Gruodžio 1 dieną sukako 35-eri metai nuo kunigo dr. Petro Dagio, spaudos darbuotojo, pirmojo „Lietuvos evangelikų kelio“ redaktoriaus, visuomenės veikėjo mirties.

Šiai datai artėjant, jos paminėjimu spaudoje pasirūpino kun. dr. P. Dagio našlė Arianė, pastaruosius penkiolika metų Vilniaus ev. liuteronų parapijos narė. Surinkusi geroką pluoštą gyvenimo aprašymų, straipsnių spaudoje ir kitų rašinių, įteikė su tokiu prierašu: „Liūdna man buvo keliauti į praeitį, tą laiką kai kartu gyvenome. Abu buvome biedni imigrantai, atlikome visokiausius darbus. Ypač Petrui medžiaginiai dalykai nerupėjo. Kai tik Lietuva vėl atgavo Nepriklausomybę, jis pirmas būtų grįžęs – Amerikos pilietybės niekad neėmė, buvo ištikimas savo Tėvynei. Į jo karstą viena parapijietė įdėjo saujelę žemelės iš Lietuvos, ir aprengtą senu juodu kunigišku talaru išlydėjome į kapines“. Čia pat p. Arianė parašė ir apie jų santuokinio gyvenimo pradžią: „Už kunigo Dagio ištekėjau 1954 m. lapkričio 20 dieną – mus sutuokė kunigas Jonas Pauperas (1905-1971) iš Čikagos, Ziono lietuvių ev. liuteronų parapijos klebonas. Dabar ten tarnauja kunigas dr. Valdas Aušra“. Kitoje užrašytoje pastaboje p. Arianė pastebi tokias gyvenimo bendražygio asmenines savybes: „Kun. Dagys mokėjo pritraukti žmones (ir mane), visiems buvo paslaugus, mielas“.

Prisimindami kunigą dr. Petrą Dagį, ir mes nors trumpai apžvelkime jo gyvenimo kelią ir darbus Viešpačiui bei lietuvybei Tėvynėje ir išeivijoje.

Tėviškė – Biržų kraštas

Plačiai ir toli Biržų kraštą išgarsino LDK didikas, valstybės ir karinis veikėjas Jurgis Radvila (1480-1541), žymaus LDK valstybės veikėjo Mikalojaus Radvilos Rudojo (apie 1515-1584) ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Barboros Radvilaitės (1520-1551) tėvas. Mikalojus Radvila Rudasis ir kiti šios iškilios giminės to meto didikai visomis išgalėmis rėmė Reformacijos judėjimą Lietuvoje ir savo gyvenime vadovavosi Dievo žodžiu. Radvilų kasdienis gyvenimas ir darbai bylojo apie tai, kad savo tautai reikia ieškoti globos ir stiprybės ne kur kitur, bet savo tautos žmonėse ir savo gimtoje žemėje. Šis suvokimas, brangus daugeliui biržiečių evangelikų, buvo kelrode žvaigžde ir Dagių šeimai.

Petras Dagys gimė 1904 m. kovo 15 d. Peikštenių kaime (Biržų valsčius ir apskritis). Tėvai – Martynas ir Matilda, gimusi Viederytė, Dagiai – ūkininkai. Mama kilusi iš bajorų, tačiau lenkiškai nemokėjo. Tėvas – ūkininkas, valdęs tėvo ir mamos ūkius. Abu raštingi, ištikimi gimtojo krašto mylėtojai, evangelikai liuteronys. Tėvas prenumeravo ir skaitė visą lietuviškąją spaudą, o taip pat „Rygos naujienas“ bei „Keleivį“ iš JAV. Išaugino gausią šeimą – penkis vaikus. Vyresnioji sesuo Ona, ištekėjusi – Rukmanienė, buvo pasilikusi tėvonijoje, brolis Jonas – išvyko ir 1961 m. mirė Amerikoje. Po jų, amžiumi jaunesni – Petras ir Matilda, ištekėjusi – Kuolienė, taipgi gyvenusi išeivijoje, Kanadoje, bei Marija, ištekėjusi – Placienė, gyvenusi Čikagoje, JAV.

Studijos Kaune

Žinia, ūkį dažniausiai galėjo paveldėti vyriausias šeimos vaikas. Todėl Petras turėjo ieškotis, kaip ir kur galėtų į savo gyvenimą žengti. Pasirinko Kauno studento kelią – įstojo į Lietuvos universitetą ir 1930 m. baigė evangelikų teologijos ir filosofijos studijas. Minėtina, kad greta to jis dar sugebėjo gilintis ir į istorijos bei teisės mokslus, nors jų studijų programos ir nespėjo užbaigti. Studijų metais buvo Sodeliškių bei Lapakritos pieno perdirbimo bendrovių, Nemunėlio Radviliškio Smulkaus kredito banko steigėjas, nuolatos buvo deleguojamas į „Pieno centro“ suvažiavimus.

Būtingė ir Klaipėda

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorija, parapijai pašaukus, 1931 m. Petrą Dagį paskyrė Būtingės ev. liuteronų parapijos kunigu. Parapijos narių dauguma – neturtingi žvejai, į pamaldas atkeliaudavę ir iš Šventosios uosto. Kunigas P. Dagys mėgdavęs sakyti, kad čia jis turėjęs maloniausias dienas šiame gražiausiame Lietuvos kampelyje. Pasižymėjo veiklumu – pradėjo statyti erdvią kleboniją ir salę parapijos ir visuomenės reikmėms. Žvejai kunigą išsirinko ir pirmuoju Šventosios uosto žvejų kooperatyvo pirmininku, buvo „Žuvies“ akcinės bendrovės steigėjas ir revizijos komisijos pirmininkas.

Po dvejų metų, 1933-aisiais, kun. P. Dagys buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės 7 pėstininkų pulko kapelionu su gyvenamąja vieta Klaipėdoje, kad galėtų plėsti lietuviškąją veiklą. Pirmąsias pamaldas, dalyvaujant Ministrui pirmininkui J. Tūbeliui ir kitiems aukštiems Lietuvos pareigūnams, laikė šv. Jono ev. liuteronų bažnyčioje, kuri iki šių pamaldų buvo tik miesto vokiečių žinioje. Po metų, 1934-aisiais, P. Dagys paskiriamas ir Gubernatūros tikybos reikalų referentu. P. Dagio pastangomis iš įvairių lietuviškų grupių buvo sudarytas Klaipėdos krašto evangelikų susivienijimo bažnytinis komitetas, kuriam jis pirmininkavo iki Klaipėdos krašto atplėšimo nuo Lietuvos. Savo visokeriopoje veikloje laiko skyrė ir jaunimui – Pedagoginio instituto, Mokytojų seminarijos ir Prekybos instituto studentus subūrė į „Rėzos“ draugiją ir ją globojo.

Bažnytinis komitetas, kun. P. Dagiui pasiūlius, 1935 m. kovo 23 d. Klaipėdoje pradėjo leisti savaitraštį „Lietuvos evangelikų kelias“, kuris vėliau tapo oficialiu Lietuvos ev. liuteronų bažnyčios Konsistorijos leidiniu. Jį P. Dagys redagavo iki Lietuvai netenkant nepriklausomybės. Savaitraštyje ne kartą aštriai kritikuotas Vokietijoje vis labiau įsigalintis nacių režimas. Tad vokiškoji radijo stotis „Deutsche Nachrichten“ ne kartą akiplėšiškai grasino, kad kun. P. Dagį ir prof. kun. V. Gaigalaitį būtina pakarti.

Savaitraštis „Lietuvos evangelikų kelias“, susitarus su Klaipėdos paštu, buvo platinamas kaip provokiškosios „Lietuwiszkos Zeitungos“ priedas. Tai nepatiko krašto vokiečiams, o skaitytojai evangelikai stebėjosi, kad su vokiška propaganda gauna ir teisingą tikėjimo žodį.

Jūros diena ir ekumeniškumas

Jūros dienos šventė kilo iš žvejų susibūrimų, vakaronių, regatų. Pirmą kartą Jūros diena paminėta Klaipėdoje bei Šventojoje 1934 m. rugpjūčio 11-12 dienomis. Ją Lietuvos Vakarų sąjungos iniciatyva organizavo įvairios jūrinės organizacijos. Šventės metu siekta parodyti žmonėms jūros reikšmę visai valstybei, ji populiarino jūreivystę ir jūrines profesijas. Pirmojoje dalyje, vykusioje Šventojoje, dalyvavo valstybės Prezidentas ir visas ministrų kabinetas. Antroji – tęsėsi Klaipėdoje ir jau be aukštųjų svečių, bet su gausia aniems laikams žmonių minia – 60 tūkst. miestiečių ir svečių. Abiejose vietovėse kalbas sakė kunigas P. Dagys, beveik visas jų tekstas buvo spausdintas ir „Lietuvos aide“.

Jūros diena kunigui P. Dagiui ir klaipėdiškiams paliko ir ne itin šventiškų įspūdžių.  Šventosios uoste jis ir Palangos R. katalikų parapijos klebonas prelatas J. Šniukšta pakvietė bendroms pamaldoms katalikus ir evangelikus – pamaldos vyko gražiai, nuotaikingai. Tačiau Klaipėdoje Jūros dienos pamaldos nebeturėjo tos dvasios – Telšių vyskupas ordinaras ir Klaipėdos prelatūros valdytojas Justinas Staugaitis pamaldas laikė atskirai ir jau šeštadienį. Todėl kun. P. Dagiui teko rengtis sekmadienio pamaldoms vienam. Tai sukėlė krašto gyventojų nepasitenkinimą. Žinia, kad ankstesnės pamaldos, skirtos Tautos šventei (rugsėjo 8 d.) ir Sausio 15-osios dienai prie paminklo žuvusiems 1923 m. Klaipėdos sukilime, visuomet vykdavo bendrai.

Po Jūros dienos Klaipėdoje vyko ir Jaunalietuvių suvažiavimas. Jo pradžioje taip pat buvo numatytos bendrosios pamaldos kareivinių (dab. Klaipėdos universiteto pastatai) aikštėje. Vėl ištiko nesėkmė – R. katalikų kapelionas negavo savo bažnytinės vyresnybės sutikimo dalyvauti, tad kun. P. Dagys kiek pavėluotai pamaldas laikė vienas. Jam buvo būdinga religinė tolerancija, atvirumas. Todėl negalėjo suprasti, kaip evangeliškame Klaipėdos krašte gali būti ignoruojama ar net ir draudžiama tarpbažnytinė veikla. Tokių nepageidaujamų susikirtimų matydamas ir daugiau, kun. P. Dagys jų nekėlė viešumon – išliko ekumenišku kunigu, santūriu tikybos reikalų referentu.

Pagerbiant kun. P. Dagio bažnytinę ir visuomeninę veiklą, jam 1939 m. buvo įteiktas Latvijos Respublikos Trijų žvaigždžių 5 laipsnio ordinas – tuomet kunigas pasitiko amžiaus 35-metį, atsidėkota už Palatvijo liuteronų, tarp kurių būta ir kuršininkų, dvasinę globą.

1939 m. ir vėlesni įvykiai

Vokietijai atplėšus Klaipėdos kraštą, kun. P. Dagys persikėlė į Kauną ir atliko karo kapeliono pareigas. Galiausiai 1940 m. vasarą (liepos 2 d.) nauja sovietinė valdžia bendru įsakymu atleido visus karo kapelionus.

Po metų, 1941 m. birželį, – dar viena neganda: prasideda II pasaulinis karas. Vilniaus komisariate gaunamas raštas, kuriuo nurodoma kun. P. Dagį ir muziką, poetą, visuomenės veikėją Alfonsą Mikulskį (1909-1983) areštuoti – matyt, už ankstesniąją lietuviškąją veiklą Klaipėdos krašte. P. Dagys apie metus laiko slapstėsi, o po to persikėlė į Kauną ir ėmėsi bažnytinės veiklos. Rūpinosi Kauno evangelikų reformatų bažnyčios (Ožeškienės g. 41) vidaus įrengimu – jos išoriniai mūro darbai pagal architekto Karolio Reisono modernistinį projektą buvo baigti dar 1938 metais. Be to, talkininkaujant kun. Povilui Jašinskui (1889-1982) ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kuratoriui P. Kregždei, išleido kun. Adomo Šerno parengtą „Evangelikų giesmyną su maldomis“ (Kaunas, 1942).

Kaune 1944 m. P. Dagys dalyvavo paskutiniame Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIKo) posėdyje, kuriame jam buvo pavesta pasirūpinti komiteto įkūrėju ir pirmininku Steponu Kairiu ir jį išvežti į Švediją. Artinantis Raudonajai armijai, kun. P. Dagys ir beveik visa šeima, kiti bendražygiai Būtingės žvejų laiveliais pasitraukė į Švediją. 1946 m. P. Dagys atvyko į JAV – buvo gavęs Non Quota vizą Nr. 4. Tai buvo įmanoma tik gydytojo, Lietuvos ir JAV lietuvių visuomenės veikėjo, evangelikų reformatų bažnyčios kuratoriaus Mykolo Devenio iškvietimo dėka. Žinia, laisvesnis pabėgėlių persikėlimas iš Europos į JAV prasidėjo kiek vėliau – tuomet, 1950 m. į JAV atvyko ir būsimoji P. Dagio žmona Arianė Grigaitytė, kilusi iš Jonaičių (Šilutės aps.) – vėliau išeivijos lietuviai pripažins, kad p. Arianė ilgus metus stropiai ir ištikimai talkino kun. P. Dagio bažnytinėje ir visuomeninėje veikloje.

Tarnystė už Atlanto

Atvykęs į JAV, P. Dagys netrukus įsitraukė į tautinį bei visuomeninį darbą. Amerikos Lietuvių Taryba pakvietė lankyti lietuvius didžiuosiuose JAV, Kanados miestuose ir skaityti paskaitas. P. Dagys kurį laiką buvo Lietuvių protestantų sąjungos Amerikoje sekretorius, redagavo jos laikraštį „Gimtinės garsai“, 1947-67 m. (su pertraukomis) dirbo Susivienijimo lietuvių Amerikoje (SLA) centre, Niujorke. Padėjo redaguoti šio susivienijimo laikraštį „Tėvynė“, o 1959 m. jo pastangomis imtas leisti ir mėnraštis „SLA jaunuolių atžalynas“. Tvarkė Liuksemburgo radijo stoties transliuojamų lietuviškų religinių programų dalį.

1951 m. sausio 21 d. P. Dagys įkūrė Niujorko lietuvių evangelikų liuteronų parapiją ir iki mirties tarnavo jos kunigu, pamaldų laikyti vykdavo ir į Bostoną, Baltimorę (JAV), Hamiltoną, Torontą (Kanada). Neretai į Niujorko ev. liuteronų parapiją atvykdavo ir tautiečiai, išgyvenę Sibiro tremtį. Daugelis jų atvyko su kun. P. Dagio pagalba. Parapijos naujokus kunigas pristatydavo ir prašydavo pasidalyti naujausiomis žiniomis iš pavergtosios gimtinės. Parapijos gyvumą ir jaukumą nuolatos palaikė Moterų ratelis, kuriam vadovavo ponia J. Jolkovaki-Ambrazienė, vėliau dr. D. Svalbonienė. Jaunimo veiklą organizavo ir vystė tuometinis studentas Julius Maldutis. Tęsdamas ekumeniškąją veiklą, savo parapijoje kun. P. Dagys Niujorke surengė pirmąsias lietuvių ekumenines pamaldas. Kun. P. Dagys gerus tarpbažnytinius santykius mezgė ir su brolių latvių tikinčiaisiais. Dalyvavo 1947 m. rugsėjo 28 d. iškilmingose latvių pamaldose Niujorke, o meninėje dalyje tuomet dalyvavo ir lietuvių dainininkė Z. Griškaitė (sopranas), kuri klausytojams padainavo S. Šimkaus ir J. Naujalio dainas. Sausio 15-osios, Klaipėdos krašto prisijungimo, minėjimai ir bendros ekumeninės pamaldos su lietuvių R. katalikų kunigais ir su latviais yra vykusios daugybę kartų – 1970 m. sausio 18 d. su tėvu dr. T. Žiūraičiu, 1971 m. sausio 17 d. su kun. Pauliumi Baltakiu (dab. Išeivijos vyskupu), 1973 m. sausio 14 d. su tėvu Leonardu Andriekumi, 1974 m. sausio 27 d. su tėvu V. Girdžiūnu, 1975 m. sausio 12 d. su kun. J. Pakalniškiu, 1977 m. sausio 16 d. su latvių evangelikų liuteronų kun. R. Zariniu.

1954 m. Toronte kun. P. Dagio iniciatyva įvyko pirmasis JAV ir Kanados lietuvių ev. liuteronų Sinodas, o kun. P. Dagys buvo jo nariu. Būrė kraštiečius ir lietuvius į Mažosios Lietuvos bičiulių draugiją, ilgai vadovavo jos Niujorko skyriui. Kasmet vykdavo Sausio 15-osios minėjimai, Vydūno mirties minėjimas (1953 m.), Vasario 16-osios, Motinos dienos, Birželio trėmimų, Mirusiųjų minėjimo, Reformacijos šventės, Tėvų pagerbimo diena – visoms joms buvo parengti pranešimai, meniniai pasirodymai. Minėjimuose dainuodavo operos solistės J. Augaitytė-Tamašauskienė, V. Jonuškaitė-Zaunienė-Leskaitienė. Į pamaldas ir minėjimus ateidavo daug žymių svečių, tarp kurių buvo prof. S. Kairys, prof. dr. P. Gudavičius, diplomatas, teisininkas V. Sidzikauskas, prof. dr. V. Avižonis, ekonomistas, diplomatas A. Simutis ir kiti. Su ypatinga pagarba parapijoje būdavo sutinkamas Klaipėdos sukilimo karinis vadas pulk. Jonas Budrys-Polovinskas, ilgus metus dirbęs Lietuvos generaliniu konsulu JAV – 1959 m. spalio 25 d. parapija surengė jo 70-mečio sukakties minėjimą, kun. P. Dagys pasakė jautrią sveikinimo kalbą, o parapijos ponios įteikė atminimo dovaną.

 Sugrįžimas

Sunki liga pakirto kun. Petro Dagio sveikatą ir jis pasimirė 1977 m. gruodžio 1 d. Niujorke, kur ir palaidotas. Žinant velionio begalinę meilę Lietuvai, žmona Arianė 2006 m. birželio 15 d. kun. P. Dagio ir jo brolio, prieškario Lietuvos kooperacijos pradininko Jono Dagio (1902-1961), palaikus perlaidojo šalia tėvo Martyno Dagio (1868-1919) Legailių kapinėse, Biržų krašte. Perlaidojimo pamaldoms vadovavo Lietuvos ev. liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, Lietuvos ev. reformatų bažnyčios-Unitas Lithuaniae gen. superintendentas kun. Rimas Mikalauskas, Nemunėlio Radviliškio ev. reformatų parapijos administratorė diakonė Sigita Švambarienė, dalyvavo artimieji bei giminės, kraštiečiai, Pačeriaukštės seniūnas Vytautas Džėja, giedojo Biržų ev. reformatų parapijos choras, vadovaujamas Jūratės Duderienės.

Iš daugybės kun. P. Dagio paskaitų, pranešimų, straipsnių pastaruoju metu „Vorutos“ puslapiuose buvo publikuota (2011-09-03, Nr. 17, p.10) paskaita „Tėvynės mylėtojų draugija“ – ši visuomeninė lietuvių patriotų organizacija JAV veikia nuo 1896 metų. Paskaita anuomet buvo parengta specialiai „Amerikos balso“ radijo laidai ir transliuota į sovietų okupuotą Lietuvą. Tikėkimės, kad ateityje iš turtingo kun. P. Dagio archyvinio palikimo, kuris perduotas vyskupui Mindaugui Sabučiui, susilauksime ir daugiau publikacijų, galėsime išsamiau pažinti tėvynainio minčių ir siekių pasaulį – neretai rūpestis dėl tėvų krašto, jų žmonių vėl ir vėl atsikartoja, o istoriniai apmąstymai tampa tautos gyvenimo kelrode.

 

Vytautas Gocentas, „Lietuvos evangelikų kelias“, 2012 Nr.12

 NUOTRAUKOSE:

 Kunigas Petras Dagys – minint Niujorke amžiaus 70-metį (1974 m.)  

 Kun. P. Dagys su Būtingės parapijietėmis. Fotografas Bruckus iš Darbėnų 

Po įžegnojimo, krikšto sutvirtinimo (konfirmacijos), prie Būtingės ev. liuteronų bažnyčios 1935 m. vasarą. Fotografas Bruckus iš Darbėnų 

 

Susivienijimo Lietuvių Amerikoje (SLA) raštinėje: po kelionės pas kraštiečius (iš kairės) į Europą Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas dr. Juozas J. Bačiūnas-Bachūnas (1893-1969), SLA sekretorius dr. Matas J. Vinikas (1884-1961) ir SLA Prezidentas kun. P. Dagys

  

2006 m. birželio 15 d. kun. Petro Dagio ir jo brolio Jono Dagio palaikų perlaidojimas Legailių kapinėse, Biržų krašte: dalyvavo Lietuvos ev. liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, Lietuvos ev. reformatų bažnyčios gen. superintendentas kun. Rimas Mikalauskas, Nemunėlio Radviliškio ev. reformatų parapijos administratorė diak. Sigita Švambarienė, artimieji bei giminės, kraštiečiai