Informacija iš oficialiųjų šaltinių:
Neformalus vakaro vertinimas eilinio dalyvio akimis:
2016 vasario 2 d. Signatarų namų salė buvo sausakimša.
Pasidžiaugta „Nepriklausomybės sąsiuvinių” bei „Padubysio kronikų” tąsa, apdovanoti 2014-2015 „Nepriklausomybės sąsiuvinių” straipsnių autoriai. Prezidentas Valdas Adamkus šiltai prisiminė Romualdą, kaip žmogų, kuris visur ėjo su meile Lietuvai. Akademikas Eugenijus Jovaiša prisipažino, kad jo „Aisčiai” irgi R.Ozolo paskatintas kūrinys, kai mokslinėje konferencijoje Romualdas paprašė pateikti mokslinius tyrimus labiau žmonėms suprantama kalba. Rašytojas Stasys Kašauskas prisiminė Romualdą Ozolą jaunystėje muzikantą – grojusį bosinėm kanklėmis. Rašytojas Romas Sadauskas prisipažino, kad iki šiol nėra ištrynęs Ozolo telefono numerio iš mobilaus, kad tebenori paimti ir paskambinti, bet nedrįsta, o jeigu atsilieps… Jis džiaugėsi, kad jo sodyboje Dzūkijoje Romualdas pasimesdavo tarp žmonių ir kad buvo paprastas ir savas tarp paprastų žmonių, o šventėje pagal reikalavimus bučiavo arklį ir lankė Nežinomo poeto kapą… Fotomeninkas Rimantas Dichavičius buvo pristatytas kaip vienas iš R,Ozolo romanų veikėjų – Simas, kuris patvirtino bendravimą su Romualdu pradėjęs būtent ta – gimnazistų draugyste. Redaktorius Arnas Ališauskas prisipažino, kad ne visada galėjo būti redaktoriumi, kad buvo pirmiausia R.Ozolo romano „ Pradžių knyga” skaitytoju, kad visos mintys, tas laikotarpis, sistema, kuri diktavo melą buvo tai, kame reikėjo pačiam atrasti po trupinį tiesas.
Metai be Romualdo Ozolo… bet kaip kažkas vakaro metu pasakė: „Ozolo dabar net daugiau”. Egidijus Bičkauskas reziumavo – „turbūt pasižiūrėjome kitu žvilgsniu ir tik dabar pamatėme, koks jis buvo žmogus, kiek daug jis padarė, kiek daug mums paliko… Būdami šalia jo atrodo tiek daug net nepastebėjome.”
Ir kalbėję, ir buvę salėje prisiminė Romualdo Ozolo nuoširdžią šypseną, buvimą kartu ir jo „duotybę” mums.
Eglė Ragelienė
