PAMINĖTOS 130-OSIOS KUNIGO ADOMO ŠERNO METINĖS

Viktorija Liauškaitė

Liepos 8 d. Vilniaus ev. reformatų bažnyčioje vyko poeto, vertėjo, publicisto, evangelikų reformatų Bažnyčios superintendento kunigo Adomo Šerno 130-ųjų gimimo metinių minėjimas.

Pranešimą apie šią iškilią asmenybę skaitė žurnalistė Aurelija Arlauskienė, vargonavo Muzikos ir teatro akademijos absolventė Aušra Pačegonytė, giesmėmis vakarą papuošė jungtinis Vilniaus ev. reformatų Giesmės ir Pagirių dainorių choras (vadovė Janina Pamarnackienė) bei Henrikas ir Birutė Barauskai.

Minėjimą sveikinimo žodžiu pradėjo Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos (toliau – Draugijos) pirmininkas Donatas Balčiauskas, pabrėžęs, kad tai esąs bendras Draugijos ir Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios renginys.

Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios klebonas kun. Raimondas Stankevičius minėjimo dalyvius pasveikino perskaitydamas Šventojo Rašto eilutes.

Žurnalistė Aurelija Arlauskienė prieš pradėdama skaityti savo pranešimą apie poetą, vertėją, publicistą, evangelikų reformatų Bažnyčios superintendentą kunigą Adomą Šerną nuoširdžiai padėkojo Draugijos valdybai už pasitikėjimą ir įpareigojimą parengti pranešimą apie Vasario 16-osios Akto signataro Jokūbo Šerno vyresnyjį brolį Adomą – sudėtingo likimo asmenybę, daugiau kaip penkiadešimt metų gerbtą ir rodytą pavyzdžiu, o likus vos keliems mėnesiams iki mirties savų ir svetimų pasmerktą.

Nuosekliai supažindinusi su kun. A. Šerno darbais – spaudai parengtais ir išspausdintais dviem Giesmynais ir dviem Heidelbergo katekizmais, taip pat paminėjusi jo kūrinius, dėl įvairių priežasčių taip ir likusius tik rankraščiuose (A.Šernas buvo paruošęs ir trečią 300 giesmių giesmyną, skirtą jaunimui ir moksleiviams, daug eilėraščių bei tekstų chorui ir solo su akompanimentu; Trumpą krikščionių Bažnyčios istoriją; Apybraižą apie Reformaciją Lietuvoje; Naująjį Testamentą, verstą iš senovės graikų kalbos; Senojo Testamento Psalmių knygą, verstą iš hebrajų kalbos) pranešėja nukėlė susirinkusius į 1964-uosius. Metus, kurie padalino Adomo Šerno gyvenimą į dvi dalis – iki tų metų birželio 1-osios ir po jos. „Pirmąją kunigo gyvenimo, veiklos, tarnavimo dalį su malonumu reformatai mini vairiomis progomis – vardija jo didžius, per daugiau kaip penkiasdešimt kunigavimo metų nuveiktus darbus. Gi tas, kas atsitiko 1964-ųjų viduvasarį ir po jo reformatams yra itin skausminga. Norisi aną tolimą vasarą išbraukti iš Adomo Šerno biografijos, pabaigiant ją viena data – 1965-ųjų sausio 6-ąją. Adomo Šerno mirties diena. Bet prisiminimai apie sovietmečio klaiką, kai nepatogi tiesa buvo nutylima, kai mums, žurnalistams, buvo uždėtas Glavlit‘o apynasris, kai galvojome viena, o rašyti reikėjo kita, mane paskatina leistis į tų metų labirintą“, – dėstė žurnalistė A. Arlauskienė.

Susirinkusiems pranešėja pristatytė XX amžiaus antrosios pusės politinį lauką, kuomet religinį gyvenimą, kunigus budriai sekė LKP, LLKJS, KGB valdžios institucijų darbuotojai, prižiūrėjo Religinių reikalų tarybos prie SSRS MT įgaliotinis. Dvasininkams drausta dalyvauti valstybės, kultūriniame, visuomeniniame gyvenime. Kunigų pamokslus užrašinėjo slaptieji agentai. Būtent tada, 1964 metų birželio 1 d. Adomas Šernas parašė laišką_. pavadinęs jį Non credo, quia absurdum est (Netikiu, nes tai nesąmonė.- lot.), kuriame aštuoniasdešimtmetis, paskutinius mėnesius gyvenantis dvasininkas atsisakė kunigystės.

A.Arlauskienei dalijantis savo įžvalgomis bažnyčioje buvo juntama didžiulė įtampa persipynusi su sunkiai nusakomu palengvėjimo jausmu… Užuot ir vėl dideliu lanku aplenkus šį skaudų įvykį bene pirmą kartą apie tai kalbėta viešai. „Skaitant prieš 50 metų kunigo Adomo Šerno pasirašytas mintis apima keistas jausmas – lyg jos būtų rašytos ne vieno, o kelių žmonių… Net ir pavadinimas Netikiu, nes tai nesąmonė yra lyg šarvuotos durys, kurių kodo per pusę amžiaus niekas taip ir neperprato. Vieni laišką panaudojo propagandai, antri laiško autorių nuteisė, treti išbraukė jo pavardę iš įvairių leidinių, dar kiti jau pusę amžiaus gyvena su taip ir neatsakytu „Kodėl?“ – kalbėjo pranešėja. – Ieškantiems atsakymo vertėtų giliau pažvelgti į datas, laikmetį, o ypatingai į faktą, kad kunigas Adomas Šernas sunkiai sirgo, kad žinojo, jog gyventi liko vos keli mėnesiai… Kas gali paneigti prielaidą, jog taip sudegindamas save apsaugojo artimų žmonių ramybę, jų ateitį?“.

Po A. Arlauskienės pranešimo pasisakė Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos garbės pirmininkas Sigitas Kregždė, Vilniaus universiteto docentė Nerija Putinaitė. Pastaroji domisi, tyrinėja ir šiuo metu baigia rengti spaudai knygą apie kunigus, sovietų valdžios metais atsisakiusius kunigystės. „Netikiu, kad Adomas Šernas atsisakė tikėjimo, – sakė N.Putinaitė. – Keista, kad A.Šernas, parašęs štai tik šį laišką, vėliau vienon greton statytas su daug ateistinių straipsnių sukurpusiu ekskunigu Ragausku ar Ateizmo muziejaus direktoriumi Markoniu“.

Jungtinis Giesmės ir Pagirių dainorių choras atliko kun.Adomo Šerno giesmę O Dieve, sergėk bočių žemę, taip pat giesmes Pranaše didis, Tave mylėsiu. O Birutė Šernaitė-Barauskienė ir Henrikas Barauskas dovanojo susirinkusiems Tado Šerno 1998 metais sukurtą kūrinį Protėvių dvasia, skirtą Nemunėlio Radviliškio parapijiečiams.

P.S. Visas žurnalistės Aurelijos Arlauskienės pranešimas Poetui, vertėjui, publicistui, ev. reformatų Bažnyčios superintendentui kun. Adomui Šernui – 130 metų bus išspausdintas artimiausiame leidinio Mokslo Lietuva numeryje.

Nuotraukos V. Liauškaitės