Žymų Archyvai: Stanislovas Dagilis; Biržai

Aušrininkas, poetas, vertėjas, pedagogas (2). Stanislovo Dagilio 175-osioms gimimo metinėms

selonija.lt

Literatūrinio kelio pradžia

Lietuviškų laikraščių dar nebuvo, todėl S. Dagilis rašė Maskvoje ir Peterburge leidžiamiems rusų laikraščiams „Russkij vestnik“, „Golos“, „S. Peterburgskije vedomosti“, „Sovremennije izviestija“. Šie laikraščiai šiandien sunkiai gaunami, todėl tik spėlioti galime, apie ką juose rašė jaučiantis meilę literatūrai, mokslui, savo gimtajam kraštui Sumų gimnazijos mokytojas. Spausdinamus rašinius S. Dagilis pasirašinėdavo ne tik pavarde, raide D, bet ir įvairiais pseudonimais.

Literatūrinę veiklą S. Dagilis tais metais pradėjo vertimais, versdamas į lietuvių kalbą A. Puškino, M. Lermontovo, G. Deržavino, A. Kolcovo, A. Mickevičiaus, kitų poetų kūrinius. Žinia apie S. Dagilio išverstus Adomo Mickevičiaus „Tris Budrius“, dalį poemos „Konradas Valenrodas“ pasiekė Maskvos universiteto studentą Adomą Sketerį. 1883 metų kovo 2 dieną jis Maskvos universiteto studentų vardu rašė Dagiliui laišką: “Maskvos lietuvių būrelis susirinkęs paskaitė Kriaučiūno gromatą, kur, be kitų naujienų, radome vieną labai mums linksmą: Sumų mokytojas Dagilis išvertęs A. Mickaus „Budrį ir jo sūnus“ ir pusę „Konrado Valenrodo“. Širdingai džiaugdamies, jog iš vyresniųjų mūsų brolių da yra tautos mylėtojų, kurie kiek galėdami dirba, dirba jai atgaivinti, susitarėm susipažinti su Tamsta – tokiu tikru lietuviu, ir parodyti savo meile šia gromata. Tikimės Tamsta neatstumsiant nuo savęs mūsų pažinties“. Skaitykite toliau

Aušrininkas, poetas, vertėjas, pedagogas (1). Stanislovo Dagilio 175-osioms gimimo metinėms

Vaikystės dienos

Į Mažutiškių kaimo Lapienių šeimą, pas žmoną Zuzaną Lapienytę, iš Paberžės kaimo atsikėlė Martynas Urbonas-Dagilis. Vėliau Martynas Urbono pavardės atsisakė. Martynas ir Zuzana Dagiliai buvo baudžiauninkai. Turėjo 33 dešimtines (apie 36 ha) žemės. Ėjo baudžiavą pas grafo Jono Tiškevičiaus nuomininką Parovėjos dvare. 1843 metų kovo 5 dieną jiems gimė sūnus. Biržų evangelikų reformatų parapijos metrikų knygoje lenkų kalba parašyta, kad pirmagimiui kunigas K. Nerlichas suteikė Stanislovo vardą. Vėliau Dagilių šeimoje gimė dar keturios dukros: Ona, Zuzana, Irena, Katrė.

Šviesi ir nerūpestinga, kaip ir daugelio vaikų, buvo jo vaikystė. Po daugelio dešimtmečių poeto sesers Onos dukra Zonė Jevaltienė, jau įpusėjusi devintą dešimtį, prisimins, kad kartą jai dėdė pasakojęs, kaip jį, dar mažą, valgant bardavo motina, nes Dagilis dažnai košę šaukštu kabindavo ne iš savo pusės. „Kam imi iš Aniutės krašto?“ – supyksta mama. O kai ji išeina, berniukas ir vėl kabina, nes nori paerzinti seserį. Mama perdeda per dubens vidurį žabelį ir sako: “Tu valgyk iš šito krašto, o tu iš šito“. Bet netrukus Stanislovas vėl „pavažiuoja“ po žabeliu ir kabina košę iš sesers krašto.

Ūkio darbams Dagiliai samdė berną Joną. Stanislovui jis labai patikęs. Mat grįždamas iš laukų visuomet jam atnešdavo užantyje žirnių. Žaidžia kartą berniukas gryčioje ir klausosi, ką mama su tėte kalba. Tėvas sako, kad Jonui greitai reikės rekrutuos eiti. Papasakojo apie nugirstą kalbą Stanislovas Jonui. Jonas kažkur pasislėpė. Praėjo į rekrutus ėmimo laikas, ir Jonas vėl ėmė dirbti Dagilių ūkyje. O Stanislovas ir po daugelio metų prisimindavo vaikystėje išgelbėjęs Joną nuo rekrutų. Tais laikais caro kariuomenėje net 25 metus tarnauti reikėdavo. Ne kiekvienas į namus sugrįždavo.

Stanislovas nuo mažens pamėgo knygas. Nors devynioliktojo amžiaus viduryje atokaus kaimo troboje tikriausiai nedaug tų knygų ir buvo. Pasakojama, kad būsimo poeto senelis padarė tošinę knygą, nes tikrosios knygos nuo mažojo skaitytojo, besklaidant lapus, nukentėdavo. Labai mylėjo mišką. Biržų girios ūksmėje bėgo jo vaikystė. Vasaromis ganė tėvo gyvulius, uogavo, grybavo, riešutavo, žaidė su kitais kaimo vaikais. Žiemą mokėsi Biržų pradinėje mokykloje. Dažnai dvaro laukuose dirbantiems namiškiams pro Parovėjos karčemą nešdavo pietus, klausydavosi jų kalbų, dainų ir pasakų. Berniuką anksti patraukė muzikos pasaulis. Sodyboje ar pamiškėje Stanislovas ištisas valandas čirpindavo savo pasidarytu smuikeliu. Vėliau jam tėvas nupirko tikrą smuiką, ir S. Dagilis dažnai juo grieždavo kaimo jaunimo šokiuose, tikriausiai – ir Parovėjos karčemoje. Ji buvo svarbi ne tik kaip jaunimo susibūrimo vieta. Pro ją ėjo kelias į girią. Medienos reikėjo visada. Pirkimus ir sandėrius užbaigti buvo įprasta degtinėle, kurios visada galėjai gauti Parovėjos karčemoje.

Susitikimas, nulėmęs ateitį

Bėgo metai. Stanislovas – jau jaunuolis, ariantis, sėjantis, šienaujantis. Uoliai dirbantis visus žemės ūkio darbus. Mylimas kaimo jaunimo už smuiku išvinguriuojamas melodijas, gražų balsą, muzikalumą. Gal net jaučiantis, kad kasdienių, monotoniškų kaimo darbų ir pramogų jo prigimčiai negana. Norisi kažko šviesesnio, iškilesnio. Tačiau jis – baudžiauninko vaikas. Jam, kaip ir kitiems sodžiuje gyvenantiems jaunuoliams, skirta žemdirbio dalia. Išsiveržti iš kaimietiškos buities gali padėti tik palankiai susiklosčiusios aplinkybės. Stebuklas.

Šitaip galima pavadinti aštuoniolikmečio jaunuolio susitikimą su Biržų evangelikų reformatų kunigu Konstantinu Močiulskiu. Apie Stanislovą Dagilį rašę jo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojai skirtingai nušviečia kaimiečio vaikino ir reformacijos raštijai nuopelnų turinčio kunigo susitikimą. Vieni tvirtina, kad jis įvykęs Mažutiškių kaime, Dagilių namuose, kuomet K. Močiulskis buvo atvykęs lankyti savo parapijiečių. Keletą dešimtmečių Biržų evangelikų reformatų parapijoje kunigavęs Povilas Jašinskas mano, kad K. Močiulskis į Stanislovo Dagilio muzikinius gabumus dėmesį atkreipęs konfirmacijos metu. Tuomet jis ir nusprendęs, kad iš Stanislovo išeitų geras vargonininkas, puikiai išmanantis bažnytinę muziką. Tik reikia pasimokyti Evangelikų reformatų Sinodo išlaikomos Kėdainių gimnazijos vargonininkų ruošimo klasėje.

Teko kreiptis pas grafą Joną Tiškevičių ir prašyti, kad jis išleistų Stanislovą Dagilį mokytis į Kėdainius. Tokį leidimą gauti nebūdavo lengva. Daktaras Jokūbas Mikelėnas 1923 metais „Biržų žiniose rašė, „kad Dagilių kaimynas Varnupio Ardinskas, norėdamas sūnų mokinti Kėdainių gimnazijoje, tik per ilgas motinos ašaras, verkimą grafo sutikimą gavęs. Stanislovas Dagilis tokį sutikimą tikriausiai gavo lengviau, nes Biržų evangelikų reformatų bažnyčios kunigas, klebonas, vėliau – generalinis superintendentas Adalbertas Konstantinas Jonas Močiulskis buvo žymiai įtakingesnis už kaimietę moterį (devintas evangelikų reformatų kunigas Močiulskių giminėje), o ir iki baudžiavos panaikinimo buvo likę tik pora metų. Grafas Jonas Tiškevičius, naujoms Biržų katalikų ir Evangelikų liuteronų bažnyčioms pastatyti skyręs nemažas lėšas, išsilavinęs žmogus, neprieštaravo, kad Stanislovas išvyktų mokytis į Kėdainius.

Kėdainiuose

Manoma, kad S. Dagilis į Kėdainius išvažiavo 1862 metais.

Nedaug yra išlikę žinių apie Stanislovo Dagilio mokslus Kėdainiuose. Jo bendramokslis Kėdainių gimnazijoje, kilęs iš Klausučių kaimo mokytojas Jonas Plepys, laiške Jokūbui Mikelėnui rašė, jog Stanislovas Dagilis atvažiavo į Kėdainius išmokti groti vargonais, kad galėtų dirbti kurioje nors reformatų parapijoje vargonininku. Kėdainiuose jis apsigyveno bendrabutyje (alumnate). Čia gyveno visi biržėnai gimnazistai. Vargonininkas jį mokė muzikos, o vienas aukštesnės klasės gimnazistas – rusų kalbos, aritmetikos, geografijos. Pamatę, kad Stanislovas gabus, ėmė įkalbinėti stoti gimnazijon. Po metų jis išlaikė egzaminus į trečiąją klasę. Gerai mokėsi, jį labai mylėjo visi draugai gimnazistai.

Atostogaudamas tėviškėje, laiške savo draugui Jonui Plepiui rašė: “Aš noriu būti naudingas Lietuvai, manau pasidarbuoti dėl lietuvių kalbos, toji kalba labai graži“. Tai tarsi dvidešimtmečio jaunuolio priesaikos žodžiai, kuriems jis liko ištikimas visą gyvenimą, nesvarbu, kur likimas jį nublokšdavo. Mokytis Kėdainių gimnazijoje jam ilgai neteko. Prasidėjo 1863 metų sukilimas. Dalis Kėdainių gimnazijos vyresniųjų klasių gimnazistų tapo šio sukilimo dalyviais. Tikriausiai todėl 1864 metais Kėdainių gimnazija buvo uždaryta.

Stanislovui Dagiliui teko rinktis: grįžti į Mažutiškius ar ieškoti galimybių mokytis toliau. Tęsti mokslą jis galėjo kitoje Vilniaus Evangelikų reformatų Sinodo išlaikomoje gimnazijoje. Tokia gimnazija buvo Minsko gubernijos Slucko mieste. Bet ir ji po sukilimo buvo atimta iš Sinodo ir suvalstybinta, paversta grynai rusiška gimnazija su valdžios skiriamais direktoriumi ir mokytojais. „Tačiau reformatams joje buvo paliktos šiokios tokios teisės. Globėjų taryboje buvo leista turėti Sinodo atstovą, be to, buvo dėstoma reformatų tikyba lenkų kalba ir prie gimnazijos reformatai galėjo laikyti savo konviktą (bendrabutį), kuriam vadovavo reformatų kapelionas“  – rašo 2004 metų „Krantų“ žurnalo pirmajame numeryje biržietis mokytojas Liubomiras Nastopka.

Slucko gimnazijoje

Pagal vadinamąjį Radvilų testamentą keliolikai reformatų jaunuolių buvo mokamos stipendijos. Dalis jų tekdavo Biržų krašto gimnazistams. Darbštus, pavyzdingo elgesio gimnazistas Stanislovas Dagilis tikriausiai buvo užsitikrinęs vietą Slucko konvikte, nemokamą maistą, knygas ir mokestį už mokslą. 1864 metais jis drauge su kitais biržiečiais gimnazistais išvyko į Slucką. Kelionė buvo tolima ir varginanti. Iš Biržų iki Slucko buvo daugiau negu 400 kilometrų. Pasak Martyno Yčo, žydas vežė daiktus, o patys biržėnai gimnazistai tris savaites ėjo pėsti.

Slucko gimnazijoje S. Dagilis mokėsi penkerius metus. Per tą laiką priprato prie Slucko, kuris buvo nedidelis užkampio miestelis su daugiau kaip dvidešimčia tūkstančių gyventojų, malūnais, lentpjūve, spirito varykla, keliomis dešimtimis stambesnių ar smulkesnių apskrities administracijos valdininkų, paštu, ambulatorija, dešimties lovų ligonine, dviem cerkvėmis, reformatų ir katalikų bažnyčiomis, keturiomis sinagogomis. Kiekvieną rytą skubėjo į Slucko gimnaziją – ilgą mūrinį renesansinį dviejų aukštų pastatą, kurio paradinį įėjimą puošė portikas su kolonomis ir plačiais laiptais. Tačiau gimnazijos moksleiviams pro tas duris nebuvo leidžiama vaikščioti. Jiems buvo skirtas kuklus ir paprastas šoninis įėjimas.

Pro paradinį įėjimą vaikščiojo gimnazijos mokytojai. Jie buvo gerbiami. Mokytojui praeinant pro šalį, mokiniai turėdavo sustoti, stovėti ramiai, nesikalbėti. Klasėje mokytojas sėdėdavo katedroje ant pusmetrinio paaukštinimo. Iš čia būdavo patogu stebėti visą klasę.

Konviktas, kuriame gyveno Stanislovas Dagilis, buvo netoli gimnazijos, mediniame dviejų aukštų pastate. Čia buvo aštuoni miegamieji ir dvi mokymosi salės, kurios per pusryčius, pietus ir vakarienę virsdavo valgomaisiais. Konvikte gyvendavo apie 30 gimnazistų. Pusė iš jų buvo Sinodo stipendininkai. Mokiniai gyveno po keturis ar penkis kambaryje. Tik abiturientai gaudavo teisę gyventi po du. Prieš kiekvieną valgį ir 9 valandą vakare pirmojo aukšto salėje buvo kalbamos bendros maldos. Sekmadieniais moksleiviai privalėjo dalyvauti bendrose pamaldose, kurios vykdavo netoli gimnazijos esančioje reformatų bažnyčioje. Auklėjimas buvo grindžiamas besąlygišku paklusnumu vadovybei, griežta dienotvarke. Konvikto gyventojai greitai priprasdavo prie privalomos tvarkos ir drausmės.

Tikriausiai S. Dagiliui buvo paskirta ne visa, o pusė stipendijos, nes jo giminaičiai yra pasakoję, kad Slucke praleisti metai nebuvę lengvi. Tėvai menkai galėjo paremti savo sūnų. Poeto sesers Katrės sūnus gydytojas Jokūbas Mikelėnas prisimena, kad S. Dagilis „pasiilgęs tėvų, atvažiuodavo atostogoms, o išvažiavimui turėjęs rinkti aukų kaime. Nuo kurių keletą kapeikų, grivinų, net rublį gavęs, išvažiuodavo. Visiems aukotojams, baigęs mokslus, atsilyginęs penkeriopai. Ypač buvęs dėkingas mažažemiui (keturias dešimtines žemės turėjusiam) Jurgiui Prunckui, kuris davęs jam kelionei rublį“.

Slucko gimnazija buvo klasikinė, pagrindinis dėmesys joje buvo kreipiamas į senovės kalbų mokymą, į senosios klasikinės literatūros, kultūros ir istorijos pažinimą. Iš abiturientų buvo reikalaujama laisvai be žodyno skaityti lotynų ir graikų klasikus.

Istorijos ir filologijos institute

1869 metais S. Dagilis baigė Slucko gimnaziją, puikiai mokėdamas lenkų, rusų, graikų ir lotynų kalbas, visam gyvenimui pamėgęs humanitarines disciplinas. Ryžosi siekti aukštojo mokslo. Reikėjo pasirinkti tokią aukštąją mokyklą, kurioje studentas gautų visą išlaikymą. Tokia aukštoji mokykla buvo Peterburgo imperatoriškasis istorijos ir filologijos institutas, ruošęs humanitarinio profilio mokytojus Rusijos gimnazijoms.

Po trisdešimties metų šiame institute studijavo ir S. Dagilio sesers sūnus Jonas Yčas. Už mokymąsi institute absolventai turėjo atidirbti ne mažiau kaip šešerius metus – po pusantrų metų už kiekvienus mokslo metus. „Studentai gyveno instituto patalpose ir buvo valstybės išlaikomi. Minimaliai mebliuotuose kambariuose, kameromis vadintuose, gyveno po keletą studentų. Jų uniformą sudarė: žieminis ir vasarinis paltai, surdutas, kostiumas, vasarinis švarkas ir kelnės, baltiniai, apsiaustas, kepurė, pirštinės, kaklaraištis, batai, kaliošai, lovos baltiniai ir kt. Studentai gaudavo vadovėlius ir rašto reikmenis. Maitindavo penkis kartus per dieną. (…) Buvo privaloma kasdien dalyvauti rytmetinėje ir vakarinėje maldoje, (…) sekmadieniais ir švenčių dienomis eiti į cerkvę pamaldų. Be to, po rytmetinės maldos buvo skaitoma Evangelija graikų kalba, kalbama malda prieš ir po pietų. Kol nebus sukalbėtos maldos, niekas negalėjo išeiti iš valgyklos. „Ypač išsamiai studentai studijavo antikos kultūrą, nes tai buvo išsilavinusio žmogaus auklėjimo pagrindas. Kiekvienas baigęs šį institutą turėjo būti pakankamai pasiruošęs dėstyti ir literatūrą, ir istoriją, ir senąsias graikų ir lotynų kalbas“ – monografijoje „Jonas ir Martynas Yčai“ apie šį institutą rašo Jonas Aničas. Ketvirtame kurse studentai atlikdavo pedagoginę praktiką prie instituto veikusioje gimnazijoje.

Ketveri S. Dagilio studijų metai prabėgo Rusijos sostinėje. Konkrečiais faktais paremtų žinių apie tuos metus neišliko. Tikriausiai poetas, beveik po trisdešimties metų apsigyvenęs Biržuose, bendraudamas su biržiečiais inteligentais, prisimindavo studijų metus, Peterburgo muziejus, bibliotekas, jaunatvišką ryžtą savo kūrybiniu darbu tarnauti Lietuvai ir jos žmonėms, turintiems tiek nedaug inteligentų.

Sumų gimnazijos mokytojas

1873 metais, baigęs institutą, jis buvo paskirtas klasikinių kalbu mokytoju į Charkovo gubernijos Sumų mieste esančią Aleksandro imperatoriškąją gimnaziją. Čia, toli nuo tėvynės, dirbo 21 metus. Gimnazistus mokė lotynų ir graikų kalbų. Darbštus, pareigingas, nebijantis pareikšti ir apginti savo nuomonę. Apie Stanislovą Dagilį kaip pedagogą Juozas Tumas-Vaižgantas rašė: „Teisybę pastatęs aukščiausiame laipsnyje, pasidaręs ją savo sąžinės brangenybe, prieš nieką neužtylėjo, visur ir nuo visų teisybę gynė. Pedagogų taryboje dažnai likdavo vienas; drąsiai protokoluodavo atskirą savo nuomonę ir aukštesnėje instancijoje – Mokslo apygardoje – laimėdavo“.

Nuoširdus S. Dagilio pedagoginis darbas buvo įvertintas. Apie poetą ir jo giminaičius Joną ir Martyną Yčus rašęs istorikas Jonas Aničas Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos rankraštyne aptiko S. Dagilio apdovanojimo Rusijos ordinais dokumentus: carų Aleksandro II ir Aleksandro III įsakus, pasirašytus Rusijos imperijos ordinų kapitulos. 1881 metų sausio 30 dienos įsaku S. Dagilis buvo apdovanotas Šv. Stanislovo III laipsnio, 1884 m. gruodžio 26 dienos įsaku – Šv. Onos III laipsnio, 1891 m. gruodžio 26 dienos įsaku – Šv. Stanislovo II laipsnio ordinais. Už nepriekaištingą pedagoginę veiklą jam buvo suteiktas civilinio (valstybės) patarėjo titulas.

Poeto giminaitė Zonė Jevaltienė man yra pasakojusi, kad Sumų gimnazijoje jos dėdei patikusi prancūzų kalbos mokytoja. Rodė ir nuotrauką – už dailios, švelnių veido bruožų moters stovi aukštas, solidus S. Dagilis. Neaišku, dėl kokių priežasčių susižavėjimas (o gal ir draugystė) santuoka nepasibaigė, poetas liko vienišas, todėl visą savo laisvalaikį galėjo skirti kūrybai, lietuvybės puoselėjimui. Nedaug tuomet būta lietuvių inteligentų. Sumuose S. Dagilis tuo metu tikriausiai buvo vienintelis lietuvis. Rašė, J. Mikelėno žodžiais, visai vienas, neturėdamas su kuo pasitarti, kam pasidžiaugti. Nebuvo nei lietuviško laikraščio, kuriam galėtų savo eilėraščius pasiųsti. Vienas tarp svetimų, rusų ir ukrainiečių, S. Dagilis rašė lietuviškai.

Stanislovą Dagilį labai nudžiugino žinia, kad 1879 metais buvo įsteigta Tilžės lietuvių literatūros draugija, kuriai priklausė tokie žinomi įvairių tautų kalbininkai ir kultūros veikėjai kaip J. Basanavičius, A. Baranauskas, G. Neselmanas, J. Šliupas, J. Boduenas de Kurtene, F. Fortunatovas ir kiti. Nieko nelaukdamas užmezgė ryšius su draugija, siuntė jai tėviškėje surinktas dainas, rašė, kad „apgarsintos spaudoje Neselmano („Lietuvių liaudies dainos“, 1853 m. ) ir kitų lietuvių dainos visai beveik nežinomos biržėnams ir kad neišrodytų, būk biržėnai „neturi akvatos ant dainų“, jis siunčia 23 dainas „dėl prabos, be nepripažins Lietuviškų Raštų Draugystė jose vertumo… tuomet galėsiu ir daugiau atsiųsti“. Siunčiamoms dainoms Dagilis parašė komentarus, suskirstė dainas rūšimis pagal turinį, atsiradimo laiką ir pan.

Tai nebuvo vienintelės Stanislovo Dagilio užrašytos Biržų krašto dainos. Po jo mirties buvo rastas sąsiuvinis gražiai surašytų dainų su prierašu: „Dainos, kurios prieš 40 metų buvo dainuojamos Mažutiškių apylinkėje“. 1881 metais Stanislovas Dagilis tapo šios Lietuvių literatūros draugijos nariu, jam buvo išduotas nario pažymėjimas Nr. 187.

Algirdas BUTKEVIČIUS

„Biržiečių žodis“

Skaitykite toliau