Gegužės 15 d. reformatės senjorės išsiruošė į tulpių žydėjimą, ne, ne į jomis garsėjantį Burbiškio dvarą, kuris sutraukia daug lietuvių, o į Vingio parko vakarinėje dalyje beveik prieš šimtą metų įkurtą Botanikos sodą.
Vilniaus universiteto botanikos sodo istorija labai įdomi ir svarbi reformatams, nes yra susijusi su mūsų Reformacijos istorija, reformatų parapijos įkūrimu Vilniuje. Vingio dvarvietė*, dar kitaip vadinama Lukiškės, priklausė miestui nuo 1441 metų. 1522 metais greta kitų didikų valdų atsiranda ir Radvilų žemės, o dvaras vadinamas Radvilų Lukiškėmis (1522–1593). Šiuose rūmuose, manoma, mediniuose, LDK kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis jau apie 1550 m. evangelikams išskyrė didelę salę koplyčiai. Per viską naikinančius religinius karus išsaugotuose archyviniuose dokumentuose rašoma, kad 1553 m. gruodžio 2 d. šiuose rūmuose buvo pradėtos laikyti pamaldos pagal Jono Kalvino liturgiją.
Kaip atrodė pamaldoms skirta patalpa, aprašyta 1908 m. Vilniaus Sinodo nutarimu išleistame leidinyje „Monumenta Reformationis Polonicae et Lithuanicae“, 10 ser., 1 sąs.**: Pamaldoms buvo paskirta didelė salė; jos sienos buvo apmuštos juoda gelumbe su baltu kryžiumi priešakyje. Viduryje salės stovėjo stalas su baltu kryžiumi, ant stalo stovėjo dvi statulos, kur uždegdavo žvakes einantiems Komunijos,“ – taip apsako istorikas J. I. Kraševskis. Reformatai šioje vietoje veikė 1553–1561 m., vėliau persikėlė į patalpas miesto centre.
Mikalojaus Radvilos Juodojo Lukiškių rūmuose 1557 m. gruodžio 14 d. buvo sukviestas pirmasis Lietuvos reformatų bažnyčios Sinodas, kuriam vadovavo superintendentas Simonas Zacijus. (Akta, tho iest sprawy zboru krzescianskiego Wilenskiego, ktore się poczeli Roku Panskiego 1557 miesiąca Decembra Dnia 14 – I. Lukšaitė. Reformacija..., p. 285.)
Po Radvilos Juodojo mirties vaikams perėjus į R. Katalikų tikėjimą, sūnus, Vilniaus vaivada Stanislovas Radvila 1593 m. vakarines Lukiškes padovanojo jėzuitams. Vadinamosios Jėzuitų Lukiškės tapo intelektiniu ir kultūriniu centru bei poilsio vieta (1593–1774). Čia vyko Akademijos mokslo laipsnių teikimo ceremonialai. Vaistažolių daržas minimas nuo 1646 m., iš gydomųjų žolelių padarytos tinktūros, antpilai buvo pardavinėjami jėzuitų vaistinėje. Uždarius Jėzuitų ordiną, 1774 m. rezidencija su žeme parduota Vilniaus vyskupui J. I. Masalskiui, kiek vėliau – P. Zubovui, kol 1801 m. atiteko gubernatoriui L. Benigsenui. Restauruoti rūmai virto puošnia vasaros rezidencija, čia vėl kunkuliavo kultūrinis gyvenimas.
Ruošiantis karui su Prancūzija, čia tris mėnesius viešėjo caras Aleksandras I, kur ir sužinojo apie karo pradžią. Šį momentą aprašo rusų rašytojas Levas Tolstojus romano „Karas ir taika“ III knygoje (III sk., p. 14.), kai Rusijos caro garbei generolų adjutantų surengto pokylio metu jam pranešama, kad Napoleonas persikėlė per Nemuną ties Kaunu. Balius turėjo vykti specialiai architekto Mykolo Angelo Šulco (1769–1812 m. birželio 20 d.) pastatytame paviljone. Deja, dėl blogai apskaičiuotų konstrukcijų ar „diversijos“ atliekant baigiamuosius darbus šis pastatas sugriuvo. Po šios nelaimės, manoma, kad architektas M. A. Šulcas nusiskandino Neryje. Ekskursijų vadovai visada parodo Šulco vartelius, vedančius link upės, pro kuriuos architektas išėjo ir negrįžo…
Prancūzų kariuomenė dvaro pastatuose įrengė karo lauko ligoninę. Po karo dvarą perėmė valstybės iždas. Nuo 1826 m. čia buvo kareivinės, artilerijos mokykla, parako sandėliai.
Po 1850 m. įsteigiama ferma, plėtojamas pieno ir kumyso ūkis. 1870 metais nugriauti senųjų rūmų likučiai, bet išlikę pastatai tvarkomi. Šiandien senuosius laikus mena mūro tvora, keli pastatai, alėja. Rūmų puošnumu galima grožėtis tik senuosiuose piešiniuose.
1919 m. 2 ha sklypas Vingyje J. Pilsuckio dokumentu perduodamas S. Batoro universitetui botanikos sodui steigti. 1926–1930 m. pastatytos oranžerijos tropiniams ir subtropiniams augalams eksponuoti, įrengta nedidelė aukštapelkė, pradėti kaupti kalnų augalai. Po karo nuniokotą Botanikos sodą stengiamasi atgaivinti, kaupiamos turtingos augalų kolekcijos, auginama per 4000 augalų rūšių ir veislių, statomi šiltnamiai. Gausėjant Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete specialybių ir vystantis mokslui, Botanikos sodo teritorija ir šiltnamiai nebepatenkino augančių poreikių, todėl buvo nuspręsta ieškoti naujo sklypo. 1974 metais buvo skirtas 150 ha sklypas Kairėnuose su sena dvarviete ir parku. Vingyje likęs Botanikos sodas pertvarkytas į Augalų sistematikos ir geografijos skyrių ir užima 7,5 ha.
Sode gražu visais metų laikais, bet pavasarį – ypatingai. Už XVII a. menančios tvoros teka Neris. Rytinėje pusėje – aukštas ir ilgas šlaitas, tad sodas tarsi šliejasi prie didelio kalno, atviroje įsauliui vietoje klesti visi augalai, net atvežti iš tolimų pietų kraštų. Šiaurės vėjus užstoja Vingio parko pušynas.
Senjores sužavėjo Sakurų klonis, kuris nuostabus tiek pavasarį, tiek rudenį, net nežydintis – įspūdingas. Vingio skyriaus puošmena – obelis „August vaga“ kaip tik žydėjo ir pakerėjo savo grožiu ir didybe. Neįprasta ir pagal Mičiurino mokslą su paprastąja ieva sukryžminta gausiai deranti trešnė, kurios skanias uogas labai mėgsta ir nebaigusias prinokti „švariai“ nulesa kėkštai…
Vingio botanikos sodo skyriaus vedėja – mokslo darbuotoja dr. Regina Juodkaitė. Jos mokslinio darbo kryptis yra tulpės: Tulipa L. genties augalų dekoratyvumas, vegetatyvinis dauginimas, atsparumas ligoms ir kt. Ši mokslininkė ir buvo senjorių ekskursijos po sodą vadovė, su meile, išmanymu vedžiojusi, pasakojusi ne tik apie kiekvieną medį, krūmą, augalėlį, bet ir vietovės istoriją.
Jos patartos nusifotografavome prie reformatams svarbios vietos – Mikalojaus Radvilos Juodojo buvusių rūmų slenksčio, per kurį, pasak jos, galėjo žengti ir žavioji kunigaikščio M. Radvilos Juodojo pusseserė, Lenkijos–Lietuvos karalienė, Žygimanto Augusto žmona Barbora Radvilaitė…
D. Gudliauskienė
*pagal S. Gasparavičienės ir K. Labanausko surinktą medžiagą iš www.vilniausparkai.lt
**Lenkijos ir Lietuvos reformacijos paminklai. Pasiuntinys, 1911 m. spalis, Nr.10, 302 p.
Nuotraukose:
Senjorės ant Mikalojaus Radvilos Juodojo buv. rūmų pamatų
XVII a. Jėzuitų Lukiškių tvora-siena
Šulco varteliai