„Kadangi šie, 2012-ieji, paskelbti Radvilų metais…“ – pradėjo pasakojimą mūsų ekskursijos, besivadinančios „Radvilų keliais“, vadovas Donatas Balčiauskas, kai jau buvome pirmajame maršruto taške – Dubingiuose, taigi ten, kur prieš keletą metų po intensyvių archeologinių tyrinėjimų, džiugių istorinių atradimų perlaidoti šios garsios LDK giminės atstovai (Mikalojus Radvila Rudasis, Mikalojus Radvila Juodasis ir kt.).
Jam baigus savo kalbą apie Biržų ir Dubingių atšaką (greta Nesvyžiaus ir Olykos Radvilų linijos), iš savo naivumo ir nekantros pripuoliau teirautis: „Kaip? Ar tikrai šie metai paskelbti Radvilų?“ – „Mes, Bajorų sąjunga, juos pavadinome Radvilų metais. Mikalojaus Radvilos Rudojo 500 metų, o Jonušo Radvilos 400 metų gimimo jubiliejus“, – vėsino plebėjės, prisiplakusios prie kilmingųjų, įkarštį p. Donatas, vienas ir iš mano mylimos organizacijos – Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos – vadovų. „O valstybiniu mastu?“ – nesutikau iškart išsižadėti savo vaikiškų vilčių. „Valstybiniu mastu – ne“, apgailestaujant buvo pripažinta. Manot, pasidaviau? Anaiptol! „O kodėl, kodėl ne? Ar Radvilos mažiau reikšmingi mūsų valstybei nei Milošas?“ – įžūliai reikalavau pasiaiškinti p. Donato; šis, žinia, tegalėjo skėstelti rankomis.
Taip, pakeliui į Biržus stabtelėję Vyžuonose, Svėdasuose, Papilyje, turėjome galimybės išgirsti apie Radvilų giminės galybę, turtingumą, gausumą. Juk Radvilos – viena galingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėje didikų giminių, kurios atstovai ne tik garsėjo turtais, valdomų žemių platybe, dvarų gausybe, bet ir – svarbiausia – buvo aktyvūs valstybės veikėjai. Jei stovėdami prie šiandieniu statiniu apgaubtų griuvėsių Dubingiuose galėjome apgailestauti, kad Baltarusijoje išliko daugiau materialiojo radviliados paveldo, tai tuo dėkingesniu žodžiu minėjome Albino Kuncevičiaus vadovautą archeologų, istorikų komandą, ne tik atkrapščiusią tuos rūsius, mūro sienų likučius, suradusią, identifikavusią kilminguosius palaikus, bet ir aktualizavusią – bent trumpam, bent perlaidojimo iškilmių metu – Radvilų giminės reikšmę.
Pati painiodamasi tarp daugybės šios giminės vardų, pasitelkiu internete surandamą būtent šių mokslininkų grupės straipsnį „Radvilų rezidencijos Dubingių piliavietėje tyrimai“ ir jame išskirtus garbinguosius (paliekant nuošaly meilės heroję Barborą).
„Mikalojus Radvila Rudasis (1512–1584) įtakingas politikas, Vilniaus vaivada, LDK kancleris ir didysis etmonas;
Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565), Mikalojaus Radvilos Rudojo pusbrolis, buvo LDK kancleris, Vilniaus vaivada bei Livonijos vietininkas, unijos priešininkas, faktiškai nevainikuotas Lietuvos karalius;
Kristupas Mikalojus Radvila Perkūnas, Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnus (1547–1603), Vilniaus vaivada, LDK kancleris ir didysis etmonas, kurio žygiai apdainuoti „Radviliadoje“;
Jonušas Radvila, Kristupo Mikalojaus Perkūno anūkas (1612–1655), Vilniaus vaivada, LDK didysis etmonas, kurio vardu pavadintas vienas iš dabartinės Lietuvos kariuomenės pulkų.“(1)
Nors ir negebėdama Radvilų giminės nei aprėpti, nei hierarchizuoti, savo numylėtinį joje turiu – tai Mikalojus Radvila Juodasis. Ne dėl itin skambaus ir svaigaus titulo („faktiškai nevainikuotas Lietuvos karalius“) – dėl protestantiškojo prometeizmo. Kažkodėl garbieji mokslininkai nemini Radvilos Juodojo (taip pat ir Rudojo) užsidegimo reformuoti katalikiškąją Bažnyčią, konkrečių ryžtingų žingsnių ta linkme. Gal tai nemalonus krislas katalikiškosios Lietuvos akyse? Nujausdama, kad proteguodama XVI amžiaus protestantiško maišto kurstytojus, galiu būti įtarta privačių interesų įpainiojimu į bendrą gėrį, skubu slėptis už galingesnės figūros – tai vis per Dainorą Pociūtę, per jos „Maištininkų katedras“ ši mano meilė pusbroliams Radviloms! Mane nupirkti galėjo jau vien šios monografijos epigrafu pasirinkti Mikalojaus Radvilos Juodojo žodžiai: „Cathedram quoque veritatis, non pestilentiae habeo…/ Turiu teisybės, ne pragaišties katedrą…“ Teisybės, tiesos aistringą paiešką, nevengiant kovos už įtikėtą teisybę – štai ką regiu šiame stotingame maištininke (vienas skyrelis D. Pociūtės veikale pavadintas: „Radvila Juodasis – pirmasis lietuvis visuotiniame Romos Index librorum prohibitorum“). Bet pervartos XVI amžiaus krikščioniškajame gyvenime, kurių nemaža inicijavo Radvila Juodasis, net ir pro šiandienos katalikybės prizmę žvelgiant, manau, turėtų būti įvertintos kaip reikšmingi postūmiai visai tolimesnei Lietuvos kultūrinei raidai. „LDK protestantizmo tradiciją individualizuoja ne tik spaudos ir raštijos lietuvių kalba atsiradimas, bet ir ištisos naujų literatūros žanrų sistemos sukūrimas. Ankstyvasis protestantizmas pagrindė ir visuomenės bei valstybės kritikos tradiciją, padėjo biblinės hermeneutikos ir pasaulėžiūrinės bei kultūrinės polemikos pamatus.“(2) Tąjį naująjį ir būtent poleminį žanrą (tikėjimo išpažinimus) pagrindė savo aistringa tiesos paieška ir Radvila Juodasis, kurio Atsakymą popiežiaus nuncijui Aloisijui Lippomanui monografijos autorė rašo greta (nors chronologiškai ir po, 1556 m.) Abraomo Kulviečio Confesio fidei (1543), parašyto laiško karalienei Bonai Sforcai forma. O „Radvilos Juodojo įkurta spaustuvė Brastoje buvo pirmoji LDK lotyniško alfabeto spaustuvė ir sykiu pirmoji evangeliška spaustuvė visos Lenkijos ir Lietuvos teritorijoje“.(3) Gaila, vadinamieji Brastos katekizmai – lenkų kalba, nors ir kaip lauktume LDK (ne tik Mažosios Lietuvos) protestantus iškart imant puoselėt lietuvišką žodį… Bet –¬ prieš reiškiant pretenzijas ar bent abejones didžiajam krikščionybės reformatoriui Lietuvoje, pirma reikia pripažinti, pagarsinti ir pagarbinti jo nuopelnus.
Hm, jubiliejiniai Radvilos Juodojo metai dar priešaky, gal ir sulauksim garsiai, valstybiškai paskelbiant: 2015-ieji – Radvilų metai!
(1) http://www.lietuvospilys.lt/data/dubingiai.htm
(2) Pociūtė D. Maištininkų katedros: ankstyvoji reformacija ir lietuvių-italų evangelikų ryšiai. – Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 23.
(3) Ibid., p. 213.
Astrida Petraitytė
Autorės nuotraukos
