Audrius MUSTEIKIS
http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/r-kazlas-dar-einam-visi-kartu-/173926
Prieš penkerius metus, vasario 20-ąją, „Lėlės“ teatre įvyko spektaklio „Geležis ir sidabras“ pagal Vlado Šimkaus poeziją premjera. Rolando Kazlo pasirinkimo netikėtumas stebino, domino, žadėjo. Kurį laiką viešumoje mažai matytas aktorius po brandžios tylos nuo scenos pasakė poetinį, teatrinį ir žmogiškąjį manifestą, kurio iki šiol laikosi.
Po to kažkaip labai natūraliai atėjo Dantė (Eimunto Nekrošiaus spektakliuose), paskui Donelaitis. Didžiosios poezijos grandinėlė.
R.Kazlo režisūros žodis vis tvirtesnis, toje pačioje „Lėlėje“ žiūrovai veržiasi į jo spektaklį apie Kristijoną Donelaitį „Ne pagal šio pasaulio madą“. Bet ir „Geležis ir sidabras“ neprarado savo sidabriško švytėjimo. „Lėlė“ į jį kviečia vasario 22 dieną.
– Penkeri metai poezijos spektakliui – daug. „Ar dar skauda?“, V.Šimkaus poezijos žodžiais tariant? – LŽ klausė aktoriaus, režisieriaus Rolando Kazlo.
– Na, jeigu spektaklis dar vaidinamas, vadinasi, jis gyvas, o jeigu gyvas, tad būna, kad gal ir susopsta kartais. Aš tik aktorius, apie save kalbėti neturėčiau, o geriausia, kad per spektaklį dar vis suskaustų vienam kitam žiūrovui. Ar bent maloniai pamaustų… Lyg kokį atminties randą. Tų nematomų randų turbūt kiekvienas turime ir ne visi dar esam surambėję… Užtat gal dar ir ateina žmonės į poezijos spektaklį. Išties, 5 metai ir 55 suvaidinti spektakliai nėra mažai, galima būtų pasvajoti ir apie „Geležies ir sidabro“ dešimtmetį, bet ne tai, matyt, svarbu. Kaip sakytų V.Šimkus: „Aš nuolatinėj, amžinoj pusiaukelėj, / Kuri vis eina, eina su manim.“
– „Kiekvienas eina į save / Tarytum į visatą kitą…“ Kaip tie penkeri gana smarkios kūrybos metai, pildę jus patirtimi ir atradimais, keitė šį spektaklį?
– Yra toks pasakymas – „neatpažįstamai pasikeitė“. Didžiausia šių penkerių metų įtaka gal būtų tokia, kad spektaklis „pasikeitė atpažįstamai“. Dabar gal lengviau, laisviau tapo, daugiau pustonių, mažiau nervo, daugiau sidabro, mažiau geležies. Kai pradės rūdyt – į laužą! Arba – ne, prieš tai nuvažiuosim gastrolių į Rūdiškes, po to – Kazlų Rūdą. O tada jau į archyvų laužą. Bet ir čia, manau, „Lėlės“ archyvaras Rimas Driežis pasirūpins, padės kur į garbingą vietą.
– „Per šimtmečius – kartą / Ateina lietus, ir lengva pravirkti…“ Tebejaučiate V.Šimkaus įtaką savo gyvenime?
– O kaipgi. V.Šimkus, galima sakyti, man ir buvo tas vedlys, tarsi Vergilijus į Poezijos pasaulį. Juk po jo buvo Dantė ir Donelaitis ir kitų naujų pažinčių su įvairių epochų Poetais. Susipažinęs su daugeliu, nuomonės nepakeičiau: V.Šimkus – vienas geriausių. Daugeliui jo lygis tiesiog nepasiekiamas. Meistras, ką ir bekalbėt.
– Ar tyrinėjate „savo“ publiką? Ar kameriniame spektaklyje ji kitokia nei didžiaformačiuose darbuose? Gal bent mažiau serga LOR ligomis (kosuliai, čiauduliai…)?
– Publika visada yra gera. Tai tavo svečias, tavo turtas. Tai, kad ji pasirenka tavo spektaklį, reiškia, jog parodo pagarbą ir pasitikėjimą tavimi ir tavo darbu. Manau, šiais laikais žmonės jau žino, kur eina. Todėl man labai malonu matyti gražią, įvairaus amžiaus inteligentišką publiką. O kosėjimai man nekliūva, aš ne daktaras… Negi bėgsi su stetoskopu į salę: „Pakvėpuokit, man nepatinka jūsų kosulys…“ Dažnai juk pasitaiko, kad per spektaklį žmonės užgniaužia kvapą ir nekvėpuoja kokias porą valandų. Ką medikai galėtų pasakyti apie tokį fenomeną? Jei taip atsitiktų kitur, turbūt jau vežtų žmogų į morgą, o teatre jis staiga atgyja ir baisiai gyvas nuoširdžiai ploja.
– Ar dar rašote poeziją?
– Juokaujat? Nebent tekstus dainoms, kurias pats ir dainuoju. Atleiskit, gal tiksliau – prisimerkęs giedu. Tai – Rolando giesmės, ne poezija ir ne Poezija.
– Kokie planai dabar? Geležis, sidabras?
– Su „Lėlės“ teatro vadovu ir meno vadovu juokaujam, kad iki lietuviškos poetinės trilogijos šiame teatre dar trūksta vieno spektaklio. Manau, jog dar vieno Poeto teatrinis portretas turėtų atsirasti. Kada nors… Gal dar šį dešimtmetį. O kol kas horizonte – proza. Jokių pjesių. Apsakymai, romanai, inscenizacijos… Man tai įdomu. Labiau gal net nei vaidyba.
– Kaip savo gyvenimą gyvena jūsų Dantė? Nemažai pakeliavo… Kaip sugyvena su Donelaičiu?
– Dar keliauja. Dabar keliauja abu kartu. Juk Donelaitis – mūsų Vergilijus, gal net geresnis? Man, kaip aktoriui ir žmogui, manau, labai pasisekė. Ir V.Šimkus, ir H.Melville‘is, ir A.Čechovas, ir Dantė, ir Donelaitis. Tai pasirinkimai, dėl kurių nesigailiu, netgi atvirkščiai – didelė garbė paėjėti bent šiek tiek su tokiais Pakeleiviais. Bet kad ir kaip gera būtų kartu, kiekvienas turėsime vėl eiti savo keliu. Išsiskirsi, gal eisi vienas, gal jau su kitais, bet kai ką širdy nešiosies, ir nebus taip vieniša. Atsiminsi tas sparnuotas kelio atkarpas. Dar einam visi kartu.
– Į jūsų spektaklį apie Donelaitį „Ne pagal šio pasaulio madą“ ne taip paprasta pakliūti. Rezultatas jus tenkina?
– Taip, spektaklis išėjo toks, kokio ir norėjau. Žinote, aš pirmiausia pamatau visą spektaklį, o paskui tarsi „perkeliu“ iš savęs į sceną, į aktorius. Ypač noriu padėkoti aktoriams Sigutei Mikalauskaitei ir Deiviui Sarapinui. Garbūs teatro kolegos juos gyrė ir klausė manęs: „Kur atradai tokius įdomius aktorius?“ Sakau: „Už širmos slėpėsi. Čia juk „Lėlės“ aktoriai.“