Autoriaus Archyvai: Viktorija

Grėsmės akivaizdoje: D. Rastenienės interviu su filosofu dr. Krescencijumi Stoškumi

Parašykite komentarą
Krescencijus Stoškus, „Saulės arkliukai“, www.alkas.lt

D. R. – Humanitarinių mokslų situacija tapo ypač grėsminga. Turiu omeny pastarųjų dienų viešus pareiškimus dėl galimo bent trijų skirtingų humanitarinių mokslų institutų „jungimą“…  Kaip manote, kokios pasekmės mūsų laukia, jei tai, neduokdie, įvyktų? 

K. S. – Aš taip nesakyčiau. Gerai, kad prasideda rimtos diskusijos. Blogiausia, kai tokie sprendimai priimami niekam nežinant. Gerai ir tai, kad jas dar pakaitina politikai ir žiniasklaida. Tai priverčia į debatus pritraukti daugiau žmonių. Iki šiol diskutavo gana siauras žmonių ratas. Jų suformuluotuose siūlymuose per daug ryškiai kyšo jų interesai. Nedaug girdėjome nešališkų ir platesnio akiračio žmonių. Tik dabar jie išeina į viešumą. Visiškai sutinku ir su Lituanistikos stiprinimo sąjūdžio lyderio Artūro Judženčio pastebėjimu: „Reikia atvirai ir sąžiningai pripažinti, kad lituanistikos naikinimo vajus galėjo netrukdomai įsibėgėti ir dėl šioje srityje dirbančių žmonių pilietinio abejingumo ir politinio naivumo“.

Norėčiau tik pridurti. Kur dingo tie humanitarai, ta atkakli kultūrinė opozicija, kuri net sovietmečio represijų, visuotinės cenzūros ir užspaustų lūpų sąlygomis visais įmanomais ir net neįmanomais būdais sugebėjo užsiangažuoti savo kultūros gynimui ir nuosekliai, ištikimai tęsti M. Mažvydo, D. Kleino, K. Sirvydo, M. Daukšos, D. Poškos, S. Daukanto, V. Kudirkos, J. Biliūno, Maironio, J. Tumo-Vaižganto, V. Mykolaičio-Putino kultūrinių įsipareigojimų tradicijas. Rūpinimasis savo kultūros būkle buvo jų pirmoji pareiga. O jų elgesio pavyzdys patraukdavo ne tik jaunimą. Jis darė įtaką inteligentų mąstysenai, neretai trikdė ir politikus. Su kiekviena paskaita, su kiekvienu straipsniu ir nauju kursu studentams, su kiekviena knyga, su kiekvienos naujos katedros atidarymu bei sunkia parašų rinkimo akcija jie galvojo, kaip praplėsti tautos akiratį, .kaip sumažinti užgriuvusius kultūros praradimus, kaip atidengti jos gilesnius klodus, kaip gaivinti kritinę mintį ir istorinę atmintį, kaip plačiau praverti langus į civilizuotą pasaulį. Be šių dalykų jiems gyvenimas neturėjo prasmės.

Dabar ši karta jau beveik išmirusi. Z. Zinkevičius, pats žymiausias lietuvių kalbos istorijos žinovas ir švietimo eksministras, bene paskutinis mohikanas, išgirdęs apie lituanistinių katedrų likimą, prieš pat mirtį pirmąsyk gyvenime sodriai nusikeikė. Jis negalėjo patikėti. Atėjo nauji žmonės, daugiausia gana pragmatiški, be kontaktų su ankstesniąja karta, laisvi nuo įsipareigojimų ir atsakomybės. Iki šiol laikas nuo laiko lietuvių kalba, istorija ir literatūra parūpdavo daug kam. Tik ne lituanistams. Atrodo, prasideda atbudimas. Reikia tikėtis, kad su institutų problemos sprendimu jis nepasibaigs.

Skaitykite toliau →

Unikalus ir vienintelis Vokietijos lietuvių ir bendraautorių metraštis švenčia: 25-eri gyvavimo metai

Parašykite komentarą

www.voruta.lt

Šaunioje, ant kalno tarp Bonos ir Bonos priemiesčio „Bad Godesberg“ įsikūrusioje Annabergo pilyje įvyko lietuvių ir vokiečių santykius atspindinčio leidinio „Annaberger Annalen“ (liet. Anabergo metraštis) šeštasis autorių ir skaitytojų susitikimas. Nuo 1993 metų leidžiamas metraštis – Vokietijos lietuvių rankų, širdžių ir proto darbas. Šis unikalus ir vienetinis leidinys – geriausias ir objektyviausias mokslinis raktas, siekiantiems labiau pažinti susipynusias tautų istorijas, jos veikėjus.

Redakcinę metraščio „Annaberger Annalen“ kolegiją sudaro: Arthur Hermann, Annemarie Lepa, Dr. Christina Nikolajew ir Dr. Lina Pilypaitytė.

Apie metraščio „Annaberger Annalen“ susikūrimą, leidybą ir ateities perspektyvas kalbiname A. Hermaną.

„Annaberger Annalen“ – kasmet leidžiamas, lietuvių-vokiečių santykius, tautų istoriją, kultūras apžvelgiantis leidinys gimė 1993-aisiais metais. Nuo ko ir kaip kilo idėja leisti šį metraštį? Kas buvo šio leidinio sumanytojai, idėjos autoriai?

Norint įkurti kažką naujo, reikalingas jau gyvuojančio energijos centro palaikymas. Praeito šimtmečio devintame dešimtmetyje tokiu centru tapo Baltiečių Krikščionių Studentų Sąjunga (BKSS) (toliau – Sąjunga), kuriai priklauso „Annabergo“ rūmai Bonoje. Sąjunga apjungia visų trijų baltų tautų, kurios šalia bendros sąjungos veiklos plėtoja taip pat jų tautinį darbą. Tuomet lietuvių sekcijoje veikė lietuvių literatūros būrelis, kuris tuo pačiu leido laikraštį „Anabergo lapelis“. Istoriškai Lietuvai tampant vis laisvesnei, Sąjungos nariai jautė, jog reikia imtis naujos veiklos.

Vokietijoje labai trūko informacijos apie Lietuvą, tiesiog reikėjo iš naujo vokiečiams priminti buvusią plačią vokiečių ir lietuvių kaimynystę. Laisva tapusi Lietuva dar pati neįstengė intensyviau brandinti naujus vokiečių-lietuvių santykius. Todėl 1992 m. Sąjungos lietuvių sekcija nutarė vietoj lietuviško leidinėlio pradėti leisti platesnės apimties vokišką metraštį, jį pervadinant į „Annaberger Annalen“. Metraštis greitai prigijo, kasmet didėjo straipsnių apimtis ir gerėjo straipsnių kokybė. Iki 2002 m. metraščio reikalus tvarkė Arthur Hermann ir Annemarie Lepa, nuo 2003 m. redakciją papildė dr. Christina Nikolajew, taip pat tais pačiais metais šalia BKSS, nauju užsakovu tapo ir prisijungė Lietuvių kultūros institutas. Nuo 2014 m. redakcijos gretas papildė iš Lietuvos į Vokietiją studijuoti atvykusi dr. Lina Pilypaitytė. Dabar leidėjai atitinka Vokietijos Lietuvių Bendruomenės sudėtį. Leidėjai, kurie yra kartu ir redaktoriai, autoriai, vertėjai, lektoriai dirba be užmokesčio, visuomeniniais pagrindais, pajamos iš prenumeratorių padengia tik leidybos išlaidas (metraščio spausdinimą, platinimą). Skaitykite toliau →

Aušrininkas, poetas, vertėjas, pedagogas (2). Stanislovo Dagilio 175-osioms gimimo metinėms

Parašykite komentarą

selonija.lt

Literatūrinio kelio pradžia

Lietuviškų laikraščių dar nebuvo, todėl S. Dagilis rašė Maskvoje ir Peterburge leidžiamiems rusų laikraščiams „Russkij vestnik“, „Golos“, „S. Peterburgskije vedomosti“, „Sovremennije izviestija“. Šie laikraščiai šiandien sunkiai gaunami, todėl tik spėlioti galime, apie ką juose rašė jaučiantis meilę literatūrai, mokslui, savo gimtajam kraštui Sumų gimnazijos mokytojas. Spausdinamus rašinius S. Dagilis pasirašinėdavo ne tik pavarde, raide D, bet ir įvairiais pseudonimais.

Literatūrinę veiklą S. Dagilis tais metais pradėjo vertimais, versdamas į lietuvių kalbą A. Puškino, M. Lermontovo, G. Deržavino, A. Kolcovo, A. Mickevičiaus, kitų poetų kūrinius. Žinia apie S. Dagilio išverstus Adomo Mickevičiaus „Tris Budrius“, dalį poemos „Konradas Valenrodas“ pasiekė Maskvos universiteto studentą Adomą Sketerį. 1883 metų kovo 2 dieną jis Maskvos universiteto studentų vardu rašė Dagiliui laišką: “Maskvos lietuvių būrelis susirinkęs paskaitė Kriaučiūno gromatą, kur, be kitų naujienų, radome vieną labai mums linksmą: Sumų mokytojas Dagilis išvertęs A. Mickaus „Budrį ir jo sūnus“ ir pusę „Konrado Valenrodo“. Širdingai džiaugdamies, jog iš vyresniųjų mūsų brolių da yra tautos mylėtojų, kurie kiek galėdami dirba, dirba jai atgaivinti, susitarėm susipažinti su Tamsta – tokiu tikru lietuviu, ir parodyti savo meile šia gromata. Tikimės Tamsta neatstumsiant nuo savęs mūsų pažinties“. Skaitykite toliau →

Kaunas švenčia Vydūno 150-ąias gimimo metines: atidengtas paminklas

Parašykite komentarą

voruta.lt 

Kaunas mini didžio Lietuvos šviesuolio Vydūno 150-ąsias gimimo metines. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje trečiadienį atidengtas Vydūno paminklinis biustas su užrašu „Tautos augimui reikia visa aukoti“. Po to kauniečiai pakviesti į konferenciją Kauno miesto savivaldybėje.

Vydūno gimtadienis yra kovo 22 d., tačiau paminklas atidengtas išvakarėse.

Tautos didvyrių alėjoje atidengto paminklo skulptorius – Stasys Žirgulis, architektas – Liucijus Dringelis.

Pasak S. Žirgulio, sukurti Vydūno skulptūrą nebuvo lengvas uždavinys. „Sukurti dvasingą, šiuolaikišką skulptūrą reikėjo laiko. Man buvo svarbu sukurti Vydūną – sielos asketą, dvasios titaną, žvelgiantį į mūsų perspektyvą.“

Minėjime dalyvavusi Vydūno giminaitė Brita Storost (Berlynas) dėkojo už jos giminaičiui parodytą pagarbą.

„Jaučiuosi labai pagerbta, aš ir visa šeima. Į Lietuvą žiūrime, kaip į mūsų antrą gimtinę, beje, čia atvykstame nuo 1989 m. reguliariai. Vydūnas buvo įprastas šeimos narys, nei vienam mums nebuvo aišku, kad jis toks reikšmingas, juk jį planuota nominuoti Nobelio premijai, sunkiai įtikėtina!“ – pasakojo vyriausio Vydūno brolio anūkė B. Storost, pažinusi savo giminaitį iš pasakojimų. Ji mena, kad šeimoje išlikę 5 Vydūno laiškai ir knyga, padovanota jos seneliui apie Karma jogą.

Renginyje tai pat dalyvavo Vydūno draugijos, Lietuvos Sąjūdžio, Kauno tautinės kultūros centro, Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės nariai, Kauno miesto savivaldybės vadovai, Kultūros paveldo ir Kultūros skyrių atstovai, folkloro ansambliai „Linago“, „Ratilėlis“, sutartinių giedotojų grupė „Kadujo“.

Eruditas, mokytojas, rašytojas

Vilhelmas Storosta (slapyvardis Vydūnas) (1868-1953 m.) – garsus rašytojas, publicistas, visuomenės veikėjas, eruditas, budinęs tautą. Jo garbei Kaune dar yra pavadinta gatvė – Vydūno alėja, o 2018-ieji Seimo paskelbti Vydūno metais.

Vydūnas baigė Ragainės mokytojų seminariją, studijavo Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno universitetuose daugybę disciplinų: filosofiją, religiją, kultūrą, meną, literatūros istoriją, sociologiją, gamtos mokslus; taip pat anglų, prancūzų, sanskrito kalbas. Mokytojavo Kintų pradžios mokykloje, dėstė Tilžės gimnazijoje, taip pat Rytų seminare prie Berlyno universiteto.

1895 m. ūrė Tilžės giedotojų draugiją, kuriai vadovavo 40 metų. Vydūnas rengė lietuvių dainų šventes, skleidė lietuvių liaudies dainas. Leido žurnalus „Šaltinis“, „Jaunimas“, „Naujovė“, „Darbymetis“. 1928 m. tapo Lietuvos universiteto filosofijos Garbės daktaru.

70-mečio išvakarėse jis persekiotas nacistinės Vokietijos valdžios ir už veiklą pasodintas į Tilžės kalėjimą. Tokio elgesio neapsikentusi pasaulio kultūros inteligentija sukilo ir Vydūnas buvo paleistas į laisvę. Vydūną 1940 m. net svarstyta pristatyti Nobelio premijai, bet dėl tarptautinės situacijos, idėja nerealizuota.

1944 m. Vydūnas kartu su Tilžės gyventojais buvo evakuotas į Vokietiją, ten vėliau ir mirė. Vydūnas parašė 12 filosofinių veikalų, parengė daugiau kaip 30 filosofinių dramų ir kt.

Domėjosi Vedomis, Europos tautų unikalumu, ragino gilintis į savo šaknis

Jau 20-metis jis sirgo plaučių džiova, kuri tuomet buvo nepagydoma. Gavęs patarimą iš seno Tilžės mokytojo jis pradėjo daryti kvėpavimo pratimus, kvėpuoti pušynų oru, tapo vegetaru ir po kurio laiko – pasveiko.

1891 m. Vydūnas susituokė su Kintų pradžios mokyklos rektoriaus giminaite Klara Fülhaz. Dirbdamas Kintuose parašė bene svarbiausius filosofinius darbus, kur svarstė gyvenimo prasmės klausimus: „Visatos Sąranga“, „Mirtis ir kas toliau“, „Mūsų uždavinys“, „Sąmonė“.

Nuo pat jaunumės domėjosi Europos tautomis, jų autentiškumu; dalyvavo teosofijos, antroposofijos veikloje. Pritarė religijos, mokslo ir filosofijos dermei. Domėjosi senaisiais indų šventraščiais – Vedomis, tai persismelkė jo kūryboje, tad XIX-XX a. dalis mokslininkų Vydūną prilygino didiems mąstytojams: R. Tagorei, M. Gandžiui.

Vydūnas ugdė lietuvių tautos moralę, tvirtumą, teigė, kad žmogus pirmiausiai privalo suvokti save, tuomet išmanyti savo tautos kalbą, tautiškumą, tradicijas, papročius, istoriją.

Pildoma.

Skaitykite toliau →

Aušrininkas, poetas, vertėjas, pedagogas (1). Stanislovo Dagilio 175-osioms gimimo metinėms

Parašykite komentarą

Vaikystės dienos

Į Mažutiškių kaimo Lapienių šeimą, pas žmoną Zuzaną Lapienytę, iš Paberžės kaimo atsikėlė Martynas Urbonas-Dagilis. Vėliau Martynas Urbono pavardės atsisakė. Martynas ir Zuzana Dagiliai buvo baudžiauninkai. Turėjo 33 dešimtines (apie 36 ha) žemės. Ėjo baudžiavą pas grafo Jono Tiškevičiaus nuomininką Parovėjos dvare. 1843 metų kovo 5 dieną jiems gimė sūnus. Biržų evangelikų reformatų parapijos metrikų knygoje lenkų kalba parašyta, kad pirmagimiui kunigas K. Nerlichas suteikė Stanislovo vardą. Vėliau Dagilių šeimoje gimė dar keturios dukros: Ona, Zuzana, Irena, Katrė.

Šviesi ir nerūpestinga, kaip ir daugelio vaikų, buvo jo vaikystė. Po daugelio dešimtmečių poeto sesers Onos dukra Zonė Jevaltienė, jau įpusėjusi devintą dešimtį, prisimins, kad kartą jai dėdė pasakojęs, kaip jį, dar mažą, valgant bardavo motina, nes Dagilis dažnai košę šaukštu kabindavo ne iš savo pusės. „Kam imi iš Aniutės krašto?“ – supyksta mama. O kai ji išeina, berniukas ir vėl kabina, nes nori paerzinti seserį. Mama perdeda per dubens vidurį žabelį ir sako: “Tu valgyk iš šito krašto, o tu iš šito“. Bet netrukus Stanislovas vėl „pavažiuoja“ po žabeliu ir kabina košę iš sesers krašto.

Ūkio darbams Dagiliai samdė berną Joną. Stanislovui jis labai patikęs. Mat grįždamas iš laukų visuomet jam atnešdavo užantyje žirnių. Žaidžia kartą berniukas gryčioje ir klausosi, ką mama su tėte kalba. Tėvas sako, kad Jonui greitai reikės rekrutuos eiti. Papasakojo apie nugirstą kalbą Stanislovas Jonui. Jonas kažkur pasislėpė. Praėjo į rekrutus ėmimo laikas, ir Jonas vėl ėmė dirbti Dagilių ūkyje. O Stanislovas ir po daugelio metų prisimindavo vaikystėje išgelbėjęs Joną nuo rekrutų. Tais laikais caro kariuomenėje net 25 metus tarnauti reikėdavo. Ne kiekvienas į namus sugrįždavo.

Stanislovas nuo mažens pamėgo knygas. Nors devynioliktojo amžiaus viduryje atokaus kaimo troboje tikriausiai nedaug tų knygų ir buvo. Pasakojama, kad būsimo poeto senelis padarė tošinę knygą, nes tikrosios knygos nuo mažojo skaitytojo, besklaidant lapus, nukentėdavo. Labai mylėjo mišką. Biržų girios ūksmėje bėgo jo vaikystė. Vasaromis ganė tėvo gyvulius, uogavo, grybavo, riešutavo, žaidė su kitais kaimo vaikais. Žiemą mokėsi Biržų pradinėje mokykloje. Dažnai dvaro laukuose dirbantiems namiškiams pro Parovėjos karčemą nešdavo pietus, klausydavosi jų kalbų, dainų ir pasakų. Berniuką anksti patraukė muzikos pasaulis. Sodyboje ar pamiškėje Stanislovas ištisas valandas čirpindavo savo pasidarytu smuikeliu. Vėliau jam tėvas nupirko tikrą smuiką, ir S. Dagilis dažnai juo grieždavo kaimo jaunimo šokiuose, tikriausiai – ir Parovėjos karčemoje. Ji buvo svarbi ne tik kaip jaunimo susibūrimo vieta. Pro ją ėjo kelias į girią. Medienos reikėjo visada. Pirkimus ir sandėrius užbaigti buvo įprasta degtinėle, kurios visada galėjai gauti Parovėjos karčemoje.

Susitikimas, nulėmęs ateitį

Bėgo metai. Stanislovas – jau jaunuolis, ariantis, sėjantis, šienaujantis. Uoliai dirbantis visus žemės ūkio darbus. Mylimas kaimo jaunimo už smuiku išvinguriuojamas melodijas, gražų balsą, muzikalumą. Gal net jaučiantis, kad kasdienių, monotoniškų kaimo darbų ir pramogų jo prigimčiai negana. Norisi kažko šviesesnio, iškilesnio. Tačiau jis – baudžiauninko vaikas. Jam, kaip ir kitiems sodžiuje gyvenantiems jaunuoliams, skirta žemdirbio dalia. Išsiveržti iš kaimietiškos buities gali padėti tik palankiai susiklosčiusios aplinkybės. Stebuklas.

Šitaip galima pavadinti aštuoniolikmečio jaunuolio susitikimą su Biržų evangelikų reformatų kunigu Konstantinu Močiulskiu. Apie Stanislovą Dagilį rašę jo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojai skirtingai nušviečia kaimiečio vaikino ir reformacijos raštijai nuopelnų turinčio kunigo susitikimą. Vieni tvirtina, kad jis įvykęs Mažutiškių kaime, Dagilių namuose, kuomet K. Močiulskis buvo atvykęs lankyti savo parapijiečių. Keletą dešimtmečių Biržų evangelikų reformatų parapijoje kunigavęs Povilas Jašinskas mano, kad K. Močiulskis į Stanislovo Dagilio muzikinius gabumus dėmesį atkreipęs konfirmacijos metu. Tuomet jis ir nusprendęs, kad iš Stanislovo išeitų geras vargonininkas, puikiai išmanantis bažnytinę muziką. Tik reikia pasimokyti Evangelikų reformatų Sinodo išlaikomos Kėdainių gimnazijos vargonininkų ruošimo klasėje.

Teko kreiptis pas grafą Joną Tiškevičių ir prašyti, kad jis išleistų Stanislovą Dagilį mokytis į Kėdainius. Tokį leidimą gauti nebūdavo lengva. Daktaras Jokūbas Mikelėnas 1923 metais „Biržų žiniose rašė, „kad Dagilių kaimynas Varnupio Ardinskas, norėdamas sūnų mokinti Kėdainių gimnazijoje, tik per ilgas motinos ašaras, verkimą grafo sutikimą gavęs. Stanislovas Dagilis tokį sutikimą tikriausiai gavo lengviau, nes Biržų evangelikų reformatų bažnyčios kunigas, klebonas, vėliau – generalinis superintendentas Adalbertas Konstantinas Jonas Močiulskis buvo žymiai įtakingesnis už kaimietę moterį (devintas evangelikų reformatų kunigas Močiulskių giminėje), o ir iki baudžiavos panaikinimo buvo likę tik pora metų. Grafas Jonas Tiškevičius, naujoms Biržų katalikų ir Evangelikų liuteronų bažnyčioms pastatyti skyręs nemažas lėšas, išsilavinęs žmogus, neprieštaravo, kad Stanislovas išvyktų mokytis į Kėdainius.

Kėdainiuose

Manoma, kad S. Dagilis į Kėdainius išvažiavo 1862 metais.

Nedaug yra išlikę žinių apie Stanislovo Dagilio mokslus Kėdainiuose. Jo bendramokslis Kėdainių gimnazijoje, kilęs iš Klausučių kaimo mokytojas Jonas Plepys, laiške Jokūbui Mikelėnui rašė, jog Stanislovas Dagilis atvažiavo į Kėdainius išmokti groti vargonais, kad galėtų dirbti kurioje nors reformatų parapijoje vargonininku. Kėdainiuose jis apsigyveno bendrabutyje (alumnate). Čia gyveno visi biržėnai gimnazistai. Vargonininkas jį mokė muzikos, o vienas aukštesnės klasės gimnazistas – rusų kalbos, aritmetikos, geografijos. Pamatę, kad Stanislovas gabus, ėmė įkalbinėti stoti gimnazijon. Po metų jis išlaikė egzaminus į trečiąją klasę. Gerai mokėsi, jį labai mylėjo visi draugai gimnazistai.

Atostogaudamas tėviškėje, laiške savo draugui Jonui Plepiui rašė: “Aš noriu būti naudingas Lietuvai, manau pasidarbuoti dėl lietuvių kalbos, toji kalba labai graži“. Tai tarsi dvidešimtmečio jaunuolio priesaikos žodžiai, kuriems jis liko ištikimas visą gyvenimą, nesvarbu, kur likimas jį nublokšdavo. Mokytis Kėdainių gimnazijoje jam ilgai neteko. Prasidėjo 1863 metų sukilimas. Dalis Kėdainių gimnazijos vyresniųjų klasių gimnazistų tapo šio sukilimo dalyviais. Tikriausiai todėl 1864 metais Kėdainių gimnazija buvo uždaryta.

Stanislovui Dagiliui teko rinktis: grįžti į Mažutiškius ar ieškoti galimybių mokytis toliau. Tęsti mokslą jis galėjo kitoje Vilniaus Evangelikų reformatų Sinodo išlaikomoje gimnazijoje. Tokia gimnazija buvo Minsko gubernijos Slucko mieste. Bet ir ji po sukilimo buvo atimta iš Sinodo ir suvalstybinta, paversta grynai rusiška gimnazija su valdžios skiriamais direktoriumi ir mokytojais. „Tačiau reformatams joje buvo paliktos šiokios tokios teisės. Globėjų taryboje buvo leista turėti Sinodo atstovą, be to, buvo dėstoma reformatų tikyba lenkų kalba ir prie gimnazijos reformatai galėjo laikyti savo konviktą (bendrabutį), kuriam vadovavo reformatų kapelionas“  – rašo 2004 metų „Krantų“ žurnalo pirmajame numeryje biržietis mokytojas Liubomiras Nastopka.

Slucko gimnazijoje

Pagal vadinamąjį Radvilų testamentą keliolikai reformatų jaunuolių buvo mokamos stipendijos. Dalis jų tekdavo Biržų krašto gimnazistams. Darbštus, pavyzdingo elgesio gimnazistas Stanislovas Dagilis tikriausiai buvo užsitikrinęs vietą Slucko konvikte, nemokamą maistą, knygas ir mokestį už mokslą. 1864 metais jis drauge su kitais biržiečiais gimnazistais išvyko į Slucką. Kelionė buvo tolima ir varginanti. Iš Biržų iki Slucko buvo daugiau negu 400 kilometrų. Pasak Martyno Yčo, žydas vežė daiktus, o patys biržėnai gimnazistai tris savaites ėjo pėsti.

Slucko gimnazijoje S. Dagilis mokėsi penkerius metus. Per tą laiką priprato prie Slucko, kuris buvo nedidelis užkampio miestelis su daugiau kaip dvidešimčia tūkstančių gyventojų, malūnais, lentpjūve, spirito varykla, keliomis dešimtimis stambesnių ar smulkesnių apskrities administracijos valdininkų, paštu, ambulatorija, dešimties lovų ligonine, dviem cerkvėmis, reformatų ir katalikų bažnyčiomis, keturiomis sinagogomis. Kiekvieną rytą skubėjo į Slucko gimnaziją – ilgą mūrinį renesansinį dviejų aukštų pastatą, kurio paradinį įėjimą puošė portikas su kolonomis ir plačiais laiptais. Tačiau gimnazijos moksleiviams pro tas duris nebuvo leidžiama vaikščioti. Jiems buvo skirtas kuklus ir paprastas šoninis įėjimas.

Pro paradinį įėjimą vaikščiojo gimnazijos mokytojai. Jie buvo gerbiami. Mokytojui praeinant pro šalį, mokiniai turėdavo sustoti, stovėti ramiai, nesikalbėti. Klasėje mokytojas sėdėdavo katedroje ant pusmetrinio paaukštinimo. Iš čia būdavo patogu stebėti visą klasę.

Konviktas, kuriame gyveno Stanislovas Dagilis, buvo netoli gimnazijos, mediniame dviejų aukštų pastate. Čia buvo aštuoni miegamieji ir dvi mokymosi salės, kurios per pusryčius, pietus ir vakarienę virsdavo valgomaisiais. Konvikte gyvendavo apie 30 gimnazistų. Pusė iš jų buvo Sinodo stipendininkai. Mokiniai gyveno po keturis ar penkis kambaryje. Tik abiturientai gaudavo teisę gyventi po du. Prieš kiekvieną valgį ir 9 valandą vakare pirmojo aukšto salėje buvo kalbamos bendros maldos. Sekmadieniais moksleiviai privalėjo dalyvauti bendrose pamaldose, kurios vykdavo netoli gimnazijos esančioje reformatų bažnyčioje. Auklėjimas buvo grindžiamas besąlygišku paklusnumu vadovybei, griežta dienotvarke. Konvikto gyventojai greitai priprasdavo prie privalomos tvarkos ir drausmės.

Tikriausiai S. Dagiliui buvo paskirta ne visa, o pusė stipendijos, nes jo giminaičiai yra pasakoję, kad Slucke praleisti metai nebuvę lengvi. Tėvai menkai galėjo paremti savo sūnų. Poeto sesers Katrės sūnus gydytojas Jokūbas Mikelėnas prisimena, kad S. Dagilis „pasiilgęs tėvų, atvažiuodavo atostogoms, o išvažiavimui turėjęs rinkti aukų kaime. Nuo kurių keletą kapeikų, grivinų, net rublį gavęs, išvažiuodavo. Visiems aukotojams, baigęs mokslus, atsilyginęs penkeriopai. Ypač buvęs dėkingas mažažemiui (keturias dešimtines žemės turėjusiam) Jurgiui Prunckui, kuris davęs jam kelionei rublį“.

Slucko gimnazija buvo klasikinė, pagrindinis dėmesys joje buvo kreipiamas į senovės kalbų mokymą, į senosios klasikinės literatūros, kultūros ir istorijos pažinimą. Iš abiturientų buvo reikalaujama laisvai be žodyno skaityti lotynų ir graikų klasikus.

Istorijos ir filologijos institute

1869 metais S. Dagilis baigė Slucko gimnaziją, puikiai mokėdamas lenkų, rusų, graikų ir lotynų kalbas, visam gyvenimui pamėgęs humanitarines disciplinas. Ryžosi siekti aukštojo mokslo. Reikėjo pasirinkti tokią aukštąją mokyklą, kurioje studentas gautų visą išlaikymą. Tokia aukštoji mokykla buvo Peterburgo imperatoriškasis istorijos ir filologijos institutas, ruošęs humanitarinio profilio mokytojus Rusijos gimnazijoms.

Po trisdešimties metų šiame institute studijavo ir S. Dagilio sesers sūnus Jonas Yčas. Už mokymąsi institute absolventai turėjo atidirbti ne mažiau kaip šešerius metus – po pusantrų metų už kiekvienus mokslo metus. „Studentai gyveno instituto patalpose ir buvo valstybės išlaikomi. Minimaliai mebliuotuose kambariuose, kameromis vadintuose, gyveno po keletą studentų. Jų uniformą sudarė: žieminis ir vasarinis paltai, surdutas, kostiumas, vasarinis švarkas ir kelnės, baltiniai, apsiaustas, kepurė, pirštinės, kaklaraištis, batai, kaliošai, lovos baltiniai ir kt. Studentai gaudavo vadovėlius ir rašto reikmenis. Maitindavo penkis kartus per dieną. (…) Buvo privaloma kasdien dalyvauti rytmetinėje ir vakarinėje maldoje, (…) sekmadieniais ir švenčių dienomis eiti į cerkvę pamaldų. Be to, po rytmetinės maldos buvo skaitoma Evangelija graikų kalba, kalbama malda prieš ir po pietų. Kol nebus sukalbėtos maldos, niekas negalėjo išeiti iš valgyklos. „Ypač išsamiai studentai studijavo antikos kultūrą, nes tai buvo išsilavinusio žmogaus auklėjimo pagrindas. Kiekvienas baigęs šį institutą turėjo būti pakankamai pasiruošęs dėstyti ir literatūrą, ir istoriją, ir senąsias graikų ir lotynų kalbas“ – monografijoje „Jonas ir Martynas Yčai“ apie šį institutą rašo Jonas Aničas. Ketvirtame kurse studentai atlikdavo pedagoginę praktiką prie instituto veikusioje gimnazijoje.

Ketveri S. Dagilio studijų metai prabėgo Rusijos sostinėje. Konkrečiais faktais paremtų žinių apie tuos metus neišliko. Tikriausiai poetas, beveik po trisdešimties metų apsigyvenęs Biržuose, bendraudamas su biržiečiais inteligentais, prisimindavo studijų metus, Peterburgo muziejus, bibliotekas, jaunatvišką ryžtą savo kūrybiniu darbu tarnauti Lietuvai ir jos žmonėms, turintiems tiek nedaug inteligentų.

Sumų gimnazijos mokytojas

1873 metais, baigęs institutą, jis buvo paskirtas klasikinių kalbu mokytoju į Charkovo gubernijos Sumų mieste esančią Aleksandro imperatoriškąją gimnaziją. Čia, toli nuo tėvynės, dirbo 21 metus. Gimnazistus mokė lotynų ir graikų kalbų. Darbštus, pareigingas, nebijantis pareikšti ir apginti savo nuomonę. Apie Stanislovą Dagilį kaip pedagogą Juozas Tumas-Vaižgantas rašė: „Teisybę pastatęs aukščiausiame laipsnyje, pasidaręs ją savo sąžinės brangenybe, prieš nieką neužtylėjo, visur ir nuo visų teisybę gynė. Pedagogų taryboje dažnai likdavo vienas; drąsiai protokoluodavo atskirą savo nuomonę ir aukštesnėje instancijoje – Mokslo apygardoje – laimėdavo“.

Nuoširdus S. Dagilio pedagoginis darbas buvo įvertintas. Apie poetą ir jo giminaičius Joną ir Martyną Yčus rašęs istorikas Jonas Aničas Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos rankraštyne aptiko S. Dagilio apdovanojimo Rusijos ordinais dokumentus: carų Aleksandro II ir Aleksandro III įsakus, pasirašytus Rusijos imperijos ordinų kapitulos. 1881 metų sausio 30 dienos įsaku S. Dagilis buvo apdovanotas Šv. Stanislovo III laipsnio, 1884 m. gruodžio 26 dienos įsaku – Šv. Onos III laipsnio, 1891 m. gruodžio 26 dienos įsaku – Šv. Stanislovo II laipsnio ordinais. Už nepriekaištingą pedagoginę veiklą jam buvo suteiktas civilinio (valstybės) patarėjo titulas.

Poeto giminaitė Zonė Jevaltienė man yra pasakojusi, kad Sumų gimnazijoje jos dėdei patikusi prancūzų kalbos mokytoja. Rodė ir nuotrauką – už dailios, švelnių veido bruožų moters stovi aukštas, solidus S. Dagilis. Neaišku, dėl kokių priežasčių susižavėjimas (o gal ir draugystė) santuoka nepasibaigė, poetas liko vienišas, todėl visą savo laisvalaikį galėjo skirti kūrybai, lietuvybės puoselėjimui. Nedaug tuomet būta lietuvių inteligentų. Sumuose S. Dagilis tuo metu tikriausiai buvo vienintelis lietuvis. Rašė, J. Mikelėno žodžiais, visai vienas, neturėdamas su kuo pasitarti, kam pasidžiaugti. Nebuvo nei lietuviško laikraščio, kuriam galėtų savo eilėraščius pasiųsti. Vienas tarp svetimų, rusų ir ukrainiečių, S. Dagilis rašė lietuviškai.

Stanislovą Dagilį labai nudžiugino žinia, kad 1879 metais buvo įsteigta Tilžės lietuvių literatūros draugija, kuriai priklausė tokie žinomi įvairių tautų kalbininkai ir kultūros veikėjai kaip J. Basanavičius, A. Baranauskas, G. Neselmanas, J. Šliupas, J. Boduenas de Kurtene, F. Fortunatovas ir kiti. Nieko nelaukdamas užmezgė ryšius su draugija, siuntė jai tėviškėje surinktas dainas, rašė, kad „apgarsintos spaudoje Neselmano („Lietuvių liaudies dainos“, 1853 m. ) ir kitų lietuvių dainos visai beveik nežinomos biržėnams ir kad neišrodytų, būk biržėnai „neturi akvatos ant dainų“, jis siunčia 23 dainas „dėl prabos, be nepripažins Lietuviškų Raštų Draugystė jose vertumo… tuomet galėsiu ir daugiau atsiųsti“. Siunčiamoms dainoms Dagilis parašė komentarus, suskirstė dainas rūšimis pagal turinį, atsiradimo laiką ir pan.

Tai nebuvo vienintelės Stanislovo Dagilio užrašytos Biržų krašto dainos. Po jo mirties buvo rastas sąsiuvinis gražiai surašytų dainų su prierašu: „Dainos, kurios prieš 40 metų buvo dainuojamos Mažutiškių apylinkėje“. 1881 metais Stanislovas Dagilis tapo šios Lietuvių literatūros draugijos nariu, jam buvo išduotas nario pažymėjimas Nr. 187.

Algirdas BUTKEVIČIUS

„Biržiečių žodis“

Skaitykite toliau →

Diskusija „Žmogiškasis“ veiksnys istorijoje: Radvilų giminės sveikata ir kasdienos užkulisiai“

Parašykite komentarą

valdovurumai.lt

2018 m. kovo 6 d., antradienis, 18.00–19.30 val.
Valdovų rūmų III manieristinė antikamera

Registruotis

Neseniai dienos šviesą išvydusi žinomos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos tyrinėtojos prof. dr. Raimondos Ragauskienės monografija „Mirties nugalėti nepavyko: Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinė istorija (XV a. pabaiga – XVII a.)“ įkūnija naujas tendencijas Lietuvos istoriografijoje. Subtiliai sujungusi biologinės istorijos, medicinos istorijos ir kultūros istorijos tyrimų gijas, pasirinkusi įdomius teminius akcentus, pasitelkusi įvairiopus istorinius šaltinius (tarp jų ir gausybę Radvilų laiškų), mokslininkė studijoje išsamiai atveria „žmogiškąjį“ veiksnį istorijoje. Ji nagrinėja įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminės – Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų – biologinę istoriją, demografinius rodiklius, vedybų politiką, šeimos modelį ir, žinoma, sveikatos bei ligų ypatumus, medicinos bei farmacijos infrastruktūrą diduomenės aplinkoje XV–XVII amžiuje.

Šioje monografijoje analizuojamos universalios žmogiškosios temos, kurias Radvilų giminės istorijos aspektu diskusijoje gvildens knygos autorė, farmacijos istorijos ir antropologijos tyrinėtojai, istorikai. Koks buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politiniame elite dominavusios giminės biologinis potencialas – dydis, demografiniai resursai, vedybų politikos ypatumai? Kokia buvo vidutinė didikų gyvenimo trukmė, kokiais negalavimais jie skundėsi ir kokiomis ligomis sirgo? Kas ir kaip XV–XVII a. gydė Radvilas? Kokias gydymo priemones didikai naudojo ir kiek jos kainavo? Kaip biologinė istorija, kuri yra integrali istorijos dalis, gali praturtinti mūsų žinias apie praeities visuomenę?

Diskusijoje dalyvaus knygos autorė prof. dr. Raimonda Ragauskienė, doc. dr. Vilma Gudienė (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), prof. dr. Rimantas Jankauskas (Vilniaus universitetas), prof. dr. Deimantas Karvelis (Lietuvos edukologijos universitetas), dr. Jolanta Karpavičienė (Valdovų rūmų muziejus)

Pozityvu (XVI–XVII a. kilnojamaisiais vargonais) muzikuos dr. Vidas Pinkevičius

Zigmas Zinkevičius. „Gana žemintis“

Parašykite komentarą

propatria.lt

Prisimindami iškiliausią šalies kalbininką su skaitytojais dar kartą dalijamės paskutiniu jo interviu. 

***

Dar prieš dvidešimt metų profesorius Zigmas Zinkevičius buvo tikras, kad lietuvių kalbos pozicijos įtvirtintos tiek, jog jai niekas nebegresia. Tačiau, baigiantis trečiajam nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiui, su nuostaba stebime paradoksalią situaciją lituanistikos nebelieka tarp prioritetų. Galbūt nebeliko grėsmių lietuvių kalbai? 93-iuosius einantis vienas iškiliausių šių laikų lituanistų, dešimčių reikšmingų veikalų autorius, aštuntosios Vyriausybės švietimo ir mokslo ministras Z. Zinkevičius įspėja: jei tuoj pat nesusiimsime, prarasime gimtąją kalbą – šiandien ji išgyvena pačius sunkiausius laikus.

Profesorius visada pasižymėjo kalbėjimu be užuolankų, aštriu žodžiu. Sulaukęs garbaus amžiaus jis apgailestauja, kad šiandien šis ginklas ir telikęs. „Siunčiu velniop visus, kas kėsinasi į lietuvių kalbą“, – grūmoja Zigmas Zinkevičius. Gal kas ims ir paklausys?

– Jus tikriausiai pasiekė naujienos apie šiuo metu vykdomas pertvarkas Vilniaus universitete. Filologijos fakultete, kuriame dirbote 50 metų, nebeliks iki šiol buvusių katedrų (tarp jų Lietuvių kalbos, Baltistikos ir visų kitų), o jų vietoje atsiras penki nauji dariniai – Literatūros ir kultūros tyrimų, Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų, Taikomosios kalbotyros, Baltijos kalbų ir kultūrų bei Užsienio kalbų institutai. Kaip tai vertinate?

– Neseniai kartu su kitais mokslininkais pasirašiau prašymą Vilniaus universiteto rektoriui, kad neatsakingos iniciatyvos būtų sustabdytos, bet jokio atsakymo negavau.

Tai dabar Filologijos fakultetas bus toks – sudėliotas iš institutų, visiškai neatspindinčių Vilniaus universiteto tradicijų? O kur lituanistika, kur baltistika? Tai į kokius institutus bus išskirstyti dabar dirbantys lituanistai? Fakultete, visais laikais buvusiame lietuvybės bastionu, nebelieka įsipareigojimo lituanistikai? To nebuvo net sovietų laikais. Lietuvių kalbos katedra, kurios vadovu buvau, išgyveno įvairių sukrėtimų, tačiau kad būtų kėsinamasi į ją kaip instituciją, to tikrai nebuvo.

Jei žinotų, kas dabar dedasi, pats Muravjovas-Korikas paplotų per petį reformatoriams ir pasakytų „maladiec!“

Tam, kam šauna į galvą tokie pertvarkos scenarijai, norėčiau priminti, kad lituanistikos prioritetas įtvirtintas mūsų šalies įstatymuose. Kitas dalykas: kas būtų Vilniaus universitetas be lituanistikos, baltistikos studijų? Būtent jos yra mūsų išskirtinumas ir stiprybė, tuo esame žinomi pasaulyje. Po šitų reorganizacijų atrodys, kad Filologijos fakultetas pradeda savo istoriją tik nuo 2017 metų.

Man visiškai nesuprantama, kam prireikė atsiriboti nuo tradicijos, nubraukti tai, kas iki šiol padaryta per tiek metų. Per lituanistiką, baltistiką Vilniaus universitetas išėjo į pasaulį. Jei ne šie mokslai, jis būtų tiktai eilinis provincijos universitetas. Dabar norima visa tai nubraukti. Skaitykite toliau →

Dr. Arūnas Baublys. Iš laisvės į laisvę – Biržų krašto muziejus „Sėla“

Parašykite komentarą

selonija.lt

Vasario 16-osios išvakarėse Biržų krašto muziejus „Sėla“ pažymėjo muziejaus įsteigimo Biržuose 90-metį. Vienas iš jubiliejaus renginių buvo mokslinė konferencija, skirta 1918-ųjų Vasario 16-osios inspiruotų muziejų atsiradimui Lietuvoje, jų nueitam keliui, muziejinėms tendencijoms apžvelgti. Į konferenciją dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių nebegalėjo atvykti buvęs muziejaus darbuotojas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto docentas, Vokietijos Federacinės Respublikos garbės konsulas, dr. Arūnas Baublys, tačiau jis mielai sutiko savo pranešimu pasidalinti su biržiečiais.

Istorija ilgesnė nei 90 metų

Kalbant apie muziejų Biržuose neužtenka kalbėti apie per 90 metų Biržų muziejaus „Sėla“ nueitą kelią. Kaip ir Lietuvos valstybė turi nepalyginamai ilgesnę istoriją nei 100 metų, taip ir muziejinė veikla Biržuose, ar bent su ta veikla sietini istoriniai faktai, turi gerokai ilgesnę raidą.

Tradiciškai kalbėdami apie Biržus, be skanios duonos ir gaivaus, tačiau kartais labai klastingo alaus, esame įpratę didžiuotis savo krašto žmonėmis bei savo miesto, čia esančios tvirtovės ir ją valdžiusios kunigaikščių Radvilų dinastijos bei juos pakeitusios Tiškevičių giminės garbinga praeitimi. Gebame džiaugtis miesto ir krašto konfesine, tautine įvairove, čia gyvenusių ir kūrusių garbingų žmonių palete ir dar daug daug kuo. Sąrašą galima būtų tęsti.

Kalbėdami apie muziejinius, tiksliau – meno ir istorinius rinkinius, Biržų krašte, prieš pradėdami kalbėti apie muziejų Biržuose, privalome atminti, kad čia, dar gerokai anksčiau nei atsirado 1928 metais muziejus, jau buvo sukaupta nemažai vertingų meno ir istorijos artefaktų, kurie buvo saugomi privačiuose rinkiniuose. Kaip ir paties krašto, taip ir tų rinkinių istorija turėjo labai sudėtingus ir neretai tragiškus likimus, kurie tarsi atspindys kartojo paties krašto, miesto ir Lietuvos valstybės istoriją bei jos vingius.

Skaitykite toliau →

Vilniaus knygų mugės naujienos

Parašykite komentarą

Džiaugiamės galėdami pasidalinti šių metų Knygų mugės naujienomis:

Vasario 24d., šeštadienis, 16 val., Konferencijų salė 1.3

sudarytojos Austės Nakienės, Linos Petrošienės, Gailos Kirdienės knygos „Klaipėdos krašto dainos ir muzika” pristatymas.

Vasario 24d., šeštadienis, 18 val., forumas-lrt studija

Raimondos Ragauskienės knygos „Mirties nugalėti nepavyko:
Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinė istorija
XV pab.–XVII a.“ pristatymas. Dalyvauja autorė, Genutė Kirkienė,
Alfredas Bumblauskas, Vilma Gudienė (Lietuvos edukologijos
universitetas). Filmuoja LRT

Vasario 25 d., sekmadienis, 12.00 val.,

Konferencijų salė 5.5

Ingės Lukšaitės knygos „Kai tikėjimas keitė pasaulį… Reformacija Lietuvoje“ pristatymas.

 Vasario 25 d., sekmadienis, 15.00 val., Forumas – LRT studija.

Astridos Petraitytės knygos „Algirdas. Iš Kauno. Kuriant valstybę“ pristatymas.

Dalyvauja: autorė, Saulius Šaltenis, Nijolė Oželytė, Robertas Grigas

Organizatorius: Homo liber. Filmuoja LRT.

Knygų mugės programa čia. 

Rašytojos D. Kalinauskaitės kalba, pasakyta Knygų mugėje

Parašykite komentarą

lnb.lt 

Skelbiame Nacionalinės literatūros ir meno premijos laureatės rašytojos Danutės Kalinauskaitės kalbą, pasakytą 19-osios Vilniaus knygų mugės atidarymo iškilmėse.

Danutė Kalinauskaitė:

„Gal senatvė  ir baimė sumaišė man protą, bet toks  jausmas, kad  žmonių giminė – vienintelė – išmiršta ir kad išlikti lemta vien Bibliotekai, šviesiai,  vienišai, beribei, tobulai, pastoviai, turinčiai neįkainojamus tomus, nesunaikinamai, mįslingai […]

Biblioteka yra neribota ir periodiška. Jei amžinasis keliauninkas trauktų per ją kokia nors kryptimi, amžiams bėgant, įsitikintų, jog tie patys tomai kartojasi taip pat chaotiškai (o atsikartojęs chaosas tampa tam tikra tvarka.). Mano vienatvę džiugina ši graži viltis“, – taip apie biblioteką kaip visatą, knygas, tą vienintelę knygą, kurioje pasakyta visa tiesa, – savo nuostabiojoje „Babelio bibliotekoje“, – rašė jau senas ir beveik aklas Jorge Luisas Borgesas.

Kiekvienais metais vasario pabaigoje šie rūmai irgi virsta milžiniška biblioteka su savo labirintais, užkaboriais, lentynomis, tomais, žodžių kombinacijomis, taškais, kableliais ir milijardais raidžių. Ir keliauninkais.

Jau esame įsimiklinę klausytis ir net nebeprieštaraujame, kad lietuviai moka tik uoliai kentėti ir dar uoliau skųstis. Viskuo: saule, lietumi, sniegu ir vėju, valdžia ir vienas kitu. Ir kad jų nedžiugina viltis, tikėjimas. Bet kai pamatai, kaip jie, suvažiavę iš visų pasviečių, niekieno neverčiami ir neraginami, neagituojami, plūsta į „Litexpo“ parodų rūmus kaip į kokius Šiluvos atlaidus, procesiją prie bilietų kasų pradėdami jau Lazdynų miškelyje, supranti, kad tai – viltis ir tikėjimas knygos galia.

Tikrai, švęsdami valstybės šimtmetį, galime tik pasveikinti vieni kitus, kad konkurencijos su kitomis medijomis sąlygomis esame vis dar tarp skaitančiųjų knygas. Kad knygų pasaulyje mes ne koks nors užkampis ar provincija, o lygūs su lygiais. Kad pasaulinės naujienos mus pasiekia tuojau pat, nespėjusios ataušti ir tapti vakar diena, o kartais net aplenkia pačios save. Kad niekam nenusileidžiame nei turinio, nei poligrafijos kokybe. Kad gebame sukurti knygas – stebuklus.

Pagaliau, kad galime skaityti, rašyti ir leisti knygas lietuvių kalba be jokių trikdžių ir ribojimų, kuriuos mums kas nors nustatytų. Su Knygos švente!“