Švėkšna – miestelis dabartiniame Šilutės rj., 21 km į š. r. nuo Šilutės, seniūnijos (anksčiau valsčiaus) centras, nuo jo 12 km į p. yra Gardamas, 13 km į p. v. Saugos. 1766 m. buvo 420 gyventojų, 1833 m. – 797, 1857 m. – 1018, 1897 m. – 1819, 1923 09 17 – 1676 (mst. 207 ūkiai, 1340 gyv.; dvare 3 ir 198; km. 20 ir 138), 2001 m. – 2053, 2011 m. – 1649 gyv.
Pirmą kartą Švėkšnos vardas paminėtas 1503 03 08 Linkuvos bažnyčios fundacijos ir donacijos akte. Miestelio vardas kilęs nuo Švėkšnalės upelio, kuri anksčiau vadinta tiesiog Švėkšna ir minima anksčiau nei miestelis (nuo 1384 m.).
Duomenys apie Švėkšną paimti iš Algimanto Miškinio knygos (Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai, T. 3. Kn. 2, 2007, p. 224-249).
1509 05 25 Žemaičių seniūnas Mikalojus Jonavičius Kęsgaila suteikė Švėkšnos R. katalikų bažnyčiai fundaciją, išsirūpino leidimą steigti parapiją ir skyrė klebonui 10 valstiečių kiemų bei 3 karčemas iš 12 tuo metu gyvenvietėje buvusių karčemų, leisdamas jose gaminti ir pardavinėti alų ir midų. Bažnyčiai suteiktas Šv. Apaštalo Jokūbo titulas. Tais metais Švėkšna pirmą kartą įvardijama miesteliu.
XVI a. viduryje į Šv. Jokūbo atlaidus Švėkšnoje susirinkdavo ne tik apylinkės gyventojai katalikai, bet ir lietuvininkai maldininkai iš Prūsijos. Tuo skundėsi ir evangelikų kunigas Martynas Mažvydas iš Ragainės.
1880 m. dvaro sodybos rytų dalyje arčiau aikštės pagal tradicinės italų vilos pavyzdį pastatyta istorizmo laikotarpio architektūros mūrinė vila „Genovaitė“.
Dabartinė ketvirtoji neogotikinė, raudonplytė, dvibokštė Šv. Apaštalo Jokūbo R. katalikų bažnyčia pašventinta 1905 08 06. Ji yra lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, trijų navų, su penkiasiene apside ir 10 altorių. Šventorių juosia akmenų ir ažūrinio plytų mūro tvora.
Per Pirmąjį pasaulinį karą iš Klaipėdos krašto puolusi Vokietijos kariuomenė Švėkšną užėmė 1915 m. gegužę.
Pereinant frontui, miestelio pastatai nenukentėjo. 1915 09 23–11 15 jis buvo apskrities („kreizo“) centras. Okupacijos metais gyventojai patyrė smurtą, plėšikavimus, rekvizicijas, asmens laisvės suvaržymą, prievartinį darbą.
Pagal 1919 07 26 paskelbtą Apskričių sienų ir jų centrų įstatymą Švėkšnos valsčius priskirtas naujai suformuotai Tauragės apskričiai.
Beje, tada Jaunių kaimas, nesiribojantis su Švėkšnos valsčiumi, dab. Gardamo sen., priskirtas Švėkšnos, o ne Naumiesčio vlsč., nes Jaunių palivarkas (1923 09 17 buvo 10 ūkiai, 70 gyventojų) priklausė Švėkšnos dvarui. Tą palivarką išdalijo Lietuvos kariuomenės savanoriams.
Švėkšnos evangelikų liuteronų parapija
Bendruomenė pradėjo rastis XVII a. pab., o ypač XVIII a. pr., kai Švėkšnoje apsigyveno iš Prūsijos atsikėlę lietuvių ir vokiečių amatininkai. Jau 1695 m. minimi du vokiečiai, 1713 m. paminėti 2 vokiečiai (Šulcas ir Mileris), 1725 m. – vokietis kalvis. 1730 m. oficialiai įsteigta ev. liuteronų bendruomenė.
1811 m. Švėkšnos dvaro sodyboje gyveno 23 šeimos (3 – laisvų žmonių), miestelyje – 123 (52 – laisvų žmonių); 71 baudžiauninkų šeima ir 20 laisvų žmonių (vokiečių) šeimos vertėsi žemės ūkiu. Buvo 32 laisvų amatininkų šeimos, iš jų 15 vokiečių (5 batsiuviai, 2 audėjai, 2 kubiliai, rimorius, kalvis, kepurininkas, mūrininkas, tekintojas, neaiškios profesijos amatininkas) ir 17 vietos žmonių (8 batsiuviai, 4 kalviai, rimorius, audėjas, kubilius, kailiadirbys, tekintojas). Liuteronai rinkdavosi melstis ir giedoti privačiame bute.
Miestelis plėtėsi ir į pietus, Žemaičių Naumiesčio keliu; 1819 m. toje vietoje iškilo grafo J. Pliaterio lėšomis pirmoji medinė evangelikų liuteronų bažnyčia, kuri 1826 m. Švėkšnos aprašyme įvardinta klaidingai – kalvinų. 1852–1867 m. prie jos veikė mokykla.
Iki 1856 m. sudegus medinei evangelikų liuteronų bažnyčiai, tais metais bendruomenė kreipėsi į valdžią prašydama leisti statyti naują mūrinę maldyklą toje pačioje vietoje, pateikė brėžinius ir sąmatą (neaptikti).
1857 m. Švėkšnoje nurodyta buvus 1018 gyventojų (iš jų 150 liuteronų), miestelio valdybą, pašto stotį, bažnyčią, liuteronų „kirchę“, žydų „iškalą“.
1867 m. grafo Adomo Pliaterio skirtame sklype, t. y. kitur negu buvo sudegusioji evangelikų liuteronų bažnyčia – Žemaičių Naumiesčio kelio vakarų pusėje, – iškilo akmens mūro šios konfesijos bebokštis pastatas; o ankstesnės bažnyčios vietoje, į šiaurę nuo Piaunės upelio, pastatyta šv. Florijono statula, ta vieta apie 1880 m. aptverta.
XIX a. antroje pusėje Švėkšnoje gyveno nemažai vokiečių amatininkų ir valstiečių.
1909 m. mirus Adomui Pliateriui, Švėkšnos dvaras atiteko jo sūnui Jurgiui.
1910 m. Švėkšnoje surašyti 142 namai (2 mūriniai); 89 namų savininkai buvo žydai, 18 – lietuviai, 7 – vokiečiai, kitų – rusai ir lenkai; 94 savininkai įvardinti miestelėnais, 4 – valstiečiais, kiti nenurodyti.
Beje, Švėkšnos ev. liuteronų filijoje Joninės (birželio 24 d.) būdavo ypatinga šventė. Tą dieną Kretingos kunigas įžegnodavo (konfirmuodavo) pirmkarčius, o visi suaugusieji atlikdavo išpažintį su Šventąja Vakariene. Konfirmantai ir visi kiti, prie Dievo stalo einantieji, sausai pasninkaudavo iki bažnytines apeigas atlikdami, o po pamaldų vieni su kitais atvežtais pyragais ir kitais užkandžiais vaišindavosi.
1913 m. Švėkšnos filijoje mirė 15 vyrų ir berniukų. 1914 06 24 kun. Karlas F. W. Josephi iš Kretingos įžegnojo pirmkarčius, kurių buvo 18, iš jų vokiečių 8 vaikeliai bey 5 mergelės, ir lietuvininkų 5 vaikeliai. Prie ßw. weczeres priėjo tą dieną 155 žmoniu. (Svečias, 1914, juli 5 (18), Nr. 26, p. 310).
1923 m. Švėkšnos valsčiuje gyveno 8861 žmogus, iš jų – 66 vokiečiai (0,74%).
1931 m. pristatytas evangelikų liuteronų bažnyčios bokštas; pastatas tapo miestelio pietų dalies dominante.
Pamaldos buvo laikomos vokiečių ir lietuvių kalbomis. Iki II pasaulinio karo parapiją (filiją) aptarnaudavo Kretingos kunigai.
1941 m. pradžioje iš Švėkšnos ir apylinkių repatrijavo nemažai vokiečių, taip pat keliolika lietuvių evangelikų šeimų. Juo labiau, kad ir lietuviai katalikai klaidingai dėl tikybos evangelikus vadino prūsais ar vokiečiais, nors vokiškai šie net nemokėję. Paprastai lietuvininkai buvo evangelikų liuteronų tikybos, prieš kelis amžius atsikėlę iš Mažosios Lietuvos (Prūsijos) į Žemaitiją. Ne tik patys daug dirbo, bet ir kitus prie darbo spausdavo. Beje, evangelikai buvo labai sąžiningi, teisingi, patiklūs. Todėl žemaičiai dažnai juos apgaudavo, parduodavo alksnį vietoje uosio. Paskui ir jie jau išmoko sukčiauti. Mišrios santuokos buvo retos.
Kaip ir kitose vietose, pokario partizanų aktyvumą neigiamai veikė dar 1945 m. prasidėję trėmimai. Jų metu sovietų buvo represuota dalis vokiečių bei lietuvių evangelikų liuteronų.
Kai kurie man žinomi Švėkšnos kantoriai: XIX a. II p. ir XX a. I p. – aptarnavo kantorius Grėgeris (Graeger, Szaeger) iš Naumiesčio, Evaldas Korys (Korri), Otto Leopoldas Krėmeris (Kraemer; po to 1876–1886 m. Naumiestyje), Frydrichas Kaningas (Friedrich Kanning),A. Kavolis (kun. dr. Martyno Kavolio (*1897 11 14 Gargžduose †1979 08 10 Čikagoje) tėvas).
1960 m. Švėkšnos ev. liuteronų parapijai priklausė 160 šeimų.
Nuo 1957 11 12 parapiją aptarnavo Lauksargių kun. diak. Petras Knispelis (*1900 03 16 †1990 07 19; prieš tai kulto tarnautoju buvo P. Gončarauskas iš Alseikų). Jam pagalbininku 1981 04 26 skiriamas Reinholdas Moras (*1958 07 04 Karklininkuose), Klaipėdos kun. diak. Kurto Moro sūnus, kuriam 1981 05 11 išduotas pažymėjimas aptarnauti Švėkšnos parapiją, 1981 06 14 Klaipėdoje suteiktas dvasinis palaiminimas, o 1982 06 13 Klaipėdoje jis įšventintas kunigu diakonu. Po tėvo mirties bei tarnystės Lietuvos ev. reformatų bažnyčioje Biržuose (1983 10 31–1993 06 19), grįžęs į Klaipėdą, R. Moras perėmė jo pareigas, taip pat kaip ir jis aptarnavo ir Švėkšnos parapiją.
Vėliau parapiją aptarnavo Kintų kun. Mindaugas Žilinskis (*1977 04 14 Plikiuose), o nuo 2013 m. čia nuolat tarnauja kun. Valdas Miliauskas (*1984 12 16 Galnėje, Vainuto sen.). Faktiškai pamaldas (žodžio liturgiją) su pertraukomis jis laikė nuo 2007 m., nors oficialiai Švėkšnos parapiją administravo kun. M. Žilinskis.
2016 02 15 LELB Konsistorijos posėdyje (Tauragėje) priimtu nutarimu Švėkšnos parapiją aptarnauti paskirtas kun. Valdas Miliauskas.
2005 m. Švėkšnos bažnyčios, nuniokojus uraganui „Ervinui“ (nuplėšta dalis skardinio stogo kairiosios pusės), siautėjusio Lietuvos pajūryje 2005 01 08–09 naktį ir dieną, skubiai naujai apskardintas visas stogas. Lietus permerkė ir taip perdrėkusią vakarinę altoriaus sieną. Parapijos kapinės yra Nikėlų kaime (apie 3 km į p. nuo Švėkšnos).
Algirdas Mikas Žemaitaitis
Visas straipsnis „Gocentų giminės genealogija (5) ir Švėkšnos evangelikų liuteronų parapijos istorija“ išspausdintas laikraštyje „Lietuvos evangelikų kelias“, 2016 m. Nr.3
