Laba diena, gerbiami bendraminčiai. Jau 34 metus esame drauge, susibūrę svarbiems ir sunkiems darbams. Kai pabaigsime nuo pat Draugijos pradžios svajotą paminklą, būsime įveikę ilgo etapo darbą. Paminklo statybos pabaigą laikyčiau tam tikra mūsų darbo etapo riba. Kad Draugija gyvuotų reikėjo daug mūsų visų pastangų, laiko, jėgų, patyrimo ir žinių, bet mus laikė kartu bendri siekiai. Apžvelkime trumpai tą mūsų buvimą kartu ir pasidžiaukime. Turime kuo pasidžiaugti ir pasididžiuoti.
Pirmiausia ramia sąžine galime sakyti, kad vykdėme Draugijos sau iškeltus uždavinius. Per tuos 34 metus iš tiesų mes ne tik priminėme „Reformacijos propaguotas humanistines švietimo, tautiškumo bei tolerancijos idėjas ir apmąstėme jų gyvybingumą bei prasmę šiandieninėje modernioje Lietuvoje”. Pirmiausia , mes visi kartu kėlėme iš užmaršties Reformacijos idėjas, skelbtas Lietuvoje, įsigilinome į jas, pažinome jas. Sutelkėme šiam darbui gana plačią bendriją: grupelę mokslininkų, konferencijų ir knygų aptarimų klausytojų ir Vilniuje, ir Kėdainiuose, ir Biržuose. Ne visi jie tapo mūsų draugijos nariais, bet tapo prijaučiančiais, suprantančiais mus. Mūsų organizuoti Reformacijos asmenybių jubiliejų minėjimai, knygų aptarimai, konferencijos išplėtė Reformacijos istorijos žinių ir jos vertybių sklaidą: iš penkių organizuotų konferencijų – trys buvo tarptautinės. Jos telkė ir Lietuvos, ir Vokietijos, ir Ukrainos ir Lenkijos mokslininkus. Draugijos veikla, jos sutelkti klausytojai ir skaitytojai sukūrė susidomėjimo ir dėmesio lauką, kuris tapo paramos užnugariu mokslininkų darbui, skatino juos dirbti. Šis dėmesio laukas sudarė galimybes parengti, darbštuolio ir nuoširdžiausio mūsų bičiulio Arthuro Hermanno iniciatyva ir pastangomis, Lietuvos reformatoriškų bažnyčių istorijos bruožus ir išleisti juos Vokietijoje ir Lietuvoje. Tai buvo pirmas leidinys Europoje, kuriame prabilo istorikai, žvelgę į Lietuvos Reformacijos istoriją, kaip į savarankišką religinį ir visuomeninį judėjimą, kuris buvo maitinamas autentiškų Lietuvos visuomenės siekių. Tad kai palyginame tai, ką mes žinojome prieš 30-40 metų ir ką jau žinome dabar, ima džiugi nuostaba. Žengėme septynmyliais žingsniais ir tirdami, ir organizuodami pažinto klodo sklaidą.
Dar vienas mūsų draugijos siekių buvo kaip buvome užsibrėžę ” vienyti įvairių požiūrių, nuostatų bei tikybos asmenis, siekiančius tarpusavio supratimo, tolerancijos ir pagarbos kitaip mąstantiems. Draugijos tikslas – padėti kurti šiuolaikinę Lietuvos pilietinę visuomenę.” Tam Draugija sutelkė visas savo jėgas ir galimybes. Kai pažvelgiame į mūsų Draugiją matome, kad ji vienija įvairių pažiūrų, įvairių tikybų: liuteronus, reformatus, evangelikus, katalikus ir agnostinių nuostatų žmones. Mus jungia bendra nuostata ieškoti to, kas mus jungia, gerbti kito įsitikinimus ir tikėjimą. Tai yra įgyvendinta ir patvirtinta mūsų bendrais darbais. Mūsų draugijoje kartu veikia visos Lietuvos skirtingų jos regionų atstovai, vienas šalia kito dirba biržiečiai, Vidurio Lietuvos, Klaipėdos krašto, žemaičiai ir Vilnijos žmonės. Drįsiu pasakyti, kad šiuo požiūriu mūsų Draugija yra mažas Lietuvos ateities visuomenės modelis. Palinkėkime sau, kad tai pavyktų išlaikyti ir ateityje.
Mūsų draugijos iniciatyva ir didelėmis pastangomis statomas Lietuvos Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkų paminklas tapo šių nuostatų telkimo ašimi. Ji vienija mus apie mūsų tolimų protėvių pastangas būti lietuviais, pasiremti Europos Reformacijos idėja vertinti gimtąsias kalbas, lietuvių kalbą padaryti rašto kalba. Kartu tas paminklas gali įkūnyti granite iškaltą siekį, kad šių laikų visuomenė suvoktų, jog visi Lietuvos regionai kūrė tą kultūrinį pamatą, ant kurio gyvena šiuolaikinė mūsų kultūra, kad ir ta išnykusi Mažosios Lietuvos dalis dar yra gyva mūsų kultūrinėje atmintyje. Gal paminklas suglaudins Lietuvos regionus kultūrinės atminties lauke, padės Vilniui priimti to tolimo laiko Mažosios Lietuvos, o Klaipėdos krašto žmonėms -Vidurio ir Rytų Lietuvos lietuvių raštijos darbininkų mums pasiųstus ženklus, kad galėtume toliau darbuotis susitelkę ir jausdami vienas kito pečius, o ne ieškoti atskirties. Gal būt kiekvieno regiono savitumas nebebus skiriančia riba, o kurs mūsų turtingumo pojūtį, kūrybiškumo impulsus ateičiai.
Aš nuoširdžiausiai dėkoju Jums, Draugijos nariams, už bendrą darbą. Per ilgus dešimtmečius Jūs buvote man stiprus užnugaris, palaikanti jėga. Žinome, kad šis darbas yra susijęs su stipria atmetimo ir griaunančiomis povandeninėmis srovėmis, kurias įvairiomis formomis jutome visi. Jutau ir aš. Dėkoju, kad Jūsų tarpe jaučiausi įžengusi į iš senųjų amžių ataidinčią kūrybišką mintį, kad palaikėte, kad jaučiausi reikalinga. Ačiū Jums, kad skaitėte, ką parašiau. Kad Jūsų dėmesys man buvo per daugelį darbo dešimtmečių atlygis už pastangas suprasti tą tolimą, bet gyvą Jumyse Reformacijos laiką. Ačiū už tą džiaugsmą, kurį suteikėte, kai po Valdovų rūmų skliautais skambėjo jungtinio choro daina lietuvių kalba. Linkiu Draugijai išlikti kūrybiškai, išlaikyti veiklos energiją, telydi sėkmė siekiant užsibrėžtų tikslų, gebėjimas ir toliau gyventi, veikti ir kurti besiskiriantiems savo įsitikinimais, bet išliekantiems kartu bendraminčiais. Linkiu kiekvienam Draugijos nariui jėgų ir sveikatos. Ačiū Jums visiems.
Pagarbiai,
dėkinga
Ingė Lukšaitė
Vilnius 2026.04.24.