Kunigo Alfonso Petrulio gyvenimas ir veikla

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras gimė 1873 m. rugpjūčio 4 d. Kateliškių kaime (dab. Biržų r.), valstiečių šeimoje. Mokėsi Šiaulių ir Panevėžio gimnazijose. Dauguma būsimų signatarų politinę veiklą pradėjo dar būdami moksleiviai slaptuose lietuvių moksleivių būreliuose ar tiesiog dalyvaudami protesto akcijose, nukreiptose prieš prievartinį lietuvių moksleivių dalyvavimą stačiatikių pamaldose ar vertimą klasėje kalbėti poterius ir kitas maldas rusiškai. Už tokias akcijas A. Petrulis su dar keliais jaunuoliais iš gimnazijos buvo pašalinti. Nuo 1891 m. studijavo Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. Per ketverius metus išėjo visą kursą, bet dėl per jauno amžiaus kunigu nebuvo įšventintas. 1895-1897 m. mokėsi Lvovo veterinarijos institute, bet nebaigė. 1897 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, 1898 m. ją baigęs išvyko į Peterburgą. Ten ketino tęsti studijas Dvasinėje akademijoje, tačiau nepritapo ir grįžo į Vilnių. 1899 m. A. Petrulis gavo kunigo šventimus bei buvo paskirtas vikaru į tuo laiku prestižinę vietą – Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Po kelerių mėnesių buvo pasiųstas į Bagdonavos (dab. Baltarusija) parapiją. 1901 m. buvo paskirtas Joniškio (dab. Molėtų r.), 1903 m. – Maišiagalos, 1907 m. – Nalibokų (dab. Balta­rusija) parapijos klebonu. 1908 m. Vilniaus vyskupas perkėlė A. Petrulį į Marcinkonis, o 1911 m. – į Pivašiūnus. Čia prie bažnyčios šventoriaus 2006 m. rugpjūtį per Žolinės atlaidus jam buvo pašventintas paminklas. Kunigui labai rūpėjo skriaudžiamos lietuvių tautos likimas, kas trečią sekmadienį sakė lietuviškus pamokslus. Daug kartų buvo kilnojamas iš vienos parapijos į kitą, nes nuvykęs į jam pavestąją parapiją visuomet rūpindavosi, kad kultūrinė ir švietimo veikla vyktų ir lietuvių kalba. Tokiam A. Petrulio siekiui nepritarė Vilniaus vyskupijos vadovybė bei vietos pasaulietinė valdžia. 

A. Petrulio kultūrinė, visuomeninė ir politinė veikla

Kunigas A. Petrulis stengėsi pagerinti kaimo žmonių būklę, įvesti lietuviškas pamaldas, patobulinti poterių kalbą, rūpinosi lietuvių švietimu Vilniaus krašte, kėlė ūkinę būklę bei įsteigė ūkininkų draugiją. Paprastus žmones žadino per spaudą. Dalyvavo steigiant lietuviškus laikraščius ir žurnalus, rašė straipsnius, platino spaudą parapijų kaimuose bei miesteliuose. Ypač daug publikacijų parengė „Vilčiai“, „Draugijai“, „Vilniaus žinioms“, „Tėvynės sargui“. 1908 m. A. Petrulis tapo Lietuvių mokslo ir Lietuvių katalikų blaivybės draugijų nariu. 1909 m. dalyvavo Vilniaus vyskupijos kunigų susirinkime, buvo išrinktas į komisiją, kuri turėjo ginti lietuvių tikinčiųjų teises melstis gimtąja kalba. 1911 m. A. Petrulis kartu su kunigais V. Mironu ir J. Novickiu įkūrė „Aušros“ bendrovę, kuri iki 1915 m. leido Vilniaus krašto lietuviams tikintiesiems skirtą žurnalą „Aušra“. 1913 m. talkino kuriant „Ryto“ švietimo draugiją, buvo jos veiklus narys, vadovavo Pivašiūnuose įkurtam „Ryto“ skyriui. Buvo lietuviškų mokyklų ir draugijų steigėjas, pirmųjų lietuvių katalikų periodinių leidinių bendradarbis, Lietuvių mokslo draugijos ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti narys, Tautos pažangos partijos narys.1917 m. liepos 10 d. A. Petrulis kartu su bendraminčiais pasirašė memorandumą Vokietijos kancleriui, kuriame buvo pabrėžiama, kad svarbiausias lietuvių politinis lūkestis – Lietuvos nepriklausomybė. Tų pačių metų rugsėjo 18-22 d. kunigas dalyvavo Vilniuje surengtoje Lietuvių konferencijoje, buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. Lietuvių konferencijos Berne (1917 m.) ir Lozanoje (1918 m.) dalyvis.1918 m. rugsėjo mėn. A. Petrulis, Lietuvos Tarybos pirmininkas A. Smetona ir M. Yčas aplankė popiežiaus nuncijų Miunchene ir Viurtembergo grafą Wilhelmą von Urachą, kurio kandidatūra svarstyta, viliantis rasti Vokietijai priimtiną ir Lietuvai tinkamą vadovą. 1918 m. lapkričio mėn. signataras dirbo Tarybos komisijoje, rengusioje pirmąją laikinąją Lietuvos Respublikos Konstituciją. Daugiau nei kiti važinėjo po kraštą aiškindamas apie Lietuvos tikslus ir Nepriklausomybės Aktą.1919 m. tapo Valstybės Tarybos Prezidiumo sekretoriumi. Nepriklausomybės kovų metais A. Petruliui iškilo pavojus – 1919 m. lenkų kariai Lietuvos Tarybos narį buvo net dukart suėmę. Antrą kartą įkalintas sugebėjo išsilaisvinti ir pasitraukė į Kauną. Ten kurį laiką dirbo Tautos pažangos partijos Centro komiteto sekretoriumi. 1920 m. grįžęs į Pivašiūnus, rėmė steigiamas lietuviškas mokyklas, kartu su mokytoju J. Sabaičiu sutelkė lietuvių šaulių būrį. 1927 m. buvo paskirtas Paparčių parapijos klebonu, 1928 m. perkeltas į Musninkus, kur birželio 28 d. mirė ir palaidotas bažnyčios šventoriuje. Jo atminimui pastatyta skulptūra.1996 m. „Vorutos“ leidykla išleido Viktoro Aleknos biografinę apybraižą „Nepriklausomybės akto signataras kun. Alfonsas Petrulis“.

Šeimos vardu kalbėjęs Vasario 16-osios klubo pirmininko pavaduotojas, kun. A. Petrulio brolio Boleslovo vaikaitis, gydytojas Kęstutis Petrulis plačiai ir įdomiai papasakojo apie savo giminaitį. Patrioto ir pasišventusio kovotojo už lietuvybę šaknys buvo šeimoje. A. Petrulis užsiėmė tautine, kultūrine veikla Vilniaus krašte, ir vėliau nesiieškojo turtingesnės parapijos. Pokario laikais tėvai vengė kalbėti apie žymųjį giminės narį, bet vis tiek atsidūrė Sibire. O lietuvių kalbos padėtis dabar Vilniaus krašte galbūt dar blogesnė negu anais laikais, bet seimūnai tuo nesidomi.  

Teisininkas Jokūbas Šernas

LRIKD vicepirmininkas Donatas Balčiauskas pristatė teisininką, visuomenininką, žurnalistą, 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą Jokūbą Šerną. Jis gimė 1888 m. birželio 14 d. Jasiškių k., Biržų apsk., evangelikų reformatų ūkininkų Martyno ir Elžbietos Šernų šeimoje. Pabaigęs Nemunėlio Radviliškio pradinę mokyklą 1903 m. įstojo į Slucko reformatų gimnaziją. Iš jos pašalintas dėl politinės veiklos, 1910 m. baigė Tartu privačią gimnaziją, o 1914 m. – teisę Peterburgo universitete. Jau tuo metu aktyviai dalyvavo Peterburgo lietuvių studentų kultūrinėje veikloje bei vienerius metus vadovavo studentų būreliui, kuris tyrinėjo lietuvių kultūrą. Baigęs studijas J. Šernas apsigyveno Vilniuje. Redagavo „Lietuvos žinias“, dalyvavo lietuvių kultūrinių, švietimo ir visuomeninių draugijų veikloje. Kartu su J. Basanavičiumi, A. Smetona, S. Kairiu, A. Stulginskiu, J. Vileišiu bei kitais aktyviais lietuvių visuomenės atstovais svarstė Lietuvos politinės ateities perspektyvas. Šio sambūrio nariai parengė okupacinei valdžiai skirtų dokumentų, kuriuose reikalavo kraštui suteikti kultūrinių ir politinių laisvių. Kartu su bendraminčiais daugelį dokumentų taip pat pasirašė J. Šernas. 1915-1918 m. dirbo istorijos mokytoju Vilniaus lietuvių gimnazijoje. J. Šernas organizavo ir dalyvavo 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje surengtoje Lietuvių konferencijoje. Buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, tapo jos generaliniu sekretoriumi. Ketvirtojoje Lietuvos Vyriausybėje – ministru be portfelio. Jo brolis kunigas Adomas į Tarybą nepateko, tačiau ir dabar vartojame šio pasiūlytą žodį „nepriklausomybė“. J. Šernas priklausė Tautos pa­žangos partijai. Dalyvavo evangelikų reformatų bažnyčios veikloje – kasmet vykdavo į Sinodo susirinkimus, skatino ir lėšomis rėmė tikinčiųjų kultūrinį bei visuomeninį darbą.1923–1926 m. buvo „Savivaldybės“ žurnalo steigėjas ir redaktorius, nuo 1925 m. – Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybės departamento organizatorius ir pirmasis jo direktorius, Prekybos ir pramonės banko direktorius. Mirė 1926 m. liepos 31 d. Kaune, palaidotas Nemunėlio Radviliškyje. 

Pastangos dėl Mažosios Lietuvos likimo

Su Lietuvos Tarybos delegacija J. Šernas vyko į Berlyną, kur 1918 m. spalio 20 d. susitiko su Vokietijos kancleriu M. von Badenu. Tarybos nariai gavo Vokietijos pritarimą, kad jie patys gali nuspręsti Lietuvos politinę santvarką, sudaryti vyriausybę ir nustatyti santykius su kaimyninėmis šalimis. 1919 m. balandžio-spalio mėn. dirbusiame M. Sleževičiaus sudarytame ministrų kabinete J. Šernas buvo ministru „be portfelio“. Lietuvos Taryba signatarą delegavo į Mažosios Lietuvos lietuvių organizaciją – Prūsų Lietuvos tautinę tarybą. J. Šerno pastangomis 1920 m. kovo 20 d. į Lietuvos Tarybą buvo įtraukti trys Mažosios Lietuvos atstovai: Kristupas Lekšas, Martynas Jankus ir Jurgis Strėkys. Jis labai stengėsi, kad Lietuvai būtų sugražintas Klaipėdos kraštas. Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba dar 1919 m. balandį įteikė Taikos konferencijai Paryžiuje deklaraciją, kad „Mažoji Lietuva būtų priglausta prie Didžiosios Lietuvos“, deja, ir deklaracijos, ir Lietuvos valstybės delegacijos reikalavimų buvo patenkinta tik maža dalis – Lietuvai pripažintas Klaipėdos kraštas tik iki Nemuno). Dėl to įvyko speciali Valstybės Tarybos sesija, skirta Mažajai Lietuvai; J. Šernas tam įvykiui prisiminti parengė bei išleido knygą „Kovo 20 diena“, kurioje pateikta Prūsų tautos istorija ir tą dieną posėdyje pasakytos kalbos. 1921 m. Valstybės Tarybos nutarimą pakartojo Steigiamasis Seimas, pareikšdamas, kad Mažoji Lietuva yra neatskiriama nepriklausomos Lietuvos valstybės dalis, tačiau tik po sėkmingo 1923 m. sausio 15 d. lietuvių Klaipėdos krašte sukilimo, Klaipėda ir jos kraštas įsijungė į Lietuvos sudėtį.

Vasario 16-osios klubo garbės pirmininkas J. Šerno sūnėnas Vilniaus evangelikų reformatų kunigas Tomas Šernas pastebėjo, kad daug signatarų kilę iš Lietuvos pakraščių, kurie labiausiai suprato tautiškumo problemą. Pasak jo, tie pakraščiai buvo labiausiai išsivystę. J. Šerno sūnus Jokūbas gyvena Romoje, dvi vaikaitės – Paryžiuje ir Vilniuje. J. Šernas buvo protestantas, o A. Petrulis – katalikas. Nepaisydami konfesijų, katalikai ir reformatai įkūrė mokyklą Biržuose.

Kairieji ir dešinieji, reformatai ir katalikai prieš 90 metų vasario 16-ąją padarė labai didžiulį bei reikšmingą dalyką, nes sugebėjo susivienyti vienam bendram tikslui „vardan tos Lietuvos“. Ir šiandien Lietuvos Nepriklausomybėje slypi dalis jų nuopelnų.

Birutė ŽEMAITAITYTĖ, Vilnius

2009-02-12

www.voruta.lt