Neringos savivaldybės įsteigta Liudviko Rėzos kultūros ir meno premija už Kuršių nerijai ir Mažosios Lietuvos paveldui ir tradicijoms išsaugoti reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą šiemet skirta klaipėdiečiui dailininkui akvarelininkui, pedagogui ir buriuotojui Romanui Borisovui.
Kuršių nerijos paveldo garsintojas
Iš Kuršių nerijos kilusio švietėjo, rašytojo, visuomenės veikėjo, Karaliaučiaus universiteto rektoriaus Liudviko Rėzos premija skiriama Neringos savivaldybės tarybos sprendimu. Kandidatūras teikia Juodkrantėje įsikūrusio Liudviko Rėzos kultūros centro kuratoriumas.
Skiriant aštuntąją premiją, kuratoriumas vienbalsiai pritarė R.Borisovo kandidatūrai – neringiškiai įvertino šio menininko indėlį įprasminant, įamžinant ir populiarinant buvusių lietuviškųjų Rytprūsių bei Mažosios Lietuvos kultūros bei istorijos paveldą. Vilniuje gimusio ir augusio, bet dabar pajūryje gyvenančio R.Borisovo kūriniuose dominuoja Kuršių nerijos, Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto motyvai, gyvenvietės, senosios architektūros vaizdai.
Per pastaruosius tris dešimtmečius R.Borisovas surengė apie 70 personalinių parodų ne tik Lietuvoje, bet ir prestižiniuose Europos šalių muziejuose bei meno galerijose. „R.Borisovo kūryba – vertingas palikimas ateities kartoms. Menininkas aktyviai dalyvauja Mažosios Lietuvos kultūrinėje veikloje, reikšmingas jo indėlis pristatant ir populiarinant UNESCO į pasaulio gamtos ir kultūros vertybių sąrašą įtrauktą Kuršių neriją“, – pažymėjo Neringos meras Darius Jasaitis.
Akvarelėse – didingų pilių liekanos
Anksčiau R. Borisovas savo akvarelėse vaizduodavo Vilniaus ir Klaipėdos senamiesčius, kai jų dar nebuvo palietę restauratoriai, bet vėliau su molbertu patraukė gilyn į Rytprūsius.
Bene labiausiai jį vilioja legendomis apgaubta Rytprūsių praeitis – didingų Karaliaučiaus, Gdansko, Elblongo, Marienburgo pilių ir katedrų, kitų garsių architektūros paminklų liekanos.
Dailininko nulietose akvarelėse meniškai įprasmintos šio kadaise klestėjusio krašto senovinės pilys, bažnyčios, gynybos fortai, vėliau virtę egzotiškais griuvėsiais.
Prieš dešimtmetį iš sostinės persikėlęs į pajūrį R. Borisovas save vadina klaipėdiečiu, kuriam vasarą maloniau būti vandenų apsuptoje Kuršių nerijoje.
Pasikeitusios istorinės vietovės R.Borisovo nedomina. Vilniaus senamiestis jam buvo įdomus, kai grindiniai dar nebuvo užkloti asfaltu, kiemuose kiurksojo malkų rietuvės, žmonės vandens į kibirus prisileisdavo iš metalinių čiaupų.
Restauruotos Klaipėdos gatvelės jam irgi – dekoracija: „Esu realistas, rodau tai, ką matau. Mano akvarelės atspindi nepadailintą tikrovę. Kitas reikalas, kaip menininkas sovokia praeitį, kokiais rakursais į ją žvelgia“.
Bronzoje – pradingęs Karaliaučius
R.Borisovas kuria ir kitokius darbus – Karaliaučiaus senamiestyje šalia raudonplytės viduramžių katedros akį traukia iš bronzos nulieti miniatiūriniai pastatai – tikslios kažkada miestą puošusių, bet per Antrąjį pasaulinį karą sunaikintų senosios gotikinės architektūros šedevrų kopijos.
Karaliaučių papuošusiai kompozicijai R.Borisovas pašventė ištisus metus. Dabar prie šio dailininko darbo traukia fotografuotis jaunavedžių poros, sukinėjasi turistai, tarp kurių yra nemažai kažkada iš Rytprūsių sprukusių vokiečių bei jų palikuonių. „Pavyko autentiškai atkurti sugriautus Karalių rūmus, katedrą, senosios biržos, universiteto, dramos teatro, fachverkinių uosto sandėlių fasadus“, – pasakojo R.Borisovas, atradęs beveik visų senųjų pastatų brėžinius Kaliningrado archyvuose.
Iš Rytprūsių kilę vokiečiai, žvelgdami į bronzinius atkurtų Karaliaučiaus pastatų kupolus, bažnyčių bokštus, braukia ašarą prisimindami senąjį Kenigsbergą, kai jis dar nebuvo nusiaubtas karo audrų.
Toks pat buvo viduramžiais su Karaliaučiaus pirkliais dėl įtakos Rytų Baltijoje konkuravusios Klaipėdos likimas – karo pabaigoje subombarduotas senamiestis irgi virto griuvėsiais.
R.Borisovas panašią kompoziciją siūlo ir Klaipėdai: „Jeigu negalime atstatyti nugiautos Š.Jono bažnyčios, pilies kuorų, tai bent nuliekime juos iš bronzos, kad žmonės ir turistai matytų, kaip atrodė istoriniai pastatai, atkurti mažesniu formatu“.
Dar viena aistra – buriavimas
Daugiau kaip 40 metų buriuojantis R.Borisovas neabejingas ir jūros kraštovaizdžiams. Dailininkas dalyvavo istorinėje Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečiui skirtoje jachtos „Ambersail“ odisėjoje aplink pasaulį.
Prisijungęs prie žygeivių Pietų Afrikoje R.Borisovas per Indijos vandenyną nuplaukė iki Australijos – iš viso sukorė daugiau kaip 7000 jūrmylių. Buvo vienintelis buriuotojas, įsimetęs į kuprinę dažų, popieriaus ir pieštukų, nežinodamas, ar jų tikrai reikės.
„Ramesniais orais mėgindavau pieštuku fiksuoti bangas, saulėlydžius, denyje bures keliančius bendražygius“, – savo gyvenimo kelionę prisimena „Tūkstantmečio odisėjos“ dalyvis R.Borisovas.
Vandenyne dailininkas daugiau piešdavo. Namuose, atsivertus eskizų aplanką, atgijo įdomiausi kelionės įspūdžiai ir vaizdai. Visa tai jis vėliau perteikė marinistinių akvarelių cikle.
R.Borisovo kūrinius, kuriuose pavaizduota per vandenyną skriejanti lietuvių jachta „Ambersail“, pirmieji išvydo neringiškiai – akvarelių paroda surengta Juodkrantės L.Rėzos kultūros centre.
Plukdė įrangą laisvės gynėjams
Pradėjęs buriuoti Trakų ežeruose ir įgijęs jachtos kapitono diplomą R.Borisovas plaukiojo Baltijos ir Šiaurės jūrose Lietuvos dailininkų sąjungai priklausiusiu sportiniu burlaiviu „Dailė“.
Savo aistra jis užkrėtė kolegas – Raimundą Slyžį, Algirdą Dovydėną, Jurgį Vroblevičių, Žvaigždrą Drėmą, Šarūną Leonavičių, kitus menininkus. „Dailės“ įgula 1989 metais įveikė Atlanto vandenyną.
R.Borisovo biografijoje būta rizikingų reisų. Kai omonininkai užgrobė Lietuvos radijo ir televizijos pastatus, jo vadovaujama „Dailė“ iš Vokietijos į Klaipėdą slaptai atplukdė retransliavimo įrangą, kurią laisvės gynėjai sumontavo ant Parlamento stogo.
Vėliau „Dailės“ kapitonas R.Borisovas su draugais per Baltiją iš Vokietijos į Klaipėdą slaptai atplukdė dar vieną dabar laisvės krovinį – užsienyje išspausdintą pirmąją lietuviškų pašto ženklų siuntą.
Kito kelio į Lietuvą tais nebuvo – SSRS kariškiai Lazdijų pasienio poste automobiliu gabenamus lietuviškus pašto ženklus buvo sulaikę kaip „kontrabandą“ ir grąžinę atgal.