R.Kazlas: „Dar einam visi kartu“ (lzinios.lt)

Audrius MUSTEIKIS

http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/r-kazlas-dar-einam-visi-kartu-/173926

Prieš pen­ke­rius me­tus, va­sa­rio 20-ąją, „Lė­lės“ tea­tre įvy­ko spek­tak­lio „Ge­le­žis ir si­dab­ras“ pa­gal Vla­do Šim­kaus poe­zi­ją prem­je­ra. Ro­lan­do Kaz­lo pa­si­rin­ki­mo ne­ti­kė­tu­mas ste­bi­no, do­mi­no, ža­dė­jo. Ku­rį lai­ką vie­šu­mo­je ma­žai ma­ty­tas ak­to­rius po bran­džios ty­los nuo sce­nos pa­sa­kė poe­ti­nį, tea­tri­nį ir žmo­giš­ką­jį ma­ni­fes­tą, ku­rio iki šiol lai­ko­si.

Po to kaž­kaip la­bai na­tū­ra­liai at­ėjo Dan­tė (Ei­mun­to Ne­kro­šiaus spek­tak­liuo­se), pa­skui Do­ne­lai­tis. Di­džio­sios poe­zi­jos gran­di­nė­lė.

R.Kaz­lo re­ži­sū­ros žo­dis vis tvir­tes­nis, to­je pa­čio­je „Lė­lė­je“ žiū­ro­vai ver­žia­si į jo spek­tak­lį apie Kris­ti­jo­ną Do­ne­lai­tį „Ne pa­gal šio pa­sau­lio ma­dą“. Bet ir „Ge­le­žis ir si­dab­ras“ ne­pra­ra­do sa­vo si­dab­riš­ko švy­tė­ji­mo. „Lė­lė“ į jį kvie­čia va­sa­rio 22 die­ną.

– Pen­ke­ri me­tai poe­zi­jos spek­tak­liui – daug. „Ar dar skau­da?“, V.Šim­kaus poe­zi­jos žo­džiais ta­riant? – LŽ klau­sė ak­to­riaus, re­ži­sie­riaus Ro­lan­do Kazlo.

– Na, jei­gu spek­tak­lis dar vai­di­na­mas, va­di­na­si, jis gy­vas, o jei­gu gy­vas, tad bū­na, kad gal ir su­sops­ta kar­tais. Aš tik ak­to­rius, apie sa­ve kal­bė­ti ne­tu­rė­čiau, o ge­riau­sia, kad per spek­tak­lį dar vis su­skaus­tų vie­nam ki­tam žiū­ro­vui. Ar bent ma­lo­niai pa­maus­tų… Lyg ko­kį at­min­ties ran­dą. Tų ne­ma­to­mų ran­dų tur­būt kiek­vie­nas tu­ri­me ir ne vi­si dar esam su­ram­bė­ję… Už­tat gal dar ir at­ei­na žmo­nės į poe­zi­jos spek­tak­lį. Iš­ties, 5 me­tai ir 55 su­vai­din­ti spek­tak­liai nė­ra ma­žai, ga­li­ma bū­tų pa­sva­jo­ti ir apie „Ge­le­žies ir si­dab­ro“ de­šimt­me­tį, bet ne tai, ma­tyt, svar­bu. Kaip sa­ky­tų V.Šim­kus: „Aš nuo­la­ti­nėj, am­ži­noj pu­siau­ke­lėj, / Ku­ri vis ei­na, ei­na su ma­nim.“

– „Kiek­vie­nas ei­na į sa­ve / Ta­ry­tum į vi­sa­tą ki­tą…“ Kaip tie pen­ke­ri ga­na smar­kios kū­ry­bos me­tai, pil­dę jus pa­tir­ti­mi ir at­ra­di­mais, kei­tė šį spek­tak­lį?

– Yra toks pa­sa­ky­mas – „neat­pa­žįs­ta­mai pa­si­kei­tė“. Di­džiau­sia šių pen­ke­rių me­tų įta­ka gal bū­tų to­kia, kad spek­tak­lis „pa­si­kei­tė at­pa­žįs­ta­mai“. Da­bar gal leng­viau, lais­viau ta­po, dau­giau pus­to­nių, ma­žiau ne­rvo, dau­giau si­dab­ro, ma­žiau ge­le­žies. Kai pra­dės rū­dyt – į lau­žą! Ar­ba – ne, prieš tai nu­va­žiuo­sim gas­tro­lių į Rū­diš­kes, po to – Kaz­lų Rū­dą. O ta­da jau į ar­chy­vų lau­žą. Bet ir čia, ma­nau, „Lė­lės“ ar­chy­va­ras Ri­mas Drie­žis pa­si­rū­pins, pa­dės kur į gar­bin­gą vie­tą.

– „Per šimt­me­čius – kar­tą / At­ei­na lie­tus, ir leng­va pra­virk­ti…“ Te­be­jau­čia­te V.Šim­kaus įta­ką sa­vo gy­ve­ni­me?

– O kaip­gi. V.Šim­kus, ga­li­ma sa­ky­ti, man ir bu­vo tas ved­lys, tar­si Ver­gi­li­jus į Poe­zi­jos pa­sau­lį. Juk po jo bu­vo Dan­tė ir Do­ne­lai­tis ir ki­tų nau­jų pa­žin­čių su įvai­rių epo­chų Poe­tais. Su­si­pa­ži­nęs su dau­ge­liu, nuo­mo­nės ne­pa­kei­čiau: V.Šim­kus – vie­nas ge­riau­sių. Dau­ge­liui jo ly­gis tie­siog ne­pa­sie­kia­mas. Meis­tras, ką ir be­kal­bėt.

– Ar ty­ri­nė­ja­te „sa­vo“ pub­li­ką? Ar ka­me­ri­nia­me spek­tak­ly­je ji ki­to­kia nei di­džia­for­ma­čiuo­se dar­buo­se? Gal bent ma­žiau ser­ga LOR li­go­mis (ko­su­liai, čiau­du­liai…)?

– Pub­li­ka vi­sa­da yra ge­ra. Tai ta­vo sve­čias, ta­vo tur­tas. Tai, kad ji pa­si­ren­ka ta­vo spek­tak­lį, reiš­kia, jog par­odo pa­gar­bą ir pa­si­ti­kė­ji­mą ta­vi­mi ir ta­vo dar­bu. Ma­nau, šiais lai­kais žmo­nės jau ži­no, kur ei­na. To­dėl man la­bai ma­lo­nu ma­ty­ti gra­žią, įvai­raus am­žiaus in­te­li­gen­tiš­ką pub­li­ką. O ko­sė­ji­mai man ne­kliū­va, aš ne dak­ta­ras… Ne­gi bėg­si su ste­tos­ko­pu į sa­lę: „Pak­vė­puo­kit, man ne­pa­tin­ka jū­sų ko­su­lys…“ Daž­nai juk pa­si­tai­ko, kad per spek­tak­lį žmo­nės užg­niau­žia kva­pą ir ne­kvė­puo­ja ko­kias po­rą va­lan­dų. Ką me­di­kai ga­lė­tų pa­sa­ky­ti apie to­kį fe­no­me­ną? Jei taip at­si­tik­tų ki­tur, tur­būt jau vež­tų žmo­gų į mor­gą, o tea­tre jis stai­ga at­gy­ja ir bai­siai gy­vas nuo­šir­džiai plo­ja.

– Ar dar ra­šo­te poe­zi­ją?

– Juo­kau­jat? Ne­bent teks­tus dai­noms, ku­rias pats ir dai­nuo­ju. At­leis­kit, gal tiks­liau – pri­si­mer­kęs gie­du. Tai – Ro­lan­do gies­mės, ne poe­zi­ja ir ne Poe­zi­ja.

– Ko­kie pla­nai da­bar? Ge­le­žis, si­dab­ras?

– Su „Lė­lės“ tea­tro va­do­vu ir me­no va­do­vu juo­kau­jam, kad iki lie­tu­viš­kos poe­ti­nės tri­lo­gi­jos šia­me tea­tre dar trūks­ta vie­no spek­tak­lio. Ma­nau, jog dar vie­no Poe­to tea­tri­nis por­tre­tas tu­rė­tų at­si­ras­ti. Ka­da nors… Gal dar šį de­šimt­me­tį. O kol kas ho­ri­zon­te – pro­za. Jo­kių pje­sių. Ap­sa­ky­mai, ro­ma­nai, ins­ce­ni­za­ci­jos… Man tai įdo­mu. La­biau gal net nei vai­dy­ba.

– Kaip sa­vo gy­ve­ni­mą gy­ve­na jū­sų Dan­tė? Ne­ma­žai pa­ke­lia­vo… Kaip su­gy­ve­na su Do­ne­lai­čiu?

– Dar ke­liau­ja. Da­bar ke­liau­ja abu kar­tu. Juk Do­ne­lai­tis – mū­sų Ver­gi­li­jus, gal net ge­res­nis? Man, kaip ak­to­riui ir žmo­gui, ma­nau, la­bai pa­si­se­kė. Ir V.Šim­kus, ir H.Mel­vil­le­‘is, ir A.Če­cho­vas, ir Dan­tė, ir Do­ne­lai­tis. Tai pa­si­rin­ki­mai, dėl ku­rių ne­si­gai­liu, ne­tgi at­virkš­čiai – di­de­lė gar­bė pa­ėjė­ti bent šiek tiek su to­kiais Pa­ke­lei­viais. Bet kad ir kaip ge­ra bū­tų kar­tu, kiek­vie­nas tu­rė­si­me vėl ei­ti sa­vo ke­liu. Iš­sis­kir­si, gal ei­si vie­nas, gal jau su ki­tais, bet kai ką šir­dy ne­šio­sies, ir ne­bus taip vie­ni­ša. At­si­min­si tas spar­nuo­tas ke­lio at­kar­pas. Dar ei­nam vi­si kar­tu.

– Į jū­sų spek­tak­lį apie Do­ne­lai­tį „Ne pa­gal šio pa­sau­lio ma­dą“ ne taip pa­pras­ta pa­kliū­ti. Re­zul­ta­tas jus ten­ki­na?

– Taip, spek­tak­lis iš­ėjo toks, ko­kio ir no­rė­jau. Ži­no­te, aš pir­miau­sia pa­ma­tau vi­są spek­tak­lį, o pa­skui tar­si „per­ke­liu“ iš sa­vęs į sce­ną, į ak­to­rius. Ypač no­riu pa­dė­ko­ti ak­to­riams Si­gu­tei Mi­ka­laus­kai­tei ir Dei­viui Sa­ra­pi­nui. Gar­būs tea­tro ko­le­gos juos gy­rė ir klau­sė ma­nęs: „Kur at­ra­dai to­kius įdo­mius ak­to­rius?“ Sa­kau: „Už šir­mos slė­pė­si. Čia juk „Lė­lės“ ak­to­riai.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.