Šių metų gegužės 8–9 dienomis minimas Antrojo pasaulinio karo pabaigos 70-metis. Karo, kurio žaizdas, poeto Vaidoto Spudo eilėraščio žodžiais, „vos palieti – ir darosi skaudu“… Tokia vieta prie Vilniaus yra Aukštųjų Panerių miškas.
Balandžio 21 dienos rytą senjorės, pakviestos buvusio Panerių memorialo muziejaus vadovo, Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos valdybos nario Algio Karoso, traukiniu išsiruošė į Aukštuosius Panerius. Daugelis mūsų Vilniuje pragyvenome daugiau nei penkiasdešimt metų, bet taip niekada ir neprisiruošėme ten apsilankyti. Apie Paneriuose įvykdytas žudynes žinome daug, bet tik ten pabuvojus pradedi suprasti, kiek skausmo, neteisybės, sulaužytų likimų slepia mišku apaugę kalneliai… Kalneliai susidarę iškasus duobes, kurios tapo amžino poilsio vieta pelenais virtusių keliasdešimties tūkstančių žydų, lenkų, rusų, lietuvių, gudų, čigonų… Vokiečiai, karo pabaigoje supratę, jog reiks atsakyti už žudynes, ėmė naikinti nusikaltimo įrodymus, privertę ten kalintus žydus atkasinėti sušaudytųjų lavonus ir juos deginti, pelenus maišant su smėliu ir vėl supilant į duobes, kad būtų neįmanoma nustatyti, kiek ir kokių žmonių nužudyta. Lavonų deginimo komandai – 80 vyrų ir 4 moterims – pasisekė: būdami fiziškai stiprūs (vokiečiai juos gerai maitino, kad galėtų sparčiai dirbti) sugebėjo iš duobės, kurioje buvo nakčiai nuleidžiami kopėčiomis, išsikasti 32 metrų tunelį ir pabėgti.
Panerių istorija prasidėjo 1939 metais, kai Lietuva atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą, tačiau buvo priversta įsileisti Raudonosios armijos įgulų. Sovietų kariai įsikūrė ir Aukštuosiuose Paneriuose, tarp geležinkelio tunelio ir Gardino plento. Spygliuota viela aptvertoje teritorijoje buvo statomos kuro saugyklos, amunicijos sandėliai. Šias nebaigtas statyti kuro saugyklas – duobes jau pirmomis karo dienomis vokiečių okupantai panaudojo karo belaisviams laikyti ir žudyti. O nuo 1941 m. liepos pradėta masiškai naikinti ir civilius gyventojus. Pirmiausia buvo sušaudyti kalėjime laikyti įkaitai ir žydai, kurie buvo vežami ne tik iš Vilniaus, Vilniaus apskrities, bet ir iš kitų vokiečių okupuotų šalių.
„Karo pabaigoje, 1944 m. rugpjūčio mėn. Paneriuose dirbusi III Baltarusijos fronto medicinos ekspertų komisija ištyrė daugiau kaip 500 lavonų. Vyriausybės sudaryta komisija, remdamasi ekspertų komisijos išvadomis, liudininkų parodymais ir matematiniais skaičiavimais, nustatė, kad Paneriuose nužudyta daugiau kaip 100 tūkst. žmonių. Didžiausią žuvusiųjų dalį sudaro žydai, kitų tautybių žmonės (apie 29 tūkst.), karo belaisviai (apie 20 tūkst.). Paneriuose nužudyta apie 500 katalikų kunigų,“ – rašoma www.muziejai.lt.
1948 m. Paneriuose fašizmo aukoms atminti buvo pastatytas bendras paminklas – obeliskas. 1959 m. kraštotyrininkų iniciatyva mažame mediniame pastate įrengta ekspozicija, davusi pradžią muziejui.
1985 m. pastatytas naujas muziejus, iš naujo įrengta ekspozicija, ir pagal architekto J. Makariūno projektą sutvarkyta teritorija – išasfaltuoti takai, sutvarkytos laidojimo duobės, pastatyti paminkliniai akmenys su užrašais lietuvių ir rusų kalbomis.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, žydų bendruomenės nario A. Jacovskio iniciatyva pastatytas pirmasis paminklinis akmuo, žydų kalba skelbiantis, kad čia nužudyta 70 tūkst. žydų.
1991 m. I. Epšteino iniciatyva priešais obeliską pastatytas antras paminklas – nužudytiems žydams atminti (jam I. Epšteinas paaukojo 90 000 rublių).
1989 m. lenkų visuomeninės organizacijos savo lėšomis pastatė kryžių ir paminklą žuvusiems lenkams.
1992 m. atidengtas paminklas žuvusiems lietuviams atminti.
1999 m. pastatytas trečias paminklinis akmuo 1944 m. nužudytų žydų gydytojų atminimui.
Paneriuose sušaudyti 86 Vietinės rinktinės kariai – taip tvirtina archyviniai dokumentai. Vietinė rinktinė – sukarinta organizacija – buvo įkurta generolo Povilo Plechavičiaus 1944 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybei atkurti ir jos sienoms ginti nuo Armijos Krajovos, SSRS diversinių būrių, kovoti su raudonuoju banditizmu.
Gen. P. Plechavičius per trumpą laiką suorganizavo 12 batalionų po 750 karių ir dalinius prie komendantūrų, maždaug 20 tūkstančių jaunų vyrų. Bet vokiečių vadovybė apgavo generolą ir ketino vietinės rinktinės karius išsiųsti į frontą. Gen. P. Plechavičius įsakė skubiai išformuoti batalionus ir išsislapstyti. Ne visi spėjo. Dalį vokiečiai sugaudė ir, kad pamokytų kitus, kas šeštą sušaudė Paneriuose.
2004 m. birželio 18 d. Aukštųjų Panerių memoriale atidengtas paminklas nacių sušaudytiems Vietinės rinktinės kariams (skulp. Juozas Šlivinskas). Paminkle – 86 pavardės ir vardai, tarp kurių ir tik Biržų kraštui būdingos: Povilas Kuginys, Kostas Ruplėnas, Jonas Šlekys, Petras Šlekys, Jonas Šileika, Albinas Vėjelis, Petras Vėjelis…
Paneriuose vokiečių naciai sušaudė kelis šimtus civilių, tarp jų įžymius Lietuvos veikėjus Liudą Adomauską, Andrių ir Aleksandrą Bulotas, Knyvas ir kt.
1941 m. rugpjūčio 23 d. Paneriuose buvo nužudytas garsus Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas, Tilžės Akto signataras laikraščio Naujasis Tilžės keleivis leidėjas, aktyvus Lietuvių literatūros draugijos, Tilžės Birutės ir Giedotojų draugijų narys, lietuviškų knygų leidėjas, žurnalistas Enzys Jagomastas ir jo šeima.
Enzys Jagomastas gimė Lumpėnų kaime netoli Pagėgių 1870 metų kovo 22 d. Pradinį išsilavinimą gavo savo kaimo mokykloje. Dešimt metų mokslo sėmėsi Tilžėje, dirbdamas garsioje vokiečio Otto fon Mauderodės spaustuvėje. Susitaupęs pinigų ir dar pridėjęs žmonos ūkininkaitės Martos Jurgelaitytės gautą kraitį, 1896 m. įkūrė savo spaustuvę – „Lituania“. Joje buvo spausdinamos lietuviškos knygos, laikraščiai „Lietuviškas laiškas“, vėliau „Aušra“, kuriuos knygnešiai gabeno carinės priespaudos pavergtiems tautiečiams į Didžiąją Lietuvą.
Atėjus į valdžią Hitleriui ir Mažojoje Lietuvoje prasidėjo nacistinis teroras prieš aktyvius kitataučius. Hitlerininkus siutino Jagomastų veikla už lietuvybės, lietuvių kultūros išsaugojimą. 1940 m. buvo konfiskuota spaustuvė „Lituania“, biblioteka bei kitas šeimos turtas ir pareikalauta, kad Jagomastai apleistų Tilžę. Jagomastų šeima 1940 m. spalį persikėlė gyventi į Vilnių. Prasidėjus karui ir vokiečiams užėmus Vilnių, Tilžės gestapas susirado Jagomastus. 1941 m. rugpjūčio 21 d. suėmė atskirai nuo tėvų gyvenusią Enzio Jagomasto dukrą, Naujojo Tilžės keleivio redaktorę Aną su vyru Emiliu ir jau kitą dieną juos sušaudė Paneriuose. O rugpjūčio 23 dieną ten pat buvo sušaudyti ir kiti Jagomastai: 71 metų amžiaus Enzys, jo žmona Ana Marta, sūnūs Dovas ir Jurgis. Sovietų valdymo metais apie Jagomastų šeimos likimą nebuvo garsiai kalbama, jų atminimas buvo primirštas. Tik 1996 metais, jų žūties 55 metinių proga, muziejininko Algio Karoso iniciatyva jų atminimas buvo įamžintas. Aukštųjų Panerių memorialo teritorijoje, geležinkelio atšakos atskirtoje nuo pagrindinių paminklų, kaip manoma, jų sušaudymo vietoje, ant supiltos aukštumėlės buvo padėtas pilkas Lietuvos laukų akmuo su užrašu „Mažosios Lietuvos spaudos leidėjo ir platintojo Endzio Jagomasto ir jo šeimos, nužudytos 1941 08 23, atminimui“. Keletą dešimtmečių Jagomastų kapavietės priežiūra rūpinosi Paneriuose gyvenusi Vilniaus ev. liuteronų parapijietė mokytoja Rūta Hakaitė ir A. Panerių memorialo vedėjas Algis Karosas. Tačiau mokytojai išvykus, o A. Karosui išėjus į pensiją ir rečiau beapsilankant memoriale, Jagomastų atminimo vietą po žiemos senjorės rado apleistą. Apsitarta čia apsilankyti dar kartą, ir balandžio 27 d. keturių senjorių pastangomis Jagomastų šeimos atminimo, kančios vieta buvo sutvarkyta. Ar gali būti pagarbesnis gyvųjų pasielgimas su istorine tiesa…
D. Gudliauskienė