http://mokslolietuva.lt/2014/04/mazosios-lietuvos-fenomenas/
Kristijono DONELAIČIO 300-osioms gimimo metinėms
Dr. Algirdas MATULEVIČIUS
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro vyresnysis mokslinis
redaktorius
Sausio 30 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje atidaryta paroda „Kristijonas Donelaitis: metų ir raštų ratas“. Pranešimus skaitė dr. Algirdas Matulevičius, dr. Darius Kuolys, Donelaičio memorialinio komplekso autorius inž. dr. Napaleonas Kitkauskas. Šį straipsnį A. Matulevičius parašė savo skaityto pranešimo pagrindu.
Lietuvoje, Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje), gal ir kitose šalyse jau vyksta iškilmingi minėjimai, Donelaitianos šventės, skirtos lietuvių grožinės literatūros klasiko kunigo Kristijono Donelaičio jubiliejui. Žydams švenčiausioji vieta yra Jeruzalė, arabams – Meka, mums, lietuviams, – Donelaičio žemė, ne tik Tolminkiemis, bet ir visa Mažoji Lietuva. Šioje apžvalgoje apsiribosiu Mažvydo–Donelaičio epocha. Žinome, kad Mažąją (dar vadintą Prūsų) Lietuvą sudaro Karaliaučiaus kraštas (jos pagrindinė dalis) ir Klaipėdos kraštas. Gyventojų pagrindą sudarė autochtonai lietuvininkai (nuo XIX a. vadinami ir mažlietuviais); iki XVI a. pr. iš vakarinių baltų genčių, iš šiek tiek didlietuvių susiformavo Prūsijos lietuvių etnoteritorinė ir etnokultūrinė kompaktinė bendruomenė. Tas kraštas vokiečių ir kitomos kalbomis terminu Lietuva, Mažoji Lietuva, Prūsų Lietuva, Lietuvos provincija, Lietuvos departamentas, vadinamas Prūsijos valdžios oficialiuose dokumentuose, įvairiuose atlasuose bei žemėlapiuose, istoriografijoje, nekalbant apie raštiją, literatūrą, etnologiją, kalbotyrą, tautosaką, lituanistiką, etnokultūrą.Nekartosiu daugeliui žinomų faktų, kad, palyginus su Didžiąja Lietuva (etnine Lietuva) bei Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, Mažojoje Lietuvoje pirmiausia kūrėsi ir plėtojosi lietuvių raštija, literatūra, jau XVII a. viduryje susiformavo lietuvių bendrinė rašomoji kalba (Didžiojoje Lietuvoje – tik XIX amžiuje), nuo XVI a. buvo steigiamos pradžios mokyklos (ir bibliotekos), kuriose mokyta ir lietuvių kalba, jąja evangelikų bažnyčiose sakyti pamokslai; nuo XIX a. leista lietuviška spauda. Evangelikų tikėjimas ir knygos lietuvių kalba skleista visiems luomams ir visiems socialiniams sluoksniams. Dauguma lietuviškų švietimo, kultūros šedevrų pirmiausia sukurta Mažojoje Lietuvoje. Maždaug kas šimtmetį gimdavo genijų: Martynas Mažvydas ir Jonas Bretkūnas, vėliau Matas Pretorijus, Kristijonas Donelaitis, Martynas Liudvikas Gediminas Rėza, Vydūnas.
Kokia tų lietuviškų procesų mažyčiame vokiečių valdomame krašte varomoji jėga, kokie versmių šaltiniai, lietuvybės stimulai? Visų pirma tai Prūsijoje įvykusi kultūrinė religinė revoliucija – reformacija, pirmojo Prūsijos hercogo (kunigaikščio) Gediminaičio Albrechto Brandenburgiečio pastangos ir rūpestis kurti raštiją prūsų ir lietuvių kalbomis. Antra, vietoj karingojo Vokiečių ordino susikūrė pasaulietinė protestantiška taiki Prūsijos hercogystė (kunigaikštystė), 1701 m. tapusi karalyste. Ir Evangelikų liuteronų bažnyčia, ir hercogystės pasaulietinė valdžia reikalavo viešajame gyvenime vartoti valstybėje gyvenančių tautų ir etninių grupių kalbas. Vokiečiai kunigai, mokytojai, mokslininkai mokėjo lietuviškai ir kūrinius rašė ta kalba. Netgi kai kurie valdininkai. Bet be XVI a. lietuvių imigrantų iš Didžiosios Lietuvos (Abraomo Kulviečio, Martyno Mažvydo, Stanislovo Rapolionio, Simono Vaišnoro, Jurgio Zablockio ir kitų) intelektinio potencialo nebūtų taip vaisingai Mažojoje Lietuvoje ugdyta ir lietuvių kultūra (plačiąja prasme). Mažosios ir Didžiosios Lietuvos intelektualų bendravimas formavo lietuvių tautos bendrumą.
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro vyresnysis mokslinis redaktorius dr. Algirdas Matulevičius [Gedimino Zemlicko nuotrauka]
Ją kūrė ir Mažosios Lietuvos šviesuoliai: Jonas Bretkūnas, Jonas Bylaukis, Zacharijus Blotnas vyresnysis, Jonas Getkantas, Danielius Kleinas, Mykolas Merlinas (Mörlin), Johannas Šulcas, Pilypas ir Povilas Ruigiai, Jokūbas Brodovskis, Matas ir Frydrichas Pretorijai, Friedrichas Haackas, pagaliau pats Kristijonas Donelaitis, Kristijonas Milkus, Martynas Liudvikas Gediminas Rėza ir kiti. Lietuviški raštai (originalūs ir verstiniai) – giesmynai, postilės, Biblija, maldaknygės vartoti bažnyčiose, elementoriai – mokyklose. Dvikalbiai žodynai sudarinėti lietuviškų parapijų kunigams, mokytojams, vertėjams. Unikalu: karts nuo karto vykdavo Mažosios Lietuvos lietuviškų kūrinių autorių konferencijos, pasitarimai, kuriuose būdavo apsvarstoma kūrinių tematika, stilistika, korektūra. Taip XVI a.
Mažojoje Lietuvoje išleista 17 lietuviškų spaudinių, Didžiojoje – tik 5, XVII a. atitinkamai 24 ir 33, XVIII a. – 232 ir 164. Mažojoje Lietuvoje gausėjo leidinių gimtąja kalba: 1524–1940 m. veikė 376 spaustuvės ir leidyklos, išspausdinta apie 3500 lietuviškų knygų ir smulkiųjų leidinių, apie 140 lietuviškų periodinių leidinių. Ši gausi produkcija plito ir Didžiojoje Lietuvoje, minėtose spaustuvėse spausdinta ir Didžiosios Lietuvos rašytojų, poetų, publicistų, mokslininkų kūryba. Tokia gana sparti plėtra skatino ir Didžiosios Lietuvos Katalikų bažnyčią rūpintis lietuviškų religinių raštų kūryba ir leidyba.
Prisimintina, kad iki XVIII a. I pusės, iki 1709–1711 m. Didžiojo maro bei bado (per kurį išmirė didelė dauguma prūsų ir apie 53 % (arba iki 160 000) lietuvininkų), ir po to vykusios Didžiosios vokiškosios kolonizacijos Mažosios Lietuvos branduolyje – lietuviškiausiose Klaipėdos, Ragainės, Tilžės ir Įsruties apskrityse (oficialiai vad. Lietuvos provincijoje) – gyveno daugiau kaip 90 %, Klaipėdos apskrityje – iki 100 % lietuvininkų. Vokiečių visai mažai, dauguma – ponai, bet ir jie turėjo mokėti susišnekėti lietuviškai arba prūsiškai (kol šie nebuvo germanizuoti). Šiame baltų krašte nebuvo vokiečių kultūros šaknų. Prūsijoje plito fiziokratizmo, Apšvietos idėjos: mokytas žmogus ne tik geriau supras Dievo bei kunigo, valdovo žodį, bet ir geriau ūkininkaus (priešybė – nutautęs žmogus). Unikalu: jau XVI a. Mažosios Lietuvos branduolyje veikė apie 20 lietuviškų parapinių mokyklų. Liuteronybės nuostata viešajame gyvenime vartoti vietos žmonių kalbą galiojo ir bažnytinėse, vėliau pasaulietinėse mokyklose. Prūsistikos ir lituanistikos, apskritai baltistikos, židinys, vienas svarbiausių lietuvių kultūros ir mokslo centrų buvo Karaliaučius ir jo universitetas (1544–1944) su moksline biblioteka, didžiausia ir turtingiausia Vidurio Europoje. Universitete 1718–1944 m. veikė Lietuvių kalbos seminaras. Ištirta, kad universitete studijavo šimtai lietuvių iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos. Baigusieji seminarą tapo Mažosios Lietuvos inteligentijos branduoliu. Švietimui, lietuvybei svarbios buvo Tilžės gimnazija (1586–1944) ir Karalienės mokytojų seminarija prie Įsruties (1811–1926).
XVIII a. mokyklas savo pavaldinybėn perėmė pasaulietinė valdžia. 1732–1736 m. pasibaigus masinės vokiečių kolonizacijos etapui (tuomet Lietuvos provincijoje, išskyrus Klaipėdos apskritį, apsigyveno daugiau kaip 10 000 zalcburgiečių), Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas I (valdė 1713–1740 m.) įvykdė svarbią švietimo reformą – šalies valdžia viena pirmųjų Europoje stengėsi įgyvendinti, vykdydama įstatymą Reguliuojamieji principai, visuotinį pradžios mokymą. Vien 1736–1741 m. senojoje Prūsijoje (be Brandenburgo kurfiurstystės), be jau veikiančių 320 bažnytinių mokyklų, pastatyta net 1160 kaimo (žemininkų) mokyklų, iš jų 275 – Lietuvos provincijoje. XVIII a. lietuviškiausiose apskrityse veikė 449 pradžios mokyklos, iš jų 340-yje mokyta vien lietuviškai arba vien vokiškai.
Taip Mažojoje Lietuvoje plito raštingumas, daugėjo raštingų kaimiečių valstiečių. Tiesa, lietuvininkams mokytis didelė kliūtis buvo baudžiava, lažo darbai (kolonistai vokiečiai ir vokietkalbiai temokėjo činšą). Prisimintina, kad nuo 1736 m. veikė Gumbinės karo ir domenų rūmai, administravę Lietuvos departamentą (1736–1818 m.), į kurį įėjo diduma Mažosios Lietuvos ir Mozūrija (likusi, vakarinė Mažosios Lietuvos dalis, priklausė Rytų Prūsijos departamentui).
Donelaičio gyvenamuoju laikotarpiu jaunoje protestantiškoje (o ne katalikiškoje Vokiečių ordino valdomoje Prūsoje) Prūsijos karalystėje (nuo 1701 m.), siekiant Europoje politiškai ir ideologiškai pagrįsti jos gyvavimą (ypač protestantiškos karalystės nenorėjo pripažinti popiežius, seniau rėmęs katalikišką ordiną), imta propaguoti vadinamąją prūsiškąją politinę kryptį, vadinamąjį prūsiškąjį-lietuviškąjį patriotizmą. Nepaisant kolonizacijos ir vėlesnės akultūracijos bei asimiliacijos procesų (nekalbant apie nuo 1871 m. Vokietijos imperijos valdžios vykdytą prievartinę lietuvininkų germanizaciją), tai teigiamai veikė lietuvių kultūros plačiąja prasme plėtrą. Viso to nebuvo Didžiojoje Lietuvoje, ypač nuo 1795 m. prijungtoje prie Rusijos imperijos, kai caro valdžia vykdė lietuvių kalbos, kultūros genocidą. Vokiečių valdomoje Mažojoje Lietuvoje plito Vakarų Europos žemės ūkio, pramonės, mokslo naujovės, šviečiamosios demokratinės idėjos. Nuo XVIII a. pabaigos Prūsijoje imta skelbti, nors ir formaliai, kad visi gyventojai yra lygūs piliečiai. Padaryta reikšmingų pažangių reformų visose gyvenimo srityse. Darau išvadą, kad Prūsijos karalystėje bei Mažojoje Lietuvoje buvo sukurta provakarietiško tipo visuomenė. Didžiuliai vokiečių šviesuomenės (vardyti jų pavardes reiktų bent 2 puslapių) nuopelnai plėtojant lietuvių kultūrą, ginant unikalią dar gyvuojančią indoeuropiečių grupės lietuvių kalbą. Viso to nebuvo Didžiojoje Lietuvoje.
Vokiečiai tyrėjai XVI–XVIII amžių lietuvininkus laikė ne tautine mažuma, o lietuvių tautos, gyvenančios šiapus ir anapus Prūsijos valstybės sienos, dalimi. J. Behmas (1578–1648) knygoje „Psalteras Dovydo“ (1625) prakalboje pabrėžė lietuvių kalbos, paplitusios „Lietuvoje, Žemaitijoje ir didelėje Prūsijos dalyje“, svarbą. Iš tikrųjų, netgi Donelaičio laikais, po vokiškosios kolonizacijos, lietuvininkai Mažosios Lietuvos branduolyje dar sudarė gyventojų daugumą. Mažlietuvius ir didlietuvius jungė etnoteritorinis, etnokultūrinis, tautinis bendrumas, skyrė skirtingos religijos, skirtingas gyvenimo būdas ir kita specifika.Dauguma lietuvininkų kalbėjo vakarų aukštaičių terme, tik gyvenantieji palei Kuršmares – žemaičių tarme. Lietuvių kultūra Mažojoje Lietuvoje buvo svarbi beñdrai lietuviškos kultūros raidai, ji plito ir Didžiojoje Lietuvoje. Be Mažosios Lietuvos būtų buvę sunkiau kovoti už išlikimą Didžiajai Lietuvai.
Taigi, lietuvininkų kraštas Mažoji Lietuva – fenomenas, bet genialusis Donelaitis nėra išskirtinis reiškinys. Juolab, kad jo senelis Hansas (Ansas) ir tėvas Kristupas buvo kulmiškiai – privilegijuoti turtingiausi valstiečiai, –
ir Kristijonas turėjo galimybes ir sąlygas išsimokslinti ir tapti garsiu kūrėju, t. y. susilyginti su žymiausiais vokiečių humanistais klasikais. Tai Rytų Prūsijos specifika. Donelaitiana ir šiandien gyva ne tik Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje), bet ir Vokietijoje.
Baigiu šią trumpą apžvalgą linkėdamas: tegyvuoja Donelaitis mūsų darbuose ir širdyje, tesaugo jis lietuvininkų (mažlietuvių) žemę ir europinės reikšmės baltų kultūros paveldą, nes „spindulys esmi begalinės šviesos“ (Vydūnas). Poeto vardas ir žodis tesklinda plačiau po pasaulį!