Autoriaus Archyvai: Viktorija

Sąjūdžio 30-mečio minėjimas – Tautos forumo telkimosi pradžia

alkas.lt 

Birželio 3 d. 14 val. Vilniuje, istorinėje Mokslų akademijos salėje vyks Sąjūdžio trisdešimtmečio minėjimas. Pagrindinių minėjimo rengėjų – Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo ir Vilniaus Forumo narių požiūriu, šis renginys turi tapti ir naujos sąjūdinės bangos – Tautos forumo telkimosi pradžia.

Minėjimo rengėjai įsitikinę, kad visapusiškos ir didžiulės Lietuvos vidaus krizės ir augančių geopolitinių grėsmių sąlygomis Sąjūdžio 30-mečiui skirtas renginys negali tapti tik memorialiniu renginiu, todėl siekia telkti visus Sąjūdžio vertybėms ir Lietuvos ateičiai neabejingustautiečius naujajai visuomeninio sąjūdžio bangai – Tautos forumui (TF).  Minėjimo rengėjai įsitikinę, kad Lietuvą galima išsaugoti ne tik valdžios, bet pirmiausia sutelktomis visos tautos ir visoms šalyje gyvenančioms tautinėms bendrijoms priklausančių patriotiškų piliečių pastangomis. Siūloma kuriamo TF pasaulėžiūriniu ir idėjiniu pagrindu imti svarbiausias Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos forumų vertybines ir programines deklaracijas. Pagrindinis Tautos forumo tikslas būtų – siekis vėl iškelti ir į politinę darbotvarkę įtraukti iš tautos atimtų suverenių galių susigrąžinimo ir demokratinės Lietuvos Respublikos suvereniteto atkūrimo klausimą.

„Dalyvaudami visuomeniniame ir politiniame Lietuvos gyvenime bei taikiomis demokratinėmis-teisinėmis priemonėmis ir būdais siekdami, kad Tautai būtų sugrąžintos iš jos atimtos pilietinės ir politinės šalies suvereno teisės ir kaip savarankiškas tarptautinių santykių subjektas būtų atkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika“, – rašoma Vilniaus Forumo deklaracijoje.

Renginyje kviečiami dalyvauti piliečiai bei veikiančių visuomeninių ir pilietinių organizacijų nariai, pasiruošę, kaip kadaise sąjūdininkai, burtis dėl svarbiausio tikslo – lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės išgelbėjimo ir išsaugojimo.

Minėjime ketinama paskelbti pagrindinių TF siekių deklaraciją ir aptarti organizacinės plėtros klausimus. Numatyta įsteigti  besikuriančių forumų atstovų arba įgaliotinių sueigą, turinčią paspartinti forumų tinklo atsiradimą visoje šalyje ir paruošti sąlygas steigiamajai nacionaliniam „Tautos Forumo“ suvažiavimui.

Primename, kad į platesnį neformalų susivienijimą, telkiamą po „Tautos forumo“ (TF) vardu, Lietuvos nevyriausybinės patriotinės organizacijos ir judėjimai pradėjo burtis Sąjūdžio 30-mečio išvakarėse. Šiuo metu prie TF jau yra prisijungę: Vilniaus Sąjūdžio taryba, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas, Vilniaus forumas, Talka kalbai ir tautai,  Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras, Jaunimo sambūris „Pro patria“, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti valstybinius gynybinius pajėgumus, koordinacinė taryba.

Šių metų balandžio 25 d. Tautos forumas surengė mitingą ir  šventinę eiseną su trispalvėmis Vilniaus Gedimino prospektu. Ši eisena buvo skirta Lietuvos trispalvės tautinės vėliavos 100-mečiui.   Mitingo dalyviai po renginio Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei įteikė šio mitingo dalyvių reikalavimus, iš kurių galima spręsti kokie yra  pagrindiniai Tautos forumui rūpimi ir neatidėliotinai šiuo metu spręstini klausimai:

• Nedelsiant oficialiu valstybės lygmeniu atsisakyti pražūtingos „globalios Lietuvos“ ideologijos, kuria yra grindžiama šalies susinaikinimo link stumianti iki šiol vykdyta tautos išsivaikščiojimą skatinanti, vidaus ir nacionalinio saugumo pagrindus griaunanti, nesavarankiška ir pasyvi užsienio politika;

• Užbaigti Lietuvos visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo politiką, įgyvendinamą  per istorinės atminties, kultūros paveldo ir lituanistikos naikinimą bei prievartinį globalistinių neomarksizmo ir neoliberalizmo ideologijų diegimą akademinėje ir viešojoje erdvėje;

• Atsisakyti planų faktiškai panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą ir neoficialiai įtvirtinti sovietinio stiliaus dvikalbystę, siekiant išstumti lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo ir paversti ją tik buitinio vartojimo kalba;

• Panaikinti faktiškai egzistuojančią „neteisingų pažiūrų“ cenzūrą ir marginalizavimą žiniasklaidoje bei akademinėje erdvėje bei padaryti galą plintančiai ir vis labiau įsitvirtinančiai ideologinio ir politinio piliečių persekiojimo už „politiškai nekorektiškas“ pažiūras praktikai;

• Nedelsiant ir iš pagrindų keisti tik nedidelės piliečių mažumos interesus atitinkančią ir Lietuvą demografinės, socialinės ir politinės katastrofos link stumiančią iki šiol vykdomą valstybės ekonominę ir socialinę politiką.

Kviečiame atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį minėti žygiuojant kunigaikščių Radvilų keliais!

selonija.lt

Biržų krašto muziejus „Sėla“, Lietuvos Krašto  apsaugos savanorių pajėgų 509-oji  lengvoji pėstininkų kuopa ir Lietuvos Šaulių sąjungos Stepono Giedriko – Giriečio Biržų 501-oji kuopa kviečia visus birželio  2-3 d. į dviejų dienų istorijos pažinimo žygį „RADVILŲ KELIAIS“, skirtą atkurtos Lietuvos 100-mečiui, o kartu ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įsteigimo 30-mečiui paminėti.

 ŽYGIO PROGRAMA

Birželio 2 dieną:

8.00 val. Žygio pradžia  Biržų pilies kieme. Žygį pradės ilgiausią – 50-ies kilometrų trasą pasirinkę žygeiviai.

10.00 val. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 30-ečio ąžuoliuko išlydėtuvės į Lietuvos 100-mečio giraitę. Ąžuoliuką neš 22-ų kilometrų trasą pasirinkę žygeiviai, juos išlydės Biržų sąjūdiečiai: delegatai į steigiamąjį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimą, pirmosios Sąjūdžio tarybos nariai, tarybų pirmininkai. Į išlydėtuves ir sodinti ąžuoliuko kviečiami visi buvę sąjūdiečiai.

11.00-11.30 val. (preliminariai) –  Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 30-ečio ąžuoliuko sodinimas Lietuvos 100-mečio parke (prie Karvės olos).

Biržų sąjūdiečiai, išlydėję žygeivius, kviečiami arba žygiuoti iki Lietuvos 100-mečio giraitės kartu su žygeiviais, arba, kol ąžuoliukas bus nuneštas, aplankyti atkurtos Lietuvos kariuomenės karininkų kapus S.Nastopkos ir Rinkuškių kapinėse, taip pat sąjūdiečio, Biržų Garbės piliečio, Lietuvos Persitvarkymo  Sąjūdžio seimo nario, gydytojo Gyčio Januševičiaus kapą.

12.00 Į žygį iš Biržų pilies kiemo iškeliaus žygeiviai, pasirinkę 14 km. trasą.

 

Birželio 3 dieną: Žygeiviai, pasirinkę norimą trasos ilgį ( 50, 22, 14 km.), iš Biržų pilie kiemo išžygiuos atitinkamai tuo pačiu kaip ir birželio 2 d. laiku: 8.00, 10.00 ir 12.00 val. Žygio finišas – Biržų pilis.

Informaciją apie registraciją, žygio nuostatus ir maršrutus galite rasti Biržų krašto muziejaus „Sėla“ interneto svetainėje

Paremkime paminklą Vydūnui Tilžėje!

www.voruta.lt

Sveiki, Vydūno draugai,

Tilžiškiai sumanė sukakties proga pagerbti Vydūną paminklu ir pasirinko Liongino Garlos skulptūrą, jau prieš penkerius metus pastatytą Detmolde, kur Vydūnas praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus.

Tilžėje gi Vydūnas praleido didžiąją savo veiklaus ir kūrybingo gyvenimo dalį, todėl Vydūno draugija sveikina šį tilžiškių sumanymą ir jį palaiko. Turime jo skulptūros liejimo formą, ir tai pagreitins darbą. Tikimės iki liepos 6-sios paminklą pastatyti. Tačiau tam reikia lėšų. Kreipiamės į visus neabejingus Vydūnui su prašymu –

paremkime paminklą Vydūnui Tilžėje!

Štai paminklui skirtos sąskaitos Nr.:

LT16 7300 0101 2420 7977, AB Swedbank, kodas 73000, Juridinio  asmens kodas 191768181.

Nurodykite paskirtį – Vydūno paminklui Tilžėje.

Ačiū visiems, Draugijos vardu –

Tomas Stanikas

8 689 80295

Stanislovo Rapolionio premija įteikta žurnalistui Vytautui Valentinui Česnuliui

www.voruta.lt

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ (pirmininkas Algimantas Masaitis) Šalčininkų r. Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje jau aštuonerius metus kasmet įteikia premiją už Pietryčių Lietuvos kultūros ir švietimo sklaidą lietuvybę puoselėjančiam asmeniui. Šiemet premija skirta žurnalistui, rašytojui Vytautui Valentinui Česnuliui, kuris dešimtmetį publikuoja savo straipsnius nacionaliniame Lietuvos istorijos laikraštyje „Voruta“, yra dvylikos knygų, iš kurių keturias išleido VšĮ „Vorutos“ fondas(1), autorius ir bendraautoris.

2018 m. gegužės 11 d. (penktadienį) į Stanislovo Rapolionio premijos įteikimo šventę Šalčininkų r. Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje atvykusius Danutę ir Vytautą Valentiną Česnulius, VšĮ „Vorutos“ fondo atstovus šiltai sutiko gimnazijos direktorė Danuta Zuzo ir kolektyvas. Svečiams buvo priminta gimnazijos istorija, papasakota ir apie nūdienos tikslus, uždavinius, pasiekimus, kasdienybę.

Švietimo lietuvių kalba Eišiškėse šaknys glūdi netgi XV a. – žinoma, kad 1423 m. Eišiškėse buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, o prie jos veikė ir mokykla, kurioje Dievo žodžio buvo mokoma lietuvių kalba. Ilgainiui lietuvių kalba buvo išstumta, mokykloje imta mokyti rusų ir lenkų kalbomis ir tik 1956 m., mokinių tėvams reikalaujant, buvo atidarytos lietuviškos klasės. 1992 m. rugsėjo 1 d. atkurtai lietuviškai mokyklai po vienerių metų buvo suteiktas lietuviškos raštijos pradininko Stanislovo Rapolionio vardas, tai taip yra ir viena pirmųjų gimnazija tapusių mokyklų Šalčininkų rajone – šis statusas jai suteiktas 2006 m. gruodžio 26 d. Kiek anksčiau gimnazijomis tapo Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinė mokykla (2005) ir Šalčininkų Jano Sniadeckio vidurinė mokykla (2005), tuo pat metu – Eišiškių 1-oji vidurinė mokykla (2006 m. gruodžio 22 d.). Šiuo metu gimnaziją lanko 331 mokinys, juos moko 44-ių pedagogų kolektyvas.

Skaitykite toliau →

Martynas Purvinas. Apgaulingoji „Lietuvos istorija paaugusiems…“

Martynas Purvinas

Dr. Martynas PURVINAS, www.voruta.lt

2017 m. „Baltų lankų“ leidykla išleido Alfredo ir Mangirdo Bumblauskų veikalą „Lietuvos istorija. Paaugusių žmonių knyga. I dalis“. Ilgai reklamuota, kad čia bus pateikiama visai nauja mūsų šalies istorijos versija, tinkanti jaunimui, išlaisvinta nuo bereikalingų datų ir kitų nuobodžių dalykų. Išties tikslai buvo gražūs ir sveikintini.

Iš pokarinių Lietuvos istorijos pamokų sovietmečio mokykloje dabar atsimenu gal tik tamsžalį plonos knygutės „Lietuvos TSR istorija“ viršelį. Ten gal buvo kažkas apie pirmykštę bendruomenę, kokia numurzinta akmeninių kirvukų ar kitokių archeologinių dirbinių nuotrauka, nuobodūs puslapiai apie valstiečių ir darbininkų vargus, feodalinį ir kapitalistinį išnaudojimą ir pan. Gal didžioji tos knygelės dalis buvo skirta bolševikų veiklai ir jų sukurtam „rojui“ iki tol vargusioje Lietuvoje. Taip gal ir siekta įteigti, kad ta senovė buvusi labai neįdomi.

Prieš ketvirtį amžiaus ištrūkus į Vakarus, apstulbino tenykščiuose knygynuose sukrautos kaugės populiarių knygų apie istoriją. Atsivertus kokį gausiai iliustruotą veikalą, norėjosi jį ryte ryti nelyg nuotykių romaną. Išmaningai parengti istoriniai žemėlapiai, įspūdingi piešiniai, patraukiantis medžiagos dėstymas ir kiti beveik stebuklingi dalykai palikdavo neišdildomą įspūdį.

Jau ne vienus metus tokios įspūdingos knygos iš Vakarų apie tolimų pasaulių įdomybes verčiamos į lietuvių kalbą, perspausdinamos mūsų leidyklų. Beliko laukti išties patrauklaus veikalo apie Lietuvos istoriją, galinčio atitraukti mūsų jaunimą nuo kompiuterinių žaidimų ir išmaniųjų telefonų, įteigiančio svarbiausias žinias apie mūsų krašto praeitį ir supratimą, kokiais keliais atėjome į XXI amžių.

Ką randame čia aptariamoje A. ir M. Bumblauskų knygoje? Geranoriškai nusiteikusieji joje aptiktų daug spalvotų paveikslėlių, įdomius puslapius apie pasakiškus Europos viduramžius (p. 82), Žalgirio mūšį (p. 106) ir kt. Įdėmiau beskaitantys ten aptiktų daug keistų dalykų.

Vos atsivertus knygą (p. 7), spalvotoje fotonuotraukoje matome akmenyje iškaltą datą „1847“, bet parašas skelbia, kad tai „1851“. Kaip kad mokė primirštasis Kozma Prutkovas „Netikėk savo akimis“. Iš paaiškinimo gretimai nuotraukai turime sužinoti, kad tame Priekulės name gyvenęs toksai K. Grutšusas, nors tasai žmogus iš tikrųjų vadinosi tiesiog K. Gručius. Išties „iš didelio rašto išeinama iš krašto“ – jau ne kartą įrašas iš žemaitiškų raštų „Jons Lapins“ esą sulietuvinamas taip: „Jonsas Lapinsas“. Deja, tie pirmieji liapsusai įspėja apie toliau vis dažnesnes autorių ir rengėjų aplaidumo žymes, atsainų požiūrį į Lietuvos istoriją ir dar blogesnius dalykus.

Antai, p. 13 pateikta pasaulio istorijos periodizacijos lentelė, jos sąžiningai neaptariant, nepasakant, kad ten nurodytos datos tetinka Viduržemio jūros ir vėlesnės Vakarų Europos civilizacijoms. Šiandieniniai gudresni vaikai gal ir patys žino, kad iki naujesnių laikų istorija visai kitaip klostėsi Kinijoje ar Japonijoje, Australijoje ar Naujajame pasaulyje. Deja, knygoje nerandame sąžiningo pasvarstymo apie kitokius istorijos periodus lietuviškose žemėse ir mūsų regione, kur daug vėliau kūrėsi civilizuoto gyvenimo pradmenys. Skaitykite toliau →

Amžininkės liudijimas: su Simonaityte gyventi buvo sunku, kai ji išėjo – atsidusome

Astrida PETRAITYTĖ, „Kultūros barai“

Domas Kaunas yra vienas iš tų nedaugelio stulpų, ant kurių šiandien laikosi Mažosios Lietuvos fenomenas, nes praeitis gyvuoja tik įamžinama atminties. Jam brangus šis regionas su būtuoju lietuviškumo inkliuzu vokiškojoje terpėje, su šiandieniniu dvinariškumu – Kaliningrado sritis / Klaipėdos kraštas. Į lietuvininkų žemę likimas nubloškė jį dar vaikystėje, vėliau pravėrė duris į laike nugrimzdusius lobius, įpareigodamas juos tyrinėti, skelbti visuomenei…

Naujausia profesoriaus Kauno knyga (Aš esu Etmės Evė. Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose: simonaitistikos šaltinių publikacija. – Liudijimus užrašė, rinkinį sudarė ir parengė leisti Domas Kaunas. Vilnius: Akademinė leidyba. 2017, p. 332) remiasi dar jaunystėje surinktais liudijimais. Sovietmečiu, tarp 1978 ir 1983-iųjų (taigi netrukus po rašytojos Ievos Simonaitytės mirties), jis ėjo nuo vieno prie kito, galinčio ką nors papasakoti, paliudyti, kruopščiai užsirašinėjo ir parengė atsiminimų apie rašytoją Evę / Ievą Simonaitytę (1897–1978) rinkinį, skirtą jos jubiliejui – 120-mečiui. Skaitykite toliau →

Ekskursijos „Jie – Lietuvos kūrėjai“ atspindžiai

Viktorija Liauškaitė

Pusšimtis puikiai nusiteikusių keliauninkų, užuot varę į sodybas ar namuose gulinėję ant sofkutės (juk galų gale išaušo užtarnauta poilsio diena!), ankstų šeštadienio rytą, gegužės 19 dieną,  išsiruošė Šiaurės Lietuvos link – į ekskursiją, skirtą Lietuvos 100-mečiui.

Ekskursijos vadovės, gidės Aurelija Arlauskienė ir Viktorija Liauškaitė. Jos metu pamatėme, išgirdome, akimis ir širdimi prisilietėme prie mūsų valstybės istorinių, kultūrinių, gamtos lobių; pagerbėme ją kūrusių asmenybių atminimą ir iš paukščio skrydžio gėrėjomės gamtos sukurtais stebuklais.

Mūsų kelyje buvo Prezidento Antano Smetonos dvaras, jo gimtasis kaimas, mokykla; Bistrampolio dvaras su Knygnešių koplyčia; Biržai ir Nemunėlio Radviliškis, kur pagerbėme 1917 m. Lietuvių konferencijos Vilniuje dalyvių Kazimiero Rimkevičiaus, brolių Adomo ir Jokūbo Šernų atminimą. Plačiau susipažinome su J.Šerno, Vasario 16-osios Akto signataro, asmenybe; taip pat lietuvybę šiame krašte skatinusią Cumftų šeima. Gėrėjomės Nemunėlio Radviliškio Santaka, kur susilieja dvi upės – Nemunėlis ir sraunioji Apaščia. Nemunėlio Radviliškyje pagerbtas vienos iš pirmųjų čia stovėjusios prieš keturis šimtus metų mokyklų. Nusifotografavome atminčiai prie paminklo skulptorius Mindaugas Junčys. Kūrinyje nepamiršti Radvilos ir vaizduojamas jų  anspaudas. Iš paukščio skrydžio -Kirkilų apžvalgos bokšto – žvelgėme į karstinius ežerėlius – unikalų Biržų kraštovaizdžio elementą, vienintelį tokį ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Viliamės, jog dar ne kartą sugrįšime į šį nuostabų šiaurės Lietuvos kraštą.

Radvilų rūmų virsmas

Lietuvos žinios 

Vilniuje rengiantis naujoms statyboms šiemet buvo atkasti Radvilų rūmų – antro pagal dydį mieste po Pilių komplekso – griuvėsiai. Nors kol kas ištyrinėta toli gražu ne visa buvusių rūmų teritorija, keturis mėnesius čia dirbę archeologai aptiko apie 10 tūkst. radinių. Tai byloja apie išskirtinę, unikalią Vilniaus istorinio centro (senamiesčio), įrašyto į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, vietą. Radiniai verčia žvilgtelėti į kelių šimtų metų praeitį ir įsitikinti, kokios svarbos yra ši vieta.

Sostinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės teritorijoje (tarp dabartinių Žygimantų, Radvilų ir Tilto gatvių) dirbę archeologai neabejoja, kad jų surastos pastato liekanos yra reprezentacinių Radvilų rūmų fragmentai. Visuomenė apie jų buvimą būtent šioje vietoje yra mažai girdėjusi, nes plačių istorinių, menotyrinių tyrimų nėra daryta. Kad rūmai stovėjo būtent čia, žinojo tik specialistai, nagrinėję XVIII-XIX amžiaus pradžios Vilniaus planus ir juose tiksliai pažymėtus rūmus. Tarp radinių yra nemažai žiedų, papuošalų, tačiau archeologai jų nesieja su kokiu nors konkrečiu Radvila ar tuo labiau Barbora Radvilaite. Skaitykite toliau →

Estiška paveldosauga. Pažangesnė ir tvaresnė?

www.voruta.lt

Valstybinė kultūros paveldo komisija gegužės mėn. lankėsi Estijos sostinėje Taline bei susitiko su Estijos institucijų, atsakingų už kultūros paveldo apsaugą, atstovais. Kaimyninėje šalyje pastebimos panašios problemos kaip ir Lietuvoje – aukštybinių pastatų plėtra Talino istorinio centro apsaugos zonoje ir piliečių įtraukimo į sprendimų priėmimą stoka. Visgi Lietuvai yra ko pasimokyti iš estiškosios paveldosaugos vadybos, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo vientisesnė ir nuoseklesnė, o Talino istorinių statinių ir architektūros detalių restauracija, konservacija ir pritaikymas yra akivaizdžiai pažangesni ir tvaresni. 

Talino istoriniame centre nemenkas dėmesys skiriamas istorinių statinių, archeologinių objektų atskleidimui, tvarkybai ir eksponavimui, akcentuojant tvarios plėtros principus. Pavyzdžiui, Talino istoriniame centre (šalia Vabaduse valjakaikštės)įgyvendinant požeminės automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo projektą, kasinėjimųmetu aptikta daug senojo miesto dalių (gynybiniai įtvirtinimai, miesto sienos), kurios buvo inkorporuotos į stovėjimo aikštelę ir yra eksponuojamos. Puikiai sutvarkyti ir pritaikyti eksponavimui 1670 m. datuojamifortikaciniai požeminiai įrengimai, daugiau nei 200 metų buvę aplieti vandeniu.

Pastebėta, kad kruopščiai prižiūrimos bei tvarkomos ir istorinių statinių architektūrinės detalės – Talino senamiestyje nėra plastikinių langų, įrengtų stoglangių, o visame senamiestyje tėra tik trys nesutvarkyti istoriniai statiniai. Susitikimo metu Estijos Nacionalinės paveldo tarybos (The National Heritage Board of Estonia) generalinis direktorius Siim Raie akcentavo, kad Estijai yra artima paveldosaugos teoretiko Johno Ruskino koncepcija, kuriojeistorinis miestas suvokiamas kaip praeities paminklas ir potencialią išnykimo grėsmę patiriantis retas, trapus, menui ir istorijai vertingas objektas, todėl turi būti maksimaliai išsaugomas toks, koks susiformavo laikuibėgant. Siim Raie pabrėžė, kad Estijoje vengiama istorinių pastatų kopijų ir bet kokių interpretacijų, imituojant istorinius stilius ar menamą buvusią pastato išvaizdą.

Anot Paveldo komisijos narės AndrijanosFilinaitės, „Lietuvos kultūros paveldo apsaugos sistemoje trūksta vientisumo ir nuoseklumo. To galėtume pasimokyti iš Estijos. Kalbant apie, pavyzdžiui, nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą, Estijoje visi objektai inventorizuojami laikmečiais (pvz. karinių objektų inventorizavimas, XX a. architektūros inventorizavimas ir pan.). Tai – itin detalus darbas, tačiau kartą jį padarius sukuriama aiški ir mažiau chaoso turinti sistema“.

Talino senamiesčio apsauga nuo Vilniaus senamiesčio apsaugos skiriasi taip pat tuo, kad jis turi parengtą pasaulio paveldo vietovės – Talino istorinio centro – valdymo planą. Norint išsaugoti Talino senamiestį kaip pasaulio paveldo vietovę ir užtikrinti jos tvarų vystymąsi, dabartinis Valdymo planas buvo parengtas 2014–2021 metų laikotarpiui, dėmesį koncentruojant į paveldo išsaugojimą visuose miesto gyvenimo aspektuose. Valdymo plano tikslas yra garantuoti, kad Talino senamiesčioišskirtinė visuotinė vertė būtų suvokta, išsaugota bei tvariai palaikoma. Plano rengimo metu visuomenei buvo pasiūlyta teikti siūlymus Valdymo planui, o darbo grupėje dalyvavo įvairių suinteresuotų subjektų – paveldo apsaugos specialistų, miesto valdžios institucijų, rajono administracijos, ministerijų, vietos bendruomenių, verslininkų, nevyriausybinių organizacijų ir kitų pasaulio paveldo vietovės išsaugojimu bei vystymu suinteresuotų pusių atstovai. Vyko papildomos konsultacijos su UNESCO Pasaulio paveldo centro, ICOMOS, Estijos nacionalinės UNESCO komisijos, UNESCO Talino senamiesčio valdymo komiteto, Kultūros ministerijos ir kitų organizacijų atstovais. Planą patvirtino UNESCO Talino senamiesčio valdymo komitetas bei UNESCO Pasaulio paveldo centras Paryžiuje.

Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Talino istorinio centro apsauga grįsta visapusišku bendradarbiavimu, tačiau Estijoje, kaip ir Lietuvoje, pastebimapiliečių įtraukimo į sprendimų priėmimus dėl paveldo apsaugos stoka (pavieniai projektai nėra teikiami visuomenės svarstymui, viešinami yra tik detalieji planai).

Paveldo komisijos pirmininkės Evelinos Karalevičienės manymu, „Estijos sėkmės receptas paveldosaugoje yra efektyvus tarpinstitucinis bendradarbiavimas, ko labai trūksta Lietuvoje. Estijoje savivaldybės turi daug daugiau funkcijų ir pareigų, tačiau šalis yra pajėgi jas įgyvendinti dėl nuoseklumo ir veiksmų koordinuotumo. Kaimyninė valstybė taip pat jau yra pusiaukelėje dėl Faro konvencijos pasirašymo, ruošia reikiamus dokumentus ir šių metų pabaigoje planuoja pasirašyti šį Europos Tarybos dokumentą, akcentuojantį visuomenės dalyvavimo paveldosaugos procesuose svarbą. Būtų apmaudu, jeigu Estija aplenktų Lietuvą ir šioje srityje, nes Lietuvos įstojimas į Faro konvencijos gretas kol kas stagnuoja“.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos informacija

Kvietimas į XXX Lietuvininkų Bendrijos „Mažoji Lietuva“ susiėjimą

KVIETIMAS Į

XXX    Lietuvininkų Bendrijos „Mažoji Lietuva“ Susiėjimą,

 

skirtą Tilžės Akto 100-mečio minėjimo pasiruošimui,

kuris įvyks 2018 m. balandžio 21 dieną, pradžia 11.00 val.

Agluonėnuose, prie Lietuvininkų ąžuolyno ir Jono Čepo sodybos

(Agluonos g.4., Agluonėnų k., 66250 Klaipėdos r.)

 

Dienotvarkė:

  1. Vardinių ąžuoliukų „Tilžės Akto signatarams“ ir Lietuvininkų bendrijai „Mažoji Lietuva“ sodinimas Lietuvininkų ąžuolyne;
  2. Bendrijos 2017-2018 m. veiklos ataskaita, pirmininkė Edita Barauskienė;
  3. Pasiruošimas Tilžės Akto 100-mečio minėjimui:

Konferencija Priekulėje, Klaipėdoje;

Signatarų medžių alėjos sodinimas ir paminklo atidengimas Priekulėje;

Jono Čepo atminimo ženklas Tilžės Akto signatarams Agluonėnuose.

  1. Pasiūlymai Mažosios Lietuvos etnografinio regiono herbo sukūrimui. Šeši variantai, sukurti istoriko dr. Arūno Baublio, dailininkės Jūratės Bizauskienės.

    Maloniai kviečiame: nepamirškime geros nuotaikos ir šventinių lauknešėlių.

P.S. Sekmadienį (2018-04-15) Plikių bažnyčioje paminėtos Evos E. Labutytės 80 ir Marijos Krukytės 90 gimimo metinės. Gediminas ir Kęstutis Vanagai rengia knygą, skirtą dailininkei ir kraštietei Evai E. Labutytei, kviečia rašyti atsiminimus.

2018-04-29, pradžia 19 val. Žvejų rūmuose (Taikos per.70, Klaipėda) – kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus tezių opera „Liuterio durys“.

    Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ valdyba

Pirmininkė Edita Barauskienė, tel.: +370 46 454438, el. paštas: ebarauskiene@gmail.com

Sekretorė Jūratė V. Stubraitė, tel.: +370 46 253663 n., el. paštas: juratestub@zebra.lt