Su bajorais panemune į pamarį

2007 m. gegužės 19-20 dienomis Lietuvos bajorų sąjungos kvietimu grupelė Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos narių keliavo maršutu „Panemunės pilys ir pamarys“.

Raudondvaris – nuostabaus grožio Lietuvos miestelis, įsikūręs Kauno rajone, šalia dviejų upių: Nemuno ir Nevėžio. Jis garsėja puikiu architektūriniu palikimu, kurį sudaro pilis su bokštu (dabar J. Naujalio muziejus), oranžerija, buvę tarnų namai, arklidės bei parkas, taip pat italų architekto Lauryno Cezario Anikinio (Anichini) projektuota bažnyčia, paminklas čia gyvenusiam garsiam lietuvių kompozitoriui Juozui Naujaliui. Visa tai supa graži gamta, Nevėžio draustinis.

Iš negausių rašytinių istorijos šaltinių nustatyta, kad pirmasis Naujojo Aukštadvario, vėliau šnekamojoje kalboje pervadinto Aukštutiniu Raudondvariu, galop Raudondvariu Kauno raj., dvaro ir pilies savininkas bei  statytojas buvo Kauno pakamaris, tai yra kunigaikščio skiriamas apskrities pareigūnas, Vaitiekus Dziavaltauskas. Raudondvario pavadinimą gyvenvietė įgijo, žinoma, dėl raudonų plytų pilies įvaizdžio. Šalia oranžerija ir neogotikinės arklidės. XVII a. vid. dvarą įsigyja Mstislavlio kaštelionas, tai yra antrasis vaivadijos pareigūnas, Gulbinų seniūnas Jonas Eustachijus Kosakovskis. 1652 m. dvarą iš šios šeimos pirko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didysis etmonas, Vilniaus vaivada Janušas Radvila. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės feodalų kare su Rusija (1659 m.), caro kariuomenės Kauno įgulos išpuolio metu pilis išplėšta, o mediniai dvaro pastatai sudeginti. Iki 1660 m. pilies statyba buvo baigta. Prieš 1761 m. iš Vorlovskių dvarą pirko paskutinysis Lietuvos Didysis etmonas – vyriausiasis kariuomenės vadas  Juzefas Zabiela. 1819 m. dvarą nusipirko grafas Mykolas Tiškevičius.

Prie Dubysos nuo 32 m aukščio ypatingos formos Seredžiaus piliakalnio atsiveria Nemuno slėnio panorama. Tvirtovinio tipo Seredžiaus piliakalnis, dar vadinamas „Palemono kalnu”. Jį taip imta vadinti XIX a. pr. Anot legendos, čia palaidotas Žemaitijos ir Lietuvos valdovas Palemonas. Iškilęs ant dešiniojo Nemuno slėnio aukštumos kyšulio, kurį iš šiaurės ir vakarų juosia gili Peštvės upelio dauba, iš pietų – Nemuno slėnis, o iš rytų – laukai. XIII-XIV a. čia stovėjo Peštvės (Pieštvės) pilis, turėjusi užtikrinti ne tik Nemuno, bet ir Dubysos žemupio gynybą.

XIV-XV a. Seredžius buvo Didžiojo kunigaikščio valda, vėliau jis buvo padovanotas Sapiegoms. 1608-1612 m. vaivada M. Pacas pastatė bažnyčią, tačiau 1633-1638 m. surašius naują beneficiją bažnyčios steigėju pradėtas laikyti Mikalojus Sapiega. Iki 1740 m. Seredžius su apylinkėmis priklausė Sapiegų giminei, vėliau jį įsigijo Kauno pakamaris Povilas Chelchovskis. 1762 m. Seredžius gavo turgaus ir prekymečių privilegiją. Ant jo lipome „paguldytomis“ medinėmis kopėčiomis su metalinio vamzdžio turėklu.

Veliuona pirmą kartą (Junigeda) paminėta 1291 m. Petro Dusburgiečio kronikoje. XIII-XV a. I. ketv. čia vyko svarbios Lietuvai gynybinės kovos su kryžiuočiais, turėjusios įtakos valstybės likimui. Veliuonoje lankėsi, kovojo ir, anot metraščių, žuvo Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Matomi du piliakalniai: Gedimino kapo kalva (1922 pastatytas paminklas Gediminui, spėjama, kad jis čia žuvo) ir Pilies kalnas. Balta mūrinė bažnyčia (pirmoji 1421, dabartinė 1634-1644, rekonstruota 1887, 1930), lipome į bokštą; jos šventoriuje perlaidoti tautosakininkų brolių Jono ir Antano Juškų palaikai (iš Kazanės parvežti ir abu antkapiniai paminklai). Netoli šventoriaus paminklas Vytautui, akmeninis paminklas Veliuonos 700 m. jubiliejui priminti,  kiek toliau mediniai dvaro rūmai – vieni iš geriausių išlikusių medinės architektūros paminklų – su parku ir jame augančiais tulpmedžiais, tujų alėja, kurioje viena vos dviejų vyrų apkabinama storoji tuja. Juose senovinių kaimo buities daiktų muziejus (įsteigtas 1979) bei mokyklos klasės patalpa, kurioje mokėsi P. Cvirka, su ano meto suolais, rašymo įrankiais, juoda lenta, o po dvaru didelis kelių patalpų tamsus rūsys.

Sužavėjo Raudonės architektūrinis raudonas renesansinis ansamblis. Lipimas į Raudonės pilies 33,5 m aukščio bokštą, iš kurio atsiveria nuostabi panemunių panorama. Beveik nuo plento matosi jau nudžiūvęs labai senas buvęs dvikamienis (likusi tik viena šaka) Gedimino ąžuolas. Pilis pastatyta XVI a. IV ketv., rekonstruota 1810-1822 m., 1861-1877 m., 1968 m. Iki XVI a. Raudonė buvo karališkasis dvaras. XVI a., kai dvaras priklausė Žygimantui Augustui, jis pradėtas minėti rašytiniuose šaltiniuose. Vėliau valdė miško pirklys Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas. Jo sūnus Kiršpinas Kiršenšteinas čia XVI a. pab. pasistatė įtvirtintus dvaro rūmus – pilį. Šiuo metu Raudonės pilis yra rekonstruota gavus finansavimą iš valstybės. Pilyje įsikūrusi Raudonės pagrindinė mokykla.

Viena iš didžiausių gamtinių vertybių yra Raudonės pilies parkas, įkurtas XVIII a. pab. iš XVI a. likusio parko likučių. Spėjama, kad mišraus stiliaus Raudonės parką viršutinėje šlaito terasoje ir pietiniame šlaite XVI a.pab. įkūrė K.Kiršenšteinas.

Panemunės pilis, dar vadinama Gelgaudų ir Vytėnų pilimi, pastatyta ant Nemuno dešiniojo kranto aukštumos kyšulio, šalia Kauno – Jurbarko plento. Vengras Jonušas Eperješas 1604 m. pradėjo statyti pilį buvusio Panemunės dvaro vietoje. Jos statyba buvo baigta apie 1610 m. Pirmoji pilis buvo renesansinė, nors turėjo ir vėlyvosios gotikos elementų. Pilį supo 5 tvenkiniai. XVII a. vid. J.Eperješo sūnus Kristupas pilį rekonstravo, ji įgavo baroko elementų. 1753 m. jau apleistą pilį įsigijo baronas Igelstromas, iš kurio 1759 m. nupirko Žemaitijos bajoras Gelgaudas. Po 1783 m. pilis buvo rekonstruota klasicizmo stiliumi, dalis senųjų pastatų nugriauta. Pilis nukentėjo per 1831 m. sukilimą, o 1832 m. už Gelgaudų dalyvavimą sukilime valstybės buvo nusavinta. Sukilimo vadas Antanas Gelgaudas buvo nušautas prie sienos ir palaidotas Maž. Lietuvoje, Kisinių kapinaitėse netoli Dovilų.

Pasivaikščiojome po Panemunės parką ir šiuo metu restauruojamas pilies raudonų plytų kompleksą su kiemu (dabar priklauso Dailės akademijai, vyksta parodos – matėme A. Surgailio ir S. Butrimienės fotografijų parodą „Panemunės keliais“, gaila, kad nuotraukos neįvardintos ir pravažiuojančiam sunku nustatyti koks objektas įamžintas. Korpuso pirmame aukšte buvo net karceris – apvali patalpa arkinėmis lubomis, antrame aukšte – paroda, lipimas į abu bokštus. Šalia keletas tvenkinių su varlių neperstojamu kvarkimu (mat, dabar jų tuoktuvės – patinėliai vilioja pateles). Pilies restauracija pradėta 1987 m. Šiuo metu išlikę 3 korpusai – vakarinis su dviem bokštais, pietinis, rytinis bei šiaurinio korpuso griuvėsiai.

Pravažiavome per Jurbarką: pradėta statyti ev. liuteronų bažnyčia (statyba sustabdyta) panaši į Ignalinos. Pervažiavus Šventosios upelį jau buvęs Klaipėdos kraštas – dalis Mažosios Lietuvos dešiniajame Nemuno krante. Kadangi nutiestas aplinkelis, tai tik iš tolo  matėme Smalininkų 108 ąžuolų alėją prie senojo plento. Važiuojame per Viešvilę, Vilkyškius (pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1540 m.). Čia 1560 m. pastatyta ev. liuteronų bažnyčia, sovietmečiu paversta sandėliu, dabar jau rekonstruota. Maždaug tuo laiku pradėjo veikti ir viena seniausių Klaipėdos krašto mokyklų, o 1628 m. įkurtas Vilkyškių dvaras. Toliau per Lumpėnus (čia gimė spausuvininkas Enzys Jagomastas) į Pagėgių savivaldybės Rambyno kalną. Ant jo aukuras ir Nemuno panorama (matosi ir buv. Tilžė), turtingos augalijos Rambyno regioninis parkas. Prisiminėme senovės skalvių ir lietuvių mitologines sakmes bei Mažosios Lietuvos kultūros veikėjus Martyną Jankų ir Vydūną. Rambynas kartais vadinamas kalnu, tačiau per kelias griūtis, sukeltas Nemuno srovės, didesnė kalno (piliakalnio) dalis pradingo vandenyse, pats Rambynas šiandien suvokiamas kaip tam tikra apaugusi mišku aukštuma. Tik nuo Nemuno žavi aukštas skardis. Rambynas reikšmingas ne tik archeologine prasme. Populiarumu ir istorine praeitimi Rambynas prilygsta svarbiausiems Lietuvos istorijos, gamtos paminklams, tokiems, kaip Gedimino kalnas Vilniuje, Šatrijos kalnas Žemaitijoje ir pan. Rambyne buvo lietuvių alkvietė, šventas miškas ir, manoma, pilis. Dar 1595 m. K.Henenbergeris pažymėjo, kad žmonės Rambyną laiko šventu kalnu. Rambyno teritorija visą laiką buvo šventumo apdrausta. Tai lietuvių tautos draustinis. 1881 m. Rambyne atgaivinta senovinė vidurvasario (Joninių) šventė. Po to Rambynas tapo atgimstančios lietuvybės sakraline vieta. Šiemet išleistas laikraštis „Rambynas“ (bus 2 numeriai per metus). Birželio 23-24 dienomis čia vyks Mažosios Lietuvos jubiliejinė dainų šventė.

Toliau kelias veda per Mikytus, Pagėgius link Šilutės (kairėje matėsi Rukų ir Vyžių ev. liuteronų bažnyčios), o nukrypę nuo planuoto maršruto aplankėme Jonaičiuose buv. pradinę mokyklą, ant kurios 1968 m. minint Vydūno gimimo šimtmetį pritvirtinta paminklinė lenta mena čia Vydūno gimimo vietą (yra nuomonė, kad jis gimė už 3 km. esančiame Mažių kaime). Pamaryje daugybė iškeltų gandralizdžių su vienu gandru betvarkančiu lizdą bei besiruošiančiu atsivesti patelę. Pervažiavome Šilutę, prezidento Griniaus ir Rusnės tiltus ir Uostadvaris ant Atmatos upės kranto, kurios kitame krante Minijos žiotys: buvusioje pirmojoje siurblinėje (1907) dabar unikalus polderių muziejus ir švyturys (1876). Įdomu, kad įrengtų polderių dugnas 1,3 m. žemiau jūros lygio.

Rusnė – tai sala, apjuosta upių Atmatos ir Skirvytės. Jų išsišakojime išgirdome Rusnės istoriją – koplyčia ar bažnyčia pastatyta jau 1419 m., dabartinė raudonų plytų su bokštu ev. liuteronų bažnyčia išmūryta 1809 m. Prie upių ar kanalų supilti pylimai, saugantys nuo potvynių, tipiški šio krašto gluosniai, o uosiai dar svarsto sprogti ar nesprogti. Siauras lynų „beždžionių“ linguojantis tiltas per Pakalnės upę ir kitas paprastas tiltas per Skirvytėlės upę. Skirvytėlės gatvėje senos žvejų-laukininkų sodybos, gaila, kad porą jų gadina pastatytas kryžius arba katalikiška koplytėlė, kas nebūdinga liuteronams lietuvininkams. Tarp jų (toliau nuo upės) apie 200 m. senumo etnografinė žvejo sodyba, kurioje gausu ano meto muziejinių eksponatų visose pakampėse (daiktų, įrankių, trobos inerjeras), tvarkoma Kazimiero Banio. Čia vyko renginiai, skirti tarptautinei muziejų dienai. Vieną jų – Rusnės ūkininko Gintaro Augustin meninių darbų parodą „Tamsoje“ (lauko akmenys savamokslio kalvio apkaustyti metalu fakelų šviesoje) – dar spėjome pamatyti ir paragauti vietinės kafijos – cikorijos kavos, baltintos pienu. Nakvojome kaimo turizmo sodybos nameliuose, giedant lakštingalai, o rytą prikėlė gegutės kukavimas. Vakarienė ir pusryčiai romantiškai atvirame ore ant Pakalnės upės kranto (pietūs pušyne prie Kintų). Prisipirkome rūkytų karšių.

Kitą dieną tęsėme pažintį su Nemuno deltos regioniniu parku (29 tūkst. ha). Pakeliuose žalios lygumos (potvynių užliejamos pievos ir laukai), daug kur žydi kiaulpienės arba ryškiai geltonos garstyčios. Ventės ragas garsus paukščių žiedavimo stotimi (nuo 1929) ir švyturiu (1863), ornitologinės stoties muziejumi. Nuo švyturio atsiveria Kuršių marių panorama, tolumoje nerijos kopos ir pušynai, apačioje molas, įdomus pasakojimas apie paukščių žiedavimą (per dieną čia praskrenda 100-200 tūkst. paukščių), paukščių gaudymo tinklai. 1360 m. kryžiuočiai pastatė Vindenburgo pilį, kurią bangos nuskalavo. Akmenys buvo panaudoti bažnyčios statybai.

Iš dar vadinamos „Lietuvos Venecijos“ Minijos kaimo (išlikę tik 18 žvejų sodybų), kurios „gatvė“ – Minijos upė, plaukėme dviem laivais Kniaupo įlanka į Kuršių marias, o grįžome Atmata, Minija; stebėjome kormoranų koloniją (balti nudžiūvę medžiai nuo kenksmingų paukščių išmatų), vandens ir pakrančių augmeniją. Minijos kaime tamsiai rudų raudonų namų stogų apvadai ir langai dažyti ryškia mėlyna spalva. Kintai: ev. liuteronų bažnyčia (1705, nugriovus Ventės bažnyčią), Vydūno kultūros muziejus buv. pradžios mokykloje, kurioje mokytojavo būsimasis Vydūnas (1888-1892), gaila, kad sekmadienį uždarytas.

Paskutinis objektas jau Didžiojoje Lietuvoje – Švėkšna (1509), VI–XIII a. šios apylinkės priklausė Lamatos žemei. Istoriniuose šaltiniuose ši žemė paminėta XIII a. Randame žinių, kad jos gyventojai mokėjo duoklę Danijos valdovams. Spėjama, kad šios žemės svarbiausia pilis Raguva stovėjo dabartiniuose Skomantuose. 1384 ir 1387 m. kryžiuočių kelių aprašymuose paminėtas Švėkšnos upės vardas. Čia pastatyta neogotikinė graži, didelė, raudona Šv. Jokūbo katalikų 2 bokštų su laikrodžiu bažnyčia (1905) su tilteliu į grafų Pliaterių parką (7 ha), kuriame A. Pliateris pastatė savo žmonai rūmus – Genovaitės vilą (1880), prie jų šunelio skulptūra ir saulės laikrodis, auga retas Lietuvoje (vienas iš dviejų) ginkmedis, tvenkinio salelėje balta Dianos skulptūra. Aikštėje prieš bažnyčią grindinyje įmūrytos plokštės su Švėkšnos istorija. Nors miestelį saugo Šv.Florijono paminklas, bet nuo dažnų gaisrų ir jis negalėjo apsaugoti. Dar minėtina buv. špitolė (1861), apleista žydų sinagoga, psichiatrinė ligoninė (1956), nuo 1819 m. veikianti (dabartinė akmens mūro vienbokštė pastatyta 1867) ev. liuteronų bažnytėlė, prie jos veikė mokykla 1819-1867 m. Prisiminkime, M. Mažvydas laiške (1551) kunigaikščiui Albrechtui skundėsi, kad jo parapijiečiai vyksta į katalikų atlaidus Švėkšnoje, Jurbarke ar Veliuonoje. Beje, akad. Z. Zinkevičius pagal kalbos ypatumus nustatė, kad M. Mažvydo gimtinė yra plote tarp Švėkšnos, Gardamo ir Žemaičių Naumiesčio.

Manau, daugelis žino, kad Mažosios Lietuvos keliai buvo apsodinti medžiais, kurie daug kur jau išpjauti, kad sumažėtų avarijų, tačiau medžių dar yra ir kai kur dviaukštis autobusas vos ne vos pralysdavo po žalia medžių šakų arka arba siaurais miško keliukais. Buvo puikus oras, patyrėme daug smagių neišdildomų įspūdžių šioje kelionėje, kol grįžome į Vilnių. Būtų galima dar labai daug ką pasakyti apie aplankytas vietas, bet siūlau patiems pamatyti nepaprasto grožio Kauno – Jurbarko kelią greta Nemuno ir prisiminti mūsų protėvių kovas (nemunai kraujo nutekėjo į marias per du šimtmečius karų dėl Lietuvos laisvės) su iki dantų ginkluotais kryžiuočiais, aplankyti čia minėtas ir neminėtas vietoves.

Birutė Žemaitaitytė, Vilnius

2007-05-22

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.