Arvydas Valionis
Praeities ir atminties ženklai Reformatų sode
2017-ieji – Reformacijos metai
„Dešinėje jos (Pylimo gatvės – A.V.) pusėje verta apžiūrėti sodininko Vėberio namus, šalia kurių nors ir neseniai įveistas, bet gražiai krūmuose ir gėlėse skendintis sodas. Su juo susisiekia erdvus, mūro siena apsuptas kvadratinis sklypas su namu, kiemu, daržais, flygeliais gilumoje ir daugybe ūkinių pastatų. Tatai kalvinų bendruomenė, kurioje gyvena pastoriai su šeimomis, reformuotos konsistorijos ir kanceliarijos pirmininkas bei kai kurie nariai,be to, to paties tikėjimo neturtėliai. Nuo kiemo tvora atskirtose kapinėse dar matyti keli antkapių akmenys ir paminklai. Šios kapinės supo dar visai neseniai stovėjusią medinę bažnyčią, apleistą, neaukštą, bet gana erdvią, kuri šiandieną jau bemaž baigia sugriūti. Ji pastatyta 1682 m. Kai 1640 m. gegužės 26 d. buvo nuspręsta iškelti kalvinų bažnyčią už miesto ribų, šioje vietoje (arba netoliese, bet tikrai šiame sklype) iškilo nedidelė šventykla iš plytų ir rąstų. 1682 m. balandžio 3 d. fanatikų sukurstyta minia sugriovė ją iki pat pamatų. Karalius Jonas III leido kalvinams atstatyti savo bažnyčia ir tai jie padarė tais pačiais metais,“ – taip apie Reformacijos sodą rašė garsus archeologas, istorikas Adomas Honoris Kirkoras 1856 metais išleistoje savo knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“.
Po šimto dvidešimt septynerių metų Donatas Balčiauskas, dabartinis Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas, matė tokį vaizdą: į savivarčius sunkvežimius ekskavatorius sėmė žemę su žmonių kaulelius. Nuėjęs į gretą esančią Kultūros ministeriją, jos valdininmkų paklausė: „Vyrai, ar jūs žinote, kas čia vyksta?“ Atsakymas buvo: žinom, tačiau nieko padaryti negalim…
Kad statomas paminklas tarybiniams partizanams ir pogrindininkams įgautų tariamo slėpiningumo, buvo iškasta pailga iškasa, sumontuoti betoniniai blokai. Taip buvo sunaikintos beveik 500 metų senumo reformatų kapinės, kuriose amžino poilsio atgulę žymūs žmonės, nusipelnę Lietuvos mokslui, kultūrai. Čia palaidotas garsus kartografas Hermanas de Pertė (Herman de Perthees, 1740-1815), 1768 m. sudaręs generalinį Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės geografijos atlasą. Iki 1980 m. vakarinėje kapinių dalyje dar buvo išlikęs antkapinis paminklas su įrašu prancūzų kalba, šiuo metu kapo vieta nežinoma. Papilio bažnyčios (Biržų r.) kun. Mykolui Frankui pasisekė iš likviduojamų Vilniaus evangelikų reformatų kapinių pervežti į Kubilius bažnyčios superintendento Andrejaus Kadaro, kitų žymių papiliečių palaikus.
Šį sklypą (pastaraisiais dešimtmečiais jis buvo vadinamas ir Reformatų parku, ir Reformatų skveru, dabartiniame projekte – Reformatų sodas) 1582 m. E. Valavičius padovanojo evangelikų reformatų špitolei ir kapinėms. Po šimto metų (1682 m.) kapinės buvo pirmąkart išniekintos. 1731 m. reformatams pasiūlyta iškelti kapines toliau (skirtas sklypas ant Tauro kalno), tačiau tai nebuvo įvykdyta. Jos veikė iki 1830 m.
Kapinėse stovėjo dvi koplyčios: Šreterių, kurią pastatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pulkininkas Boguslavas Šreteris (1777), ir Vinholdų.
1983 m. buvo sunaikinta išlikusi antžeminė Šreterių koplyčios mauzoliejaus dalis. Žemė išsaugo tik stačiakampio plano kriptą ir mūro pamatą.
1996 metais trečiojo Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos suvažiavimo dalyviai Reformatų parke atidengė akmenį su įrašu „Čia, buvusiose kapinėse, bus pastatytas paminklas XVI a. Lietuvos reformacijos pradininkams“. Šį lauko akmenį D. Balčiauskas su V. Gocentu surado Karoliniškių apylinkėse, o kapinių priežiūros bendrovė „Labradoras“ iškalė įrašą. Pirmąjį Reformacijos sodo įamžinimo ženklą finansavo Kultūros ministerija. Po to Draugija kreipėsi į daugelį valstybės institucijų sutvarkyti šią reformacijos istorijai reikšmingą vietovę.
2010 metais Vilniaus miesto savivaldybės administracija pavedė Vilniaus planui parengti Reformatų skvero projektinius pasiūlymus, kaip regeneruoti kultūrinį Reformatų sodo kraštovaizdį, sudaryti galimybę eksponuoti istorines, kultūrines, materialias ir nematerialias praeities liekanas, atkurti šlaito – Senamiesčio gamtinio karkaso – terasos reljefą, kaip vieną ryškiausių šios vietovės bruožų.
2013 m. šią istorinę vietą pradėta tvarkyti: iškirsti menkaverčiai medžiai.
Koks Reformatų sodas bus ateityje, jo viziją sukūrė architektė, projekto vadovė Jurga Silvija Večerskytė-Šimeliūnė. Šis projektas bus įgyvendinamas dviem etapais. Pagal pabaigtą techninį statybos projektą pirmiausia bus atkuriamas sovietmety sudarkytas reljefas, tiesiami takai.
Teritorija nėra didelė (2,7 ha), tačiau pakankamai sudėtinga tiek dėl istorinės, tiek dėl architektūrinės kraštovaizdžio reikšmės. Esminius pokyčius ši vietovė išgyveno 1983 metais, kai buvo suniokotas reljefas statant paminklą tarybiniams partizanams ir pogrindininkams: skulptūrinei kompozicijai „papildyti“ atsirado iškasa, sumontuoti betoniniai blokai, nugriauta Šreterių koplyčia.
Pradinis darbų etapas – želdynų tvarkymas (teks retinti tankiai, tarsi miške, o ne kaip parke, pasodintus medžius). Ši pertvarka formuos naujas erdves, atvers perspektyvą. Dabartinis apželdinimas nejaukus, neišlaikytas pievos ir želdinių santykis, blausus apšvietimas (dabar saulėčiausia vieta yra tenai, kur betono blokai). Po to bus ardomi betoniniai blokai ir terasos, tiesiami takai.
Istoriškai ši teritorija savo paskirtimi buvo nevienalytė – čia buvo trys pocesijos. Vieną jų, arčiau K. Kalinausko gatvės, Evangelikų reformatų kolegija arendavo Fridrichui Vėberiui, kuris sukūrė sodelį su oranžerija. Po sodininko mirties darbus tęsė H. Kempė. Ši dalis patirs didžiausius kraštovaizdžio pokyčius: atsiras vandens takas, pieva, gėlynas, vaikų žaidimo aikštelė.
Pocesijoje tarp Evangelikų reformatų bažnyčios ir Sinodo pastato, uždarančio vakarinę istorinio sklypo perimetro kraštinę, kuriama nauja vizualinė erdvė su keletu minimalistinių vertikalių akcentų.
Kapinių teritorijoje neįvyks jokia architektūrinė invazija. Bus tik pažymėta senųjų reformatų kapinių vietą. Šią teritoriją įrėmins baltų erškėtrožių gyvatvorė. Pasak J. S. Večerskytės-Šimeliūnės, yra mintis tą plotą užsodinti baltai žydinčiomis gėlėmis. Projektuojamos dvi vietos būsimam paminklui. Tikroji bus parinkta tada, kai bus atkurtas reljefas, sutvarkyti želdynai. Jubiliejinių Reformacijos metų minėjimo plane numatyta organizuoti Lietuvos reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkų atminimo įamžinimo paminklo skulptūrinių-architektūrinių idėjų konkursą.
Takai primins buvusių pocesijų ribas. Ši tranzitinė teritorija bus pertvarkoma taip, kad tiktų miestiečių poilsiui, pasivaikščiojimams.
Architektūros elementai atlieps reformatams būdingą minimalistinę dvasią. Kraštovaizdį paįvairins nauji medžiai, žydintys krūmais. Želdynai sugers Pylimo gatvės triukšmą ir taršą – sodą nuo gatvės atitvers gyvatvorė.
Prie kapinių bus įrengti stendai su informacija apie šios vietovės istoriškumą. Projektuojama trylika vardinių kėdžių, skirtų iškiliausiems Reformacijos veikėjams pagerbti, bus pažymėta buvusi Šreterių koplyčios vieta. Tai bus antro etapo darbai, sutvarkius sodo infrastruktūrą.
Teritorija taps patrauklesnė žmonėms su negalia – bus panaikinta daug laiptų, pakopų.
Numatyta vieta vasaros kavinei.
Šiame istoriškai jautriame kraštovaizdyje lieka dvi probleminės vietos – pietinėje pusėje gėlių parduotuvė su prišnerkštu privačiu sklypeliu, o šiaurrytinėje dalyje – tualetas, kurio vizualinę taršą teks pridengti gyvatvore.
Pirmo etapo darbai turėtų prasidėti balandžio mėnesį. Pabaigtuvės priklausys nuo būsimo finansavimo galimybių. Svarbiausia tai, kad šios teritorijos sutvarkymo darbai jau įgauna pagreitį. Tai, kas buvo išniekinta ar sunaikinta praeityje, ateities kartoms primins bent šie projektuojami kuklūs Reformacijos atminimo ženklai.
…kun. Mykolui Frankui pasisekė iš likviduojamų Vilniaus evangelikų reformatų kapinių pervežti į Kubilius bažnyčios superintendento Andrejaus Kadaro, kitų žymių papiliečių palaikus…
Ar nemaišoma su ant Tauro kalno buvusiomis Evangelikų – reformatų, liuteronų – kapinėmis? Kiek atsimenu ir „Mūsų sparnai ” rašė, kun. Mykolas Frankas pervežė superint. Andriejaus Kadaro palaikus ir antkapinį paminklą iš Tauro kalno kapinių, kai ruošėsi statyti Santuokų rūmus ir kvietė visuomenę pasirūpinti ten palaidotais evangelikų palaikais. Kai kurių net neperlaidojo, o išvežė tik antkapinius paminkus. Taip Saltoniškių kapinėse atsirado kun. A. Kadaro žmonos ir sūnaus – žymaus lenkų laikų chirurgo Bronislavo Kadero antkapinės plokštės.