinio įvykio dimensijos” (na taip- iš dalies “lietuviškas motyvas”…) pristatė ir ES remiamą, kaimyninių šalių bendradarbiavimu grįstą projektą – turistinį maršrutą, primenantį Napoleono karų epochą nuo 1807-ųjų iki 1812-ųjų, kai būtent Tauragėje buvo pasirašyta šiek tiek avantiūristinė (ne monarchų inicijuota) sutartis tarp Prūsijos generolo D.L. von Yorcko ir rusų armijos generolo I. Dibičiaus (vadinamoji Tauragės konvencija), leidusi Prūsijai nusimesti prancūziškąją “globą”. Pranešėja priminė ir lietuviškuosius šio istorinio įvykio įamžinimo akcentus: 2012 m. Tauragės Rotary klubo iniciatyva atstatytas 1912-aisiais konvencijos šimtmečiui iškilęs, vėliau nugriautas paminklas. Ir pačioje Tilžėje radosi būtosios istorijos ženklų – ir naujų, ir atkurtų (štai net paminklas karalienei Luizei atstatytas). Gegužę muziejus lankytojus pakvies į parodą “Napoelono karų epocha”, o šis pavadinimas, regis, turi paantraštę: “Prūsijos ir Rusijos suartėjimas”. Galbūt šis –Rusijos valstybinio reikšmingumo – akcentas, dar ir finansinė ES parama tapo projekto sėkmės faktoriais; bent jau pranešėja neminėjo jokių priešiškų balsų, protestuojančių prieš “vokiškos” istorijos priminimą.

Dar vienas – kaliningradiečio Aleksandro Popadino – pranešimas sukirbino įtarimą, kad šiose Rusijos srityje neparanku emociškai-idealistiškai prisiminti istoriją, tuo tarpu komerciniai-kultūriniai projektai, atgaivinantys ir vokiškosios praeities elementus, pasmerkimo nesulaukia.

Rašytoju ir architektūros kritiku prisistatęs Popadinas gana detaliai aptarė jo vadovaujamai firmai patikėtą organizuoti tarptautinį konkursą Kaliningrado centro (“Miesto širdies”) užstatymui suplanuoti.

Pranešėją pristačiusi dr. Zuelsdorf-Boehm priminė, kad prieš porą metų jis iš šios tribūnos jau kalbėjo – tuomet dar, regis, tik apie vizijas (tad vėlgi sukrebždėjo: kažkam suteikiant privilegiją pristatyti savo darbus ir pradiniame, ir finaliniame etape, daugelio kitų vertingos iniciatyvos, istoriniai tyrimai ir pan., matyt, paliekami už borto).

Pasak pranešėjo, nuo 2005-ųjų, kai švęstas miesto 750-metis (taigi – gana kontroversiškas jubiliejus), išsirutuliojo idėja atgaivinti jo centrą. Studijuota ir europinių miestų, sugriautų per karą, atstatymo praktika, suformuluotos bendrosios rekomendacijos šiam 180 ha užimančiam plotui. 2013-aisiais ir įkurtas Popadino vadovaujamas biuras“Serdce goroda”, savo internetinį puslapį, matyt, diplomatiniais sumetimais įvardijęs ne rusiškai, ne vokiškai, o senprūsiškai tuwangste…

Biuras organizavo tarptautinį projektų konkursą; konkursantams teko išnarplioti ir du probleminius mazgus: pilies (atstatymą ar kitokį sprendimą) ir Sovietų rūmų (išlaikymą ar nugriovimą). Taigi pranešėjas išvardijo pirmo ir antro turo laimėtojus (dar netvirtinant galutinio projekto) – įvairių šalių firmas ar pavienius autorius. Išgirdome ir įdomių įdėjų, tarkim, Kanto saloje (Kneiphofe) rasis Filosofijos parkas… Akivaizdu, kad nei planams, nei tuo labiau darbams galo dar nematyti – nors buvo įvardyta reikšminga 2018-ųjų riba (Pasaulio futbolo čempionatas), iki kurios teks gerokai atsinaujinti, bet tai toli gražu dar ne pilnutinio “miesto širdies” funkcionavimo terminas.

Prie kaliningradietiškojo bloko, matyt, galima dar prišlietį ir seminarą atidariusį “jaunatvišką” (grįstą informacinių technologijų socialumu) pranešimą, kurį kai kas iš klausytojų skeptiškai pavadino tiesiog žaidimu. Pats sumanymas – pristatyti Rytprūsių temos atspindžius socialiniuose tinkluose galėtų būti vertas dėmesio. Bet autorė, jauna žurnalistė iš Miuncheno Sarah Jana Portner, pasisakiusi, kad porą mėnesių praleido Kaliningrade, regis, labiausiai ir domėjosi į šią sritį orientuotais socialiniais tinklais, pvz. “Russian Koenigsberg”.Tiesa, buvo minimi ir lokalumo ribų neįvardijantys tinklai, pvz. “Tolerantes Ostpreussen” (taip pat prisimintos ir kitos internetinės pažinties su Rytprūsiais galimybės- tarkim Twitter). Bet klausytojui iš auditorijos replikavus, kad esama tokio internetinio “albumo” kaip “East Prussia in old Photos”, jaunoji pranešėja niekaip neatsišaukė – taip ir kilo įtarimas, kad šis, už Koenigebrgo/ Kaliningrado ribų išeinantis, populiarus (ir šių eilučių autorės nekart lankytas) lobynas jai liko nežinomas…Taigi pranešimo, grybštelėjusio tam tikrą temos kraštą (neįvardijant sąmoningai pasirinkto apsiribojimo) negali pavadint labai mokslišku.

Lietuviškosios gijos?

Nesustosiu ilgėliau prie dviejų lenkiškuosius Rytprūsius aptarusių pranešimų – abiejuose prisiminta istorinė ir šiandieninė Varmija (retkarčiais ekskursą į Mozūriją padarant). Viename žvelgta labiau iš vokiškosios perspektyvos (marburgiečio dr. Hanso Juergeno Karpo – apie kolektyvinę krašto atmintį ir istorinius tyrimus Vokietijoje), kitame – iš lenkiškosios (Ewa Romanowska pristatė Olštyne jau 25 metus veikiančios draugijos (paraleliai – ir fondo) “Borussia” veiklą). Man, kaip sakyta, rūpėjo lietuviškasis Rytprūsių dėmuo…

Lietuvai seminare atstovavo bendrą pranešimą “Kuršių nerija. Kalba ir kultūra” parengusios (mokslinio projekto Klaipėdos universitete vykdytojos) prof. Dalia Kisieliūnaitė ir dr. Christiane Schiller. Iš tribūnos pasisakė abi- Schiller įvedė į kontekstą, pristatydama vokiečiams jau mitu tapusią Kuršių neriją (“Prūsų Sachara”, kurią simbolizuoja ne tik kopos, bet ir briedžiai; Nidos dailininkų kolonija ir pan.).Pasirėmusi istoriniais šaltiniais, kuriuose vietos gyventojų kalba vadinama latvių, pranešėja jau, regis, perėjo prie Kisieliūnaitės vadovaujamo tyrimo temos- kuršininkų kalbos (“Nehrungskurisch”), kuria Kuršių nerijoje kalbėta iki 1945 –ųjų. Šios kalbos (ar dialekto) įsivyravimas grįstas didelėmis žvejų migracijos iš Kuršo bangomis; per šimtmečius ši kalba gerokai nutolo nuo latvių, nes buvo veikiama tiek lietuvių, tiek vokiečių. (Manyčiau, prelegentės savo temą būtų galėjusios įvardyti siauriau, nes pranešime nesiekta atskleisti viso Kuršių nerijos demografinio ir kalbinio savitumo, dėmesys sutelktas būtent į šiuos atsikėlėlius iš Latvijos, kelių amžių bėgyje tapusius vietiniais). Kisieliūnaitė jau konkrečiai kalbėjo apie jos vadovaujamos penkių tyrėjų grupės vykdomą projektą – “Kuršių nerijos kalbos ir kultūros archyvas. Šaltinių skaimeninimas” (vėlgi užkliuvo tas apibendrintas įvardijimas – juk neminėtas domėjimasis Kuršių nerijos vokiečių ar lietuvių kalba). Taigi kuršininkų kalbos tyrimams pasitelkti įvariausi šaltiniai- tiek archyviniai, tiek gyvieji. Studijuotos senosios bažnytinės knygos, spauda ir kt. Matyt, laimingu atsitiktinumu ir didžiausia vertybe galima laikyti Švedijoje aptiktus brolius Sakuth(čius), kuriuos aplankius įrašyti pasakojimai, paliudijantys tiek pačią kalbą, tiek būtąsias žvejų tradicijas. Dabar, regis, svarbiausias klaipėdiškės mokslininkės uždavinys – pasitelkus naujausias technologijas kuo kokybiškiau suskaitmeninti sukauptuosius įrašus.

Tyrimas reikšmingas, bet vis dėlto tai periferinė Prūsų (Mažosios) Lietuvos fenomeno atšaka, tad pranešimas negalėjo atliepti nekuklių mano lūkesčių. Įsivaizduočiau, kad seminaro rėmuose puikiai būtų išsitekus ne tik Klaipėdos krašto istorinė raida (iki šiandienos), bet ir lietuviškieji motyvai visuose Rytprūsiuose su būtuoju Lietuvos departamentu, su lietuvių kalbos seminaru Koenigsbergo/Karaliaučiaus universitete, su kultūrinės veiklos centru Tilžėje, su mūsų raštijos pirmeiviais ir kitomis ryškiomis asmenybėmis… Štai ir pernai paminėtasis K. Donelaičio jubiliejus būtų galėjęs įsipinti kokia gijele…

Organizatoriai, suprantama, ir lietuviškajam laukui galėjo priskirti prof. Andrzejaus Saksono iš Poznanės pranešimą “Rytprūsiai – padalytasis regionas šiandienos lietuvių, rusų ir lenkų sąmonėje”, kuriame referuotas sociologinis tyrimas, atliktas trijų miestų – Kaliningrado, Klaipėdos, Olštyno- studentų auditorijose. Nemažai klausytojų daliai, kaip teko nugirsti, pranešimas pasirodė informatyvus, bet vis dėlto ne tik mūsų, lietuviškoji, kompanija jį įvertino skeptiškai. Štai garbi klausytoja iš Torunės prof. Swietlana Czerwonnaja iškart auditorijoje replikavo: negalima vienodai traktuoti Klaipėdos ir Koenigsbergo/ Kaliningrado, kurio gyventojai išties atėjūnai. Išties skirtingų miestų (ir šalių) studenčiokams kažin ar vienodai nuskambėjo anketos klausimėliai: kaip vertina regioną, ar jaučiasi jame savi, ar nebijo ankstesnių gyventojų grįžimo…

Lietuviškąjai tematikai buvo galima priskirti ir ilgąjį penktadienį užbaigusį filmą – Ricko Ostermanno “Vilko vaikai”. Čia papasakota istorija – vaikai iš rusų užimtos, badaujančios Koenigsbergo srities keliauja į Lietuvą- ir autentiškai pagrįsta, ir tragiška. Vis dėlto tai pasakojimas apie “Didžiosios” Lietuvos, kaip Rytprūsių kaimynės, ištiestą (nors ne visuomet) pagalbos ranką vokietukams.

Dėmesio Prūsų (Mažajai) Lietuvai spragą bent iš dalies kompensavo “neprograminis” epizodas. I. Tumavičiūtei Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro darbuotojas Algirdas Matulevičius dar Vilniuje buvo patikėjęs Akademijos vadovui Pletzingui įteikti dovaną – neseniai anglų kalba išleistą „Encyclopaedia of Lithuania Minor“ (Mažosios Lietuvos enciklopedija). Tumavičiūtei buvo suteikta galimybė viešai tarti žodį, kuria ji ir pasinaudojo – pristatydama ir Matulevičiaus nuopelnus Mažosios Lietuvos tyrimams, ir turtingą lituanistinį paveldą, mums, šiandienos Lietuvai, paliktą ano Rytprūsių krašto…

Šis “oponavimas” seminaro organizatoriams – tik idėjinis. Tai nesutrikdė mano emocinio komforto, jausto visos viešnagės Sankelmarke metu, nesumažino dėkingumo už galimybę nusitrenkus (ne iš savo kišenės) į Vokietijos pakraštį išgyventi kelias intelektualiai prisodrintas dienas. Beje, mielai išnaudojau ir keletą laisvų valandų Hamburge. Šįkart mano pamėgtasis mūrų ir kanalų miestas (jo centras) pasirodė kaip niekad įnikęs į statybas-restauravimus (kai kur ir griovimus). Bet tai irgi nesumenkino rūstaus šio šiaurinio miesto žavesio.