http://mokslolietuva.lt/2014/04/tiems-kurie-neteko-tevynes-prie-nemuno-ir-priegliaus/
Vytautas KALTENIS
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras Vilniuje kartu su Mažosios Lietuvos fondu JAV ir Kanadoje baigia rengti ir versti į anglų kalbą „Mažosios Lietuvos enciklopedinį žinyną“. Išspausdinti numatyta šią vasarą.
Tai 2000–2009 m. išleistos keturių tomų „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ pagrindu parengta knyga angliškai skaitančiai visuomenei apie buvusius Šiaurės Rytprūsius – Mažąją Lietuvą: Klaipėdos kraštą (Lietuva) ir dabartinę Kaliningrado sritį (Rusija) iki 1945 metų.
Knygos laukia ne tik iš šių žemių kilę išeiviai, kurie dar lanko gimtinę ar pasakoja apie ją savo vaikams bei anūkams, bet ir visi, besidominantys baltų istorija, pirmiausia žurnalistai ir mokslininkai. Žinyno išleidimu suinteresuotos lietuvių išeivių bendruomenės JAV ir Kanadoje, Karaliaučiaus (dabartinio Kaliningrado) srities mokslo ir mokymo įstaigos, kraštiečių išeivių organizacijos Vokietijoje, turistai.
Žinios apie Mažosios Lietuvos, kitaip, prūsų lietuvius labai menkos net artimose šalyse, įskaitant ir Vokietiją, administravusią šias teritorijas iki Antrojo pasaulinio karo (Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos Respublikos 1923 m.). Dar skurdesnės žinios apie krašto istoriją dabartinėje Kaliningrado srityje, suformuotoje jau po karo, kur ilgą laiką buvo skleidžiamas mitas apie nuo amžių čia buvusias slavų žemes. Esama nemažai publikacijų vokiečių kalba apie tuometinę Rytų Prūsiją, tačiau jose daugiausia aprašyta tik vokiškoji paveldo dalis. „Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinynas“ bus pirmasis leidinys užsienio kalba, pateikiantis enciklopedinio pobūdžio žinių pirmiausia apie lietuvių kultūros paveldą, kartu parodant ir Mažosios Lietuvos daugiakultūriškumą. Čia kelis amžius vieni greta kitų gyveno lietuviai, prūsai, kuršiai, vokiečiai, jų kultūrų sąveika suformavo unikalius bruožus.
Anot lietuvių filosofo ir rašytojo Vydūno (1868–1953), kuris kalbėjo apie dabarties globalizacijos (nors to termino ir nevartojo) problemas, žmonijos vienijimąsi ir tautos situaciją tame vienijimosi procese, vokiečių ir lietuvių santykiai per septynis šimtus metų klostėsi it didžiulė drama.
Lietuviškas namelis-muziejus Tilžės Jokūbynės parke, 1905
Kokią rado Mažąją Lietuvą čia atėję kryžiuočiai?
Vydūnas: „Vakaruose mūsų tėvynė prigludusi prie bekraštės jūros. Tarsi sustingusios vilnys nubanguoja per kraštą kalvos, įlinksta slėniai ir žemumos.
Ryškūs į jūrą savo vandenis nešančių upių brėžiai. Kaip savitai jos vagoja tėvynės veidą: šiaurėje tai Memelio tėkmė, Nemunas, pietuose Prieglius, senoji Pregora ar Prigura, taip pat srūvančios į vakarus.
Prieglius suima Įsrūties, Pisos, Romintos, Unguros vandenis ir pragaišta Aismarių įlankos bangose, bet prieš tai, tarsi norėdamas susisiekti su visais tėvynės vandenimis, į šiaurę, Kuršių marias, siunčia Deimę, lietuviškai vadinamą Deimena.
Nemunas priglobia iš pietų atvingiuojančios Šešupės vandenis ir Tilželę, iš šiaurės Jūrą ir kitas mažesnes upes. Galėtų atrodyti, kad per Šešupę ir Įsrūtį jis norėtų pasidalinti vandenimis su Priegliumi. O į pietus nuo Nemuno yra platus slėnis. Bet Nemunas traukia pro šalį ir perskiria savo tėkmę į Giliją, kurią siunčia į pietvakarius, ir Rusnę, srūvančią į šiaurės vakarus; daugybė jos atšakų įsilieja į Kuršių marias. Bet prieš tai prie jo prisiartina Šyša su Minija.
Štai sutviska prieš akis plati Kuršmarių plynė. Nerija nelyginant ranka atidalija tuos vandenis tėvynei. Plačiai išsiliejus pietuose, šiaurėje susiaurėja, nedideliu tarpu susiliedama su jūra, prieš tai dar priglaudusi Danės tėkmę“ (Vydūnas. Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių. Iš vokiečių kalbos vertė Vita Gaigalaitė ir Rapolas Šaltenis. V., 2001. Pirmas leidimas vokiečių kalba – 1932 m.).
Priekulės lietuvių jaunimo kultūros draugijos „Viltis“ sekretorė Ana Dovilaitė (Toleikienė), apsirengusi pačios austais drabužiais, apie 1930
Upių vardai, pasak mokslininkų, paprastai atsiradę žiloje senovėje, geriausiai atskleidžia senąją kalbą ir senuosius gyventojus.
Mažosios Lietuvos – maždaug iki Labguvos, Tepliavos, Vėluvos, Alnos, Girdavos, Unguros, Gurnių ir Dubininkų linijos – vardynas perdėm lietuviškas ir jų vardų lytys išliko tokios pat ir taip pat rašomos.
Vardai buvo, yra ir lieka krašto istorijos šaltiniai. Viena anksčiausiai minimų Kryžiuočių ordino įsiveržimo laikais vietovių yra Vangiai (1240 m., Labguvos sritis), Labguva minima 1249 m., Klaipėda – 1252 m., Žardė – 1253 m. (Klaipėdos sr.), Perkūnkalviai – 1253 m. (Pakalnės sr.), Vėluva – 1258 metais.
Tas nedidelis žemės lopinėlis prie Baltijos jūros – Mažoji Lietuva yra vienintelis kraštas, kuriame prieš 55,8–33,9 mln. metų vandens tėkmių buvo atneštas ir susikaupė tikrasis gintaras – sukcinitas.
Mažojoje Lietuvoje pradėti nuoseklūs paukščių rūšių įvairovės ir migracijos tyrimai. 1901 m. Rasytėje įsteigta pirmoji pasaulyje privati paukščių stebykla, 1929 m. – Ventės Rago ornitologijos stotis.
Kuršių nerija – dabar dviejų valstybių – Lietuvos ir Rusijos Federacijos (Kaliningrado srities) – teritorijoje esantis 98 km ilgio pusiasalis yra išskirtinis žmogaus ir gamtos kūrinys, 2000 m. įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Kuršių nerijos išskirtinio grožio sužavėti XIX a. antroje pusėje žvejų kaimelyje Nidoje Karaliaučiaus meno akademijos profesoriai ir mokiniai įkūrė dailininkų koloniją, vieną pirmųjų Baltijos pakrantėje. Čia vasarodavo ir tapė garsieji vokiečių ekspresionistai Lovisas Corinthas, Maxas Pechsteinas ir Karlas Schmidtas-Rottluffas, žymiosios „Tilto“ (Die Brücke) grupės tapytojai. Radęs ramų gamtos prieglobstį 1930–1932 m. Nidoje vasarodavo ir kūrė Nobelio premijos laureatas Thomas Mannas.
Istorinės aplinkybės susiklostė taip, kad Mažoji Lietuva daugiau nei kuri kita lietuvių etnografinė sritis praturtino ir visos lietuvių tautos kultūrinį lobyną. Čia išleista pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“ (1547), Jono Bretkūno pirmą kartą į lietuvių kalbą išversta Biblija (1590), čia sukurta ir išleista Kristijono Donelaičio poema „Metai“ (1818), tautos kultūrai ir tapatybei svarbus paveldo paminklas, pripažintas Europos literatūros šedevru, o poeto gimimo 300 metų jubiliejus įtrauktas į UNESCO minėtinų sukakčių sąrašą.
Mažosios Lietuvos pirmosios lietuvių kultūros ir švietimo draugijos „Birutė“ nario bilietas, 1885 (originalas Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje)
Mažoji Lietuva davė pradžią dabartinei bendrinei lietuvių kalbai. Čia išleistose knygose apčiuopiamos mūsų bendrinės kalbos ištakos. Čia pradėta rinkti tautosaką, 1825 m. išleistos Martyno Liudviko Rėzos Dainos. 1822 m. išėjo pirmasis lietuviškas periodinis leidinys „Nusidavimai Dievo karalystėje…“, o 1883–1886 m. Tilžėje ir Ragainėje leistas pirmasis visuomeninis politinis ir literatūrinis lietuvių laikraštis-žurnalas „Aušra“, skirtas visai Lietuvai.
Mažojoje Lietuvoje ėmė bręsti lietuvių tautinė savimonė.
Tautos kultūra būtų skurdesnė be rašytojos Ievos Simonaitytės, dailininkų Prano Domšaičio ir Adomo Brako, kultūros ir visuomenės veikėjų Johanno Ferdinando Kelkio (vyresniojo), Viliaus Kalvaičio, Martyno Jankaus, Jurgio Mikšo, Enzio Jagomasto, Jokūbo Stikloriaus, Erdmono Simonaičio, Martyno Reisgio, Viliaus Gaigalaičio, Jono Vanagaičio, Aušrų, Bajoraičių, Banaičių, Buntinų, Gailių, Toleikių, Zaunių giminės, kaip ir be lietuvių kilmės vokiečių filosofo Imanuelio Kanto ir filologo Jurgio Gerulio, etnografo Eduardo Gisevijaus, kitų vokiečių šviesuolių – Christiano Bartsho, Simono Dacho, Hermano Sudermanno, Jurgio Girėno (Georgijaus Zauerveino), Jokūbo Brodovskio, Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno, Viktoro Falkenhahno, Wilhelmo Ernesto Beerbohmo, Hugo Scheu, Johaneso Thienemanno, Johano Karolio Sembritzkio.
Pirmojoje Žinyno dalyje apibrėžiama Mažosios Lietuvos teritorija, vardas, gyventojai, jų kalbos ir tarmės. Toliau dėstoma krašto socialinė ir politinė istorija, ekonomikos, kultūros raida. Tekstuose apie kultūrą išryškinamas lietuviškasis krašto dėmuo, atskleidžiami lietuvininkų tapatybės ženklai ir jų kultūros išskirtinumas, parodoma Mažosios Lietuvos reikšmė visos Lietuvos kultūrai.
Priekuliškiai Jurgis ir Milda Aušros prie tautinių vėliavų – Mažosios Lietuvos – žalia balta raudona – ir Lietuvos Trispalvės bei jų sodybą palaiminęs Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis (2007) [Vytauto Kaltenio nuotrauka]
Skiriama nemažai dėmesio mažlietuvių išeivių organizacijoms, kurios veikė ar veikia, prisidėdamos prie Mažosios Lietuvos išlaisvinimo bylos. Pirmiausia Mažosios Lietuvos Taryba, Mažosios (Prūsų) Lietuvos tautinės tarybos politinės veiklos tęsėja, įsteigta 1946 11 06 Fuldoje, pirmininkas Erdmonas Simonaitis, Mažosios Lietuvos Rezistencinis Sąjūdis, įsteigtas 1953 m. Montrealyje (Martynas Brakas, Martynas Geležinis) lietuvių evangelikų liuteronų bendruomenės (Adolfas Keleris, Ansas Trakis, Hansas Jurgis Dumpys), Mažosios Lietuvos bičiulių draugija, įsteigta 1950 m. Montrealyje (žymiausi organizatoriai Vilius Pėteraitis ir Ansas Lymantas), Mažosios Lietuvos moterų draugija, įsteigta Toronte 1958 m. (Elzė Jankutė, Ieva Toleikytė-Adomavičienė), Mažosios Lietuvos fondas, įsteigtas 1985 09 01 Kanadoje ir JAV (Vilius Pėteraitis, Gytis Martynas Šernas, Jurgis Arvydas Anysas, Vilius Algirdas Trumpjonas), be „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“, išleidęs daugiau kaip dvi dešimtis knygų ir remiantis šios tematikos autorius Lietuvoje, Mažosios Lietuvos lietuvių draugija, remianti Karaliaučiaus krašto lietuviškąsias klases.
Antrojoje dalyje pateikiami lietuviškiausios krašto dalies gyvenviečių aprašymai. Tai 165 miestų, miestelių, valsčių ir parapijų centrų, didesnių kaimų istorijos. Didžiausi šios dalies straipsniai skirti Karaliaučiui, Klaipėdai, Šilutei, Tilžei, Ragainei. Straipsniuose pateikiami gyvenvietės etimologijos aiškinimai, nurodoma geografinė padėtis, administracinė teritorijos priklausomybė, gyvenvietės plėtros istorija, gyventojų skaičiaus dinamika, ten gyvenusių žymių žmonių pavardės ir kita.
Pvz., Stalupėnai (dabar Nesterovas), -ėnai vedinys iš vandenvardžio Stalupė, minimi kaip kaimas XVI a., o nuo 1918 m. jau apskrities centras. Čia kantoriumi ir mokytoju dirbo Kristijonas Donelaitis, o tarpukariu veikė gimnazija.
Sena jau geležies amžiuje gyvenama vietovė Priegliaus ir Deimenos santakoje buvo Tepliava (vok. Tapiau, dab. Gvardeiskas). Vietovardis yra priesagos -ava vedinys iš Tap- šaknies žodžio ar vardo (plg. liet. tapoti, tapinti – klampoti per purvyną, asmv. Taputys, Tapinas). Istoriniuose šaltiniuose minima Petro Dusburgiečio, aprašant 1254–1255 m. įvykius. Nuo 1752 m. buvo jau apskrities centras. Primintina, kad 1383 m. Tepliavoje Vygando vardu kryžiuočių buvo pakrikštytas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas.
Plačiai aprašoma skalvių genties vietovė Tilžė (dab. Sovetskas) Tilželės ir Nemuno santakoje. Vietovardis kilęs iš upėvardžio Tilželė. Vietovė prie pilies 1384 m. vadinta Tilsete, 1552 m. gavo miesto teises. 1807 m. buvo sudaryta Tilžės taika tarp Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I ir Rusijos imperatoriaus Aleksandro I. XIX a. Tilžė tapo Rusijos imperijoje uždraustos lietuviškos spaudos centru. Čia buvo leidžiamas populiarus laikraštis „Tilžės keleivis“ (1883–1923) bei „Nauja lietuviška ceitunga“ (1891–1923). Nuo 1895 m. gyvavo populiari Tilžės lietuvių giedotojų draugija, vadovaujama Vydūno, surengusi apie 200 švenčių ir vakarų. Ypač populiarios buvo Joninės, rengiamos ant Rambyno kalno. Tilžėje Mažosios (Prūsų) Lietuvos tautinė taryba pasirašė deklaraciją dėl Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo.
„Mažosios Lietuvos enciklopedinio žinyno“ rengėjai: redakcinės kolegijos narys Vytautas Kaltenis, MLE rengimo grupės vedėja Danutė Valentukevičienė, Mažosios Lietuvos fondo tarybos pirmininkas prof. Jurgis Arvydas Anysas ir vyriausiasis redaktorius dr. Vaclovas Bagdonavičius (2013 10 23) [Gedimino Zemlicko nuotrauka]
Tilžėje ir jos apylinkėse įsikūrė daug lietuvių tremtinių, negavusių leidimo gyventi Lietuvoje. Jų vaikai, perėję per Nemuno (Karalienės Luizės) tiltą, galėjo mokytis Panemunės vidurinėje mokykloje. 1969 m. prie namo kuriame 1892–1944 m. gyveno Vydūnas buvo atidengta memorialinė lenta.
Trečiojoje Žinyno dalyje aprašyti Mažojoje Lietuvoje iki 1945 m. gimę, gyvenę ir veikę asmenys, aktyvūs svarbių įvykių dalyviai: svarbesni politikos, visuomenės, kultūros, švietimo ir mokslo veikėjai, lietuviškosios raštijos pradininkai, tautosakos rinkėjai ir leidėjai, iškilūs dvasininkai ir kitų sričių veikėjai. Šioje dalyje stengtasi pateikti kuo daugiau lietuvių kilmės ar lietuvių kultūrai, tautinio tapatumo palaikymui nusipelniusių veikėjų biografijų.
Šviesios atminties „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ vyriausiasis organizatorius ir tvarkytojas dr. Vilius Pėteraitis (1914–2008), išeivijoje sukaupęs ir kone didesnę dalį lėšų leidybai, reikalavo iš rengėjų parodyti Mažąją Lietuvą tokią, kokią ją įsiminė karo pabėgėliai – šviesų ir gražų, klestėjusį kraštą. Bet Antrasis pasaulinis karas taip subjaurojo buvusį Rytų Prūsijos deimančiuką, kad ką čia labai bepridėsi. Karas ir sovietų okupacija ypač vietos etnokultūrai turėjo tragišką poveikį. Lietuvai priklausančioje Mažosios Lietuvos dalyje – buvusiame Klaipėdos krašte – taip pat. Bet čia išlikusi per amžius ir dabar gyva mažlietuvių dvasia! 1989 m. senieji klaipėdiškiai susibūrė į Lietuvininkų bendriją „Mažoji Lietuva“. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pasirodė, kad ir atsikėlėliai į ištuštėjusias žemes sudaro kad ir naują, savitos raiškos ir pasaulėjautos bendriją, bet išlaikiusią pagrindinius šio etnografinio regiono bruožus. Parvežti iš Vokietijos ir atgulė Bitėnų-Rambyno kapinaitėse Vydūno (1991 10 19), Martyno Jankaus (1993 05 30), kompozitoriaus Valterio Kristupo Banaičio (1999 10 22), Tilžės akto signataro Valterio Didžio ir jo žmonos Liudvikos (2013 09 07), Klaipėdos Lėbartų kapinėse Erdmono Simonaičio (1991), Elniškės kapinaitėse kunigo Viliaus Gaigalaičio ir jo žmonos Marijos (1994 03 26) palaikai. Klaipėdos universiteto kieme dekoratyvine metalo skulptūra „Banga“ pagerbtas paskutinysis „Santaros“ vadas Jurgis Reisgys ir jo žmona Teresė (2009 04 02), Mažosios Lietuvos šviesuolių vardais pavadintos gatvės, mokyklos.
„Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinynas“ turėtų suteikti skaitytojui įvairiapusių žinių apie lietuviškos kultūros klestėjimą Rytų Prūsijoje – 1923 m. prijungtame prie Lietuvos Respublikos Klaipėdos krašte ir visoje Prūsijos (nuo 1871 m. Vokietijos) valdytoje Mažojoje Lietuvoje.