Kaip sutvarkyti Vokiečių gatvę, ką ir kaip joje įamžinti, kokios rekonstrukcijos imtis, – teikti siūlymus vasarą kvietė sostinės savivaldybė, rudeniop surengusi keletą jų aptarimų.
Regis, konkrečių sprendimų, kurį rekonstrukcijos variantą pasirinkti ir ar apskritai gatvė artimiausiu metu bus rekonstruojama, dar nėra priimta. Atviras, matyt, ir atminimo ženklų, nuorodų įrengimo klausimas.
Daugiau nei prieš pusantro šimtmečio knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ Adomas Honoris Kirkoras aprašė Vokiečių gatvėje įsikūrusios evangelikų liuteronų parapijos šventę: „1855 m. birželio 24 d. (šv. Jono dieną) įvyko iškilmingas šios bažnyčios 300 metų jubiliejaus minėjimas. Tam buvo sudarytas tikro valstybės patarėjo Aleksandro de Roberčio vadovaujamas komitetas, kuris organizavo rinkliavą ir bažnyčios atnaujinimą, surengė iškilmes. Bažnyčios vidus buvo gražiai atnaujintas, altoriaus keturių evangelistų ir Nukryžiuotojo Kristaus statulos paauksuotos, o visos sienos skoningai išdabintos gėlėmis (daržininko Vėberio pastangomis). Šią iškilmingą dieną abiejų Vilniaus evangelikų tikybų, Augsburgo ir Helvecijaus, išpažinėjai ir dvasininkai suėjo draugėn ir pakiliai meldėsi stebimi valdžios atstovų ir pamaldžiųjų bei smalsuolių minios. Vilniaus [reformatų] superintendentas kunigas Steponas Lipinskis pasakė gražią kalbą lenkiškai, [liuteronų] kunigas [Paulius] Evertas ir kiti kalbėjo vokiškai, o žymusis kompozitorius Stanislovas Moniuška, atsilygindamas liuteronams už jų rūpinimąsi katalikų bažnytine muzika, sukūrė ta proga gražios muzikos, kurią, Vilniaus observatorijos direktoriui Zableriui pritariant vargonais, atliko muzikos mėgėjai ir mėgėjos. Šioms iškilmėms buvo nukaldinti sidabro, bronzos ir alavo atminimo medaliai, kurių vienoje pusėje buvo pavaizduotas Viešpats Kristus su įrašu aplinkui: „Ich bin das Licht der Welt“, t. y. „Aš esu pasaulio šviesa“, o kitoje pusėje, viršuje – Apvaizdos akis, siunčianti spindulius į Bibliją, kryžių ir taurę su įrašu: „Gottes Wort bleibt ewig. Jubelfest des dreihundert Jahrigen Bestehens der Ewangelische Lutherischen Kirche zu Wilna, den 24 Juni 1855“, t. y. „Dievo žodis amžinai gyvas. Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios 300 metų gyvavimo jubiliejus, 1855 metų birželio 24 d.“
Taigi dabar jau 460 metų Vokiečių gatvėje gyvuoja Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia, atlaikiusi įvairiausius išmėginimus ir dovanojusi miestui ne vieną iškilią asmenybę. Vardų užtektų kelioms „žvaigždžių alėjoms“. Pradedant dar anksčiau Vilniuje veikusiais Reformacijos šviesuoliais, lietuviškosios raštijos kūrėjais Stanislovu Rapolioniu (ca.1485–1545), Abraomu Kulviečiu (ca.1510–1545)…
Tik sovietų okupacijos metais bažnyčia buvo uždaryta, 1941 m. pradžioje dauguma parapijiečių su tuometiniu kunigu Zigfrydu Oskaru Lope (Siegfried Oskar Loppe, 1883–1957) turėjo išvykti į Vokietiją, iš kurios pasklido po įvairias valstybes ir žemynus. Pokariu kunigas skelbs memorandumą apie už geležinės uždangos pasilikusios bažnyčios būklę. O niokojimai tęsis: bažnyčios erdvę suskaidžius į du aukštus, joje įrengiamos restauratorių dirbtuvės ir sporto salė; 1956 m. uždarytos ant Tauro kalno pusantro šimto metų veikusios evangelikų liuteronų kapinės iki 1974 m. visiškai sunaikinamos. Kapinių didžiosios koplyčios vietoje iškyla Santuokų rūmai…
Vilniaus parapija atgims 1988 m., prasidėjus Sąjūdžiui. Lygiai po septynerių metų naujam gyvenimui prisikels parapijos atgauta ir restauruota bažnyčia Vokiečių gatvėje. Dabartinio jos pastato kertinis akmuo buvo padėtas 1739 m., vadovaujant architektui Jonui Kristupui Glaubicui (Johan Christoph Glaubitz, ca.1700–1767). Įžymiojo liuterono nuoširdžiai pasidarbuota statant daugybę Vilniaus skirtingų tikybų šventovių, kitų vertingų pastatų. Argi ne keista, kad didžiajam statytojui iki šiol nepastatytas paminklas? Bene įžymiausio XVIII a. Lietuvos architekto paminklą ar kitą atminimo ženklą labiausiai tiktų įrengti jo išvaikščiotoje Vokiečių gatvėje, iš kurios, beje, matyti ne vieno jo kurto pastato bokštai ir sienos. Juolab, artėja 250-osios J. K. Glaubico mirties metinės…
Latvijoje šiemet minėtos kun. prof. dr. Roberto Emilio Feldmanio (1910 08 04–2002 05 28) gimimo 105-osios metinės. Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčios tėvu neretai pavadinimas iškilusis dvasininkas, misionierius, tremtinys, Latvijos universiteto teologijos profesorius, bažnyčios istorikas, kurio biografija įtraukta į Kembridže veikiančio Tarptautinio biografijų centro 2001 metais sudarytą „2000 iškiliausių XXI amžiaus mokslininkų“ sąvadą, gimė Vilniuje, čia prabėgo jo ankstyvosios vaikystės metai. Krikštytas Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje 1911 m. Turbūt nedaugelis Lietuvoje yra apie tai girdėję. O ar daug vilniečių žino, kad Vilniaus evangelikų liuteronų parapijoje 1919–1924 m. kunigavo buvęs Latvijos ministras pirmininkas Andrievas Niedra (1871–1942), Latvijoje šiandien bene labiausiai prisimenamas kaip literatas? Tarp kita ko, pastarasis pastūmėjo kunigo keliu pasukti vilnietį reformatą Povilą Dilį (1905 08 02–1995 07 24), būsimąjį Išeivijos lietuvių evangelikų reformatų bažnyčios generalinį superintendentą Čikagoje, JAV.
Lapkričio 23 d. sukanka 150 metų, kai Gailiamuizės dvare (vok. Gailhof; Kurše) gimė Paulius Titelbachas (Paul Ferdinand Aloys Tittelbach, 1865–1951), nevienareikšmiškai vertinama, tačiau neabejotinai stipri asmenybė. Baigęs Mintaujos gimnaziją, studijavo Dorpato (dab. Tartu, Estija) universitete, kuriame įgijo teologijos kandidato laipsnį. Įšventintas 1892 m., didžiąją gyvenimo dalį kunigavo Kėdainių evangelikų liuteronų parapijoje (su pertraukomis iki 1944 m.). Dešimtį metų (1910–1919) tarnavo Vilniaus ev. liuteronų parapijos klebonu. Pirmojo pasaulinio karo metais Kuršo Konsistorijos paskirtas probstu. Nepriklausomoje Lietuvoje 1920 06 23-24 Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Generaliniam Sinodui Kaune sudarius pirmąją LELB Konsistoriją, buvo LELB Konsistorijos narys (1920–1941), LELB vokiečių sinodo senjoras (1921–1941), nuo 1930 m. – Kauno VDU privatdocentas. 1941 m. pradžioje, kaip ir daugelis, iš sovietų okupuotos Lietuvos „repatrijavo“ į Vokietiją, tačiau kitais metais nelegaliai sugrįžo ir, nepaisydamas jau Vokietijos okupacinės valdžios draudimų, vėl aptarnavo Kėdainių, Kauno ir kai kurias kitas parapijas. Ir garbaus amžiaus sulaukęs, po karo toliau kunigavo Žemutinėje Saksonijoje, Vokietijoje, buvo pagalbos pabėgėliams Lietuvos vokiečiams evangelikams komiteto pirmininkas. Kunigo palikuonys ir šiandien nepamiršta Lietuvos.
Birželio mėnesį spaudoje daug dėmesio skirta Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo R. katalikų bažnyčioje suskambusiam didingam karilionui. Vis dėlto pirmasis, tegu ir kuklus, Vilniaus karilionas, š. m. gegužę įrengtas Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios varpinės bokšte Vokiečių g. 20, dar laukia platesnio pristatymo sostinės visuomenei. Galbūt savivaldybei ėmusis Vokiečių gatvės rekonstrukcijos ir plečiant joje pėsčiųjų zoną, pavyktų pakoreguoti ir evangelikų liuteronų bažnyčios kiemo viešąją paskirtį, labiau susiejant šią architektūrinę erdvę su miesto gyvenimo srautu. Tai galėtų būti jaukus kiemelis prisėsti, pamąstyti, pabendrauti. Beje, šiame senamiesčio kieme kelerius metus rengtas krikščioniškas roko festivalis „Atbudimas“.
Šiemet vasario 12 d. sukako dvidešimt metų, kai į pamaldas kviečia seseriškos Hioviko parapijos rūpesčiu Tionsbergo varpų liejykloje Olsen Nauen Klokkestøperi Norvegijoje nulietas varpas, į Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios bokštą įkeltas 1995 m. sausio 20 d. Šalia kitų užrašų 680 kg sveriantį varpą puošia giesmės žodžiai lietuvių kalba: „Viešpatį liaupsink, visatos Valdovą galingą“. Beje, šiemet minėtas Vilniaus ir Hioviko evangelikų liuteronų parapijų bendrystės 25-metis. Vasario 18 d. sukako taipogi 25-eri metai, kai Vokiečių gatvėje veikia parapijos sekmadieninė mokykla. Prieš dvidešimt penkerius metus – 1990 m. spalio 17 d. – parapijoje įsteigta diakoninė organizacija „Vilniaus Sandora“, iš savo labdaringos veiklos pažįstama įvairių tikybų vilniečiams.
O šį sekmadienį, lapkričio 22 d., 11.00 val. iškilmingomis pamaldomis bus švenčiama ne tik liturginius bažnyčios metus užbaigianti tradicinė Amžinybės (mirusiųjų prisiminimo) šventė, bet ir restauruotos bažnyčios pašventinimo dvidešimtmečio sukaktis, primenant kaip 1995 m. lapkričio 19 d., praėjus lygiai septyneriems metams nuo parapijos atsikūrimo, duris atvėrė restauruota bažnyčia. Pamaldose bus pagerbti parapijos atkūrimo signatarai, 1988 m. ėmęsi pirmųjų žingsnių bažnyčiai susigrąžinti. Po pamaldų lauks Mažeikių r. savivaldybės kultūros centro Juozo Vaičkaus „Skrajojamojo“ teatro spektaklis „Jobas“.
2017 m. visame pasaulyje bus minimas Reformacijos 500 metų jubiliejus. Taip pat ir Lietuvoje, Vilniuje, Vokiečių gatvėje.
Kęstutis Pulokas
Nuotraukose:
Įėjimas į Vilniaus evangelikų liuteronų kiemą Vokiečių g. 20. Kęstučio Puloko nuotr.
Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios varpinės bokštas, pastatytas 1872 m. Kęstučio Puloko nuotr.
Festivalis „Atbudimas“ Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios kiemelyje 2009 09 26. Kęstučio Puloko nuotr.