Mažojoje Lietuvoje Karaliaučiaus Misijos draugija 1823 m. Tilžėje išleido knygą „Nusidavimai Dievo karalystėje“ – šis leidinys ir tapo lietuvių kalba spausdintos periodikos pradininku.

XX a. pirmojoje pusėje Nepriklausomoje Lietuvoje veikė dvi tradicinės protestantiškos konfesijos: evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai. Tarp šių krikščioniškų bendruomenių buvo platinami religinio turinio periodiniai leidiniai. Čia plačiau aptarsime reformatų periodinę spaudą ir jos ypatumus. Tarpukariu evangelikai reformatai leido du periodinius leidinius: „Mūsų žodis“ (1922 m. – 1937 m.) ir „Sėjėjas“ (1926 m. – 1940 m.). Evangeliškos minties laikraščiai buvo skirti plačiajai reformatų bendruomenei, nes juose buvo spausdinami lengvesnio ir populiaresnio turinio teologiniai ir didaktiniai straipsniai. Po kiek laiko, redakcijos darbui įsibėgėjus, ypač vertingos tapo laikraščiuose spausdintos parapinės žinios, Lietuvos ir pasaulio informaciniai pranešimai, kurie chronologiškai ir glaustai atskleidžia to meto evangelikų reformatų visuomenės gyvenimą. Pasak evangelikų, svarbiausias spaudos uždavinys – ugdyti tautos žmogiškumą, žadinti gerąsias žmogaus savybes: meilę tautai, teisingumą, sąžiningumą, darbingumą, pareigingumą.

Spaudos darbuotojų, o ypač laikraščių redaktorių darbas buvo labai atsakingas. Reformatų laikraštį „Mūsų žodis“ leido Evangelikų Reformatų draugija Kaune, spausdino Š. Levi spaustuvė (Laisvės al. 35, Kaunas), o nuo 1922 m. Nr. 5-6 laikraštį pradėjo spausdinti Biržų spaustuvė (Dagilio g.). Nuo 1925 m. iki 1926 m. spalio mėnesio laikraštis nebuvo leidžiamas, o nuo 1926 m. leidžiamas Biržuose (Vytauto g. 36). Laikraščio leidimo pradžioje atsakingais redaktoriais buvo H.J. Yčienė ir M. Yčas. Nuo 1923 m. Nr. 7-8 administracijos buveinė persikėlė į Biržus, Papilio parapiją. Leidinio redaktoriumi tapo J. Šepetys. Nuo 1926 m. redakcijos buveinė persikėlė į Kelmės parapiją, redaktoriumi paskirtas Konstantas Kurnatauskas, leido Lietuvos Ev. Reformatų Kolegija.

Kiek vėliau evangelikai reformatai pradėjo leisti antrą laikraštį „Sėjėjas“, kurį redagavo ir leido kun. Povilas Jakubėnas. Pirmasis leidinys išėjo 1926 m. liepos 18 d. Jį spausdino Biržų spaustuvė (Vytauto g. 36). Lietuvos evangelikų reformatų Kolegijos eilinio posėdžio metu, 1934 m. vasario 13 d., Radvilos draugija (beje, ši jaunimą burianti evangelikų reformatų draugija veikia ir šiandien) iškėlė klausimą, kad jiems būtų leista „Sėjėjo“ laikraštyje įkurti jaunimo skyrių. Posėdžio metu nutarta patenkinti Radvilų draugijos prašymą, jos dispozicijai buvo skirti du puslapiai. Radvilų jaunimo draugija „Sėjėjo“ laikraštyje nuo 1934 m. Nr. 8(20) turėjo savo Jaunimo skyrių. Skyrių redagavo Radvilų komisija (kun. A. Balčiauskas, mok. Šlikas ir Skeberolis). Jaunimo skyrius buvo skirtas jaunimo reikalams. Kolegijos posėdyje 1933 m. liepos 24 d. nutarta nuo Nr. 14 „Sėjėjo“ leidimą perduoti Kolegijai ir įgalioti Generalinį superintendentą prof. P. Jakubėną pasirašinėti „Sėjėjo“ redaktoriumi – leidėju. Nuo 1938 m. Nr. 12 „Sėjėjo“ laikraštį pradėjo leisti Lietuvos Ev. reformatų Kolegija, leidinį ir toliau redagavo kun. P. Jakubėnas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir sovietų okupacijai, remiantis evangelikų reformatų realiai išlikusiais laikraščiais, 1940 m. liepos mėnesį išėjo paskutinis, 13-as, šio laikraščio numeris.

Evangelikai reformatai laikraščius platino už prieinamą kainą. „Mūsų žodžio“ pirmieji numeriai kainavo 5 auksinius už vieną numerį, pusei metų – 30 auksinių, metams – 45 auksinius. Pirmųjų leidinių kaina nurodoma auksiniais nominalais. Iki 1923 m. Nr. 3-4 vieno numerio kaina buvo 25 ct., nuo 7-8 numerio pabrango iki 50 ct už leidinį. Nuo 1926 m. vieno leidinio kaina – 1 Lt, užsisakant metams – 4 Lt. Tokia periodinio leidinio kaina išliko iki 1937 m. Nr. 1-2. „Sėjėjo“ kaina – 5 ct už vieną numerį, paaukojus 3 Lt metams, laikraštis būdavo siunčiamas paštu. Nuo 1927 m. siunčiant paštu kaina padidėjo iki 5 Lt, vieno numerio kaina – iki 10 ct (lito vertė tarpukaryje – 50 kg bulvių kainavo 7, 25 Lt, litras pieno – 0,45 Lt).

Tarpukario reformatų laikraščių periodiškumas – skirtingas. „Mūsų žodis“ nuo 1922 m. Nr. 1 iki 1924 m. Nr. 7 buvo leidžiamas kas mėnesį. Nuo 1926 m. „Mūsų žodis“ buvo leidžiamas 4 kartus per metus. „Sėjėjas“ ėjo du kartus per mėnesį, toks laikraščio periodiškumas išliko per visą jo egzistavimo laiką. Abu periodiniai leidiniai buvo nemažos apimties. „Mūsų žodžio“apimtis buvo 30 ir daugiau puslapių. Nuo 1922 m. Nr.1 iki 1934 m. Nr.7 „Sėjėjo“ apimtis buvo 4 puslapiai. Lietuvos Evangelikų reformatų Kolegijos posėdžio metu 1934 m. nuspręsta leisti laikraštį 8, 10, 12 puslapių apimties, bet ne daugiau 20 puslapių. Nuo 1934 m. Nr. 8 laikraščio apimtis buvo 8 puslapiai. Nuo 1937 m. Nr. 25 laikraščio apimtis padidėjo iki 16 puslapių.

„Mūsų žodis“ ir „Sėjėjas“ – panašaus turinio periodiniai leidiniai. „Mūsų žodyje“ spausdinti straipsniai, skirti meditacijoms (pamokslai, Šv. Rašto nagrinėjimas), aptarti Evangelikų reformatų istorijos klausimai. Nemažai straipsnių skirta praktiniams ir socialiniams bažnyčios klausimams. „Sėjėjuje“ talpinti teologinės paskirties straipsniai bažnyčios reikalams aptarti, taip pat straipsniai, skirti krikščionybės istorijai. Nuo 1934 m. laikraštyje publikuotas „Jaunimo skyrius“, kurio publikacijos orientuotos į krikščioniškąjį jaunimą. Nuo 1937 m. Nr. 25 atsirado skyrelis patiems mažiausiems, kuriame buvo spausdinamos pasakos, įvairios didaktinės istorijos, galvosūkiai, siekta – nuo pat mažens vaikus šviesti ir auklėti krikščioniškais dorovės ir mokslo pagrindais.

Evangelikų reformatų periodinėje spaudoje „Mūsų žodis“ ir „Sėjėjas“ nemažai straipsnių skirta teologiniams bei didaktiniams klausimams nagrinėti. Publikacijas galima suskirstyti į tam tikrus žanrus: meditacijos (ištraukų iš evangelijų apmąstymai – pamokslai), pastoracinės (praktinės ir socialinės) veiklos apmąstymas, apologetika (tekstai, kuriuose siekiama argumentais pagrįsti tikėjimo dogmas, tikėjimo tradicijų aiškinimas) ir įvairaus didaktinio turinio tekstai, eilėraščiai ir giesmės. Anot reformatų, teologiniai – didaktiniai straipsniai turėjo padėti žmogui suprasti save, suprasti savo buvimo prasmę bažnyčioje ir visuomenėje.

Meditaciniai straipsniai visada prasidėdavo ištrauka iš Šventojo Rašto: Tegul jūsų šviesa taip šviečia žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir garbintų jūsų Tėvą, kurs yra danguje (Mt 5, 14-16). Toliau buvo aprašomas ištraukos iš Evangelijos apmąstymas. Tokių straipsnių autoriai analizavo Šv. Rašto žodžius ir aiškino jų prasmę žmogaus gyvenime.

Pastoracinės (praktinės ir socialinės) veiklos apmąstymuose rašyta apie priemones, skirtas pakelti dvasinį ir kultūrinį lygį, t. y. Dievo žodį, Kristaus Evangeliją, tikėjimą. Tokio pobūdžio straipsniuose trumpais bruožais nagrinėta tarpukario dvasinė ir kultūrinė padėtis. Pastoracinės veiklos apmąstymuose autoriai tvirtino, jog bažnyčia turi būti ne tiktai senosios tradicijos nešėja, bet ir gyva, stipri, moralinių jėgų pripildyta veikėja. Bažnyčia negali nekreipti dėmesio į socialinius klausimus, ji privalo sekti mokytojo Jėzaus Kristaus pavyzdžiu, kuris pirmiausia atėjo į šį pasaulį skelbti apie sielos išganymą. Jėzus taip pat domėjosi ir savo laiko aplinkos materialiniais poreikiais. Jis maitino alkanuosius, gydė ligonius ir norėjo, kad socialinis teisingumas viešpatautų tarp žmonių.

Reformatai periodinėje spaudoje publikavo ir tekstus, kuriuose buvo siekiama argumentais pagrįsti tikėjimo tiesas, tikėjimo tradicijų aiškinimą. Apologetikos straipsnius daugiausia rašė P. Jakubėnas: Kodėl mes protestantai?, Religijos esmė, Iš kur mes pažįstame Dievą, Religijos pradžia. Kiti autoriai, rašę panašia tematika: Vilius Variakojis parašė publikaciją Kalvino etikos matmenys, P. Slavėnis – Gamtos mokslai ir pasaulio pažinimas, J. Pauperas – Kristocentrinė istorijos filosofija, P. Jašinskas – Ką mokslininkai sako apie Dievą.

Periodinėje reformatų spaudoje nemažai straipsnių skirta jaunimo auklėjimo reikalams, nes tarpukario laikų jaunimas per mažai dėmesio skirdavo savo tikėjimui, todėl pastebimas didelis atšalimas nuo tikėjimo klausimų. Analizuojant tarpukario protestantišką periodiką tenka pastebėti, kad daugiausia jaunimui skirtų straipsnių buvo publikuota laikraštyje „Sėjėjas“ – Jaunimo skyriuje. Keletas straipsnių jaunimui buvo išspausdinta laikraštyje „Mūsų žodis“.

Publikacijose, skirtose jaunimui, autoriai apeliavo į tris svarbiausius bruožus: dorą, sąžiningumą ir teisingumą. Teigta, kad jaunas žmogus, norėdamas gauti gerą išsiauklėjimą, turėtų burtis į įvairias draugijas, sąjungas. Evangelikų reformatų laikraščiuose minėta Radvilos draugija, kuri susikūrė matant sunkią evangeliško jaunimo būklę ir dvasinį bei dorovinį nuosmukį. Jaunieji reformatai pradėjo burtis į Radvilos skyrius, kur tobulėjo ir brendo dorovinėje dvasioje.

Dalis didaktinių straipsnių skirta aptarti moters ir šeimos vaidmenį visuomenės gyvenime. Tokio pobūdžio publikacijos buvo spausdinamos „Sėjėjo” laikraštyje. Straipsnių autoriai šeimą ir tautą apibūdino kaip dvi tarpusavyje susijusias institucijas, kurios sudaro visuomenę. Autoriai rašė, kad moterys turėtų rūpintis daugiau ne kūno, bet sielos kultūra, stengtis ugdyti savyje tai, kas yra žmogui brangiausia, o brangiausias žmogaus turtas yra jo siela. A. Balčiauskas straipsnyje Kas yra tikras šeimos laimės pagrindas, ramstis ir šviesa teigė, kad tvirčiausias pagrindas,

tikriausias ramstis ir tobuliausia šviesa šeimos laimei yra amžinasis Kristus. Panašia tematika savo straipsniuose rašė H. Yčaitė – Moters vieta mūsų bažnyčios gyvenime, A. Balčiauskas – Kas yra tvirčiausias ramstis pastoviai šeimai, Kas yra tikroji šviesa, kuri tobulai apšviečia šeimos gyvenimą, Motina – šeimos širdis, Šlikas – Neužmirškime savo tėtušio, A. Iksaitis – Gerbk savo tėvą ir motiną. Laikraščiuose yra taip pat ir neįvardintų autorių straipsnių apie dorovinius šeimos principus, pavyzdžiui, Šeimos nuotaika ir karalystės nuotaika, Krikščioniški namai.

Didaktinio pobūdžio straipsniuose rašoma ir apie giesmių svarbą tikinčiojo gyvenime. A. Iksaitis publikacijoje Gaivinkime mūsų giesmę rašė, kad seniau lietuviai buvo dainininkų tauta, reformatų bažnyčiose tikintieji buvo tikri giesmės mylėtojai, o tarpukaryje ir tikėjimas, ir giesmės buvo užmirštos. Straipsnių autorių tikslas – atgaivinti gražiausias evangelikų reformatų giesmes, todėl reformatų laikraščiuose buvo publikuojami kai kurių giesmių žodžiai. Evangelikų reformatų periodinėje spaudoje buvo spausdinami ir įvairios tematikos eilėraščiai. Eilėraščiai buvo skirti švenčių progoms: Kalėdoms, Velykoms, gimtadienių ir panašiai.

Evangelikų reformatų laikraščiai „Mūsų žodis“ ir „Sėjėjas“ spausdino daugybę įvairių straipsnių, skirtų krikščionybės istorijai, reformacijos pradininkams Europoje ir bendraminčiams Lietuvoje. Reformacijos veikėjai, nutraukę ryšius su senąja Romos katalikų bažnyčia, pradėjo kurti naują evangeliško pagrindo tikėjimą. Istorinių publikacijų tikslas – šviesti evangeliškos minties žmones apie protėvių bendraminčių nuveiktą darbą. Manyta, jog protėvių tikėjimo darbų pažinimas atskleidžia visą praeities paveikslą. Didelis dėmesys skirtas Reformacijos, kaip religinių idėjų revoliucijos, atminčiai. Reformatai ragino prisiminti gilaus tikėjimo ir pasiaukojimo vyrus: Liuterį, Kalviną, Cvinglį, Kulvietį, Radvilas ir daugelį kitų bei, nepaisant gyvenimo sunkumų, atstatyti dvasinį pamatą evangeliškoje visuomenėje, nes, anot jų, istorijoj sutelkta visa tautos didybė, visas jos gyvenimas.

Evangelikų reformatų laikraščiai „Mūsų žodis“ ir „Sėjėjas“ buvo skirti ne tik teologinių, didaktinių ir istorinių straipsnių publikavimui. Jie labai nuosekliai spausdino informacinius tekstus apie Sinodo susirinkimus, kuriuose aprašinėdavo posėdžius, juose svarstytus ir priimtus nutarimus, biudžeto paskirstymus metams. Kai kuriuose straipsniuose palygindavo liuteronų ir reformatų sinodus. Aprašydavo pasaulinių Presbiterijonų konferencijų posėdžius, pasitarimus, referentų skaitytas paskaitas. Reformatų periodika teikė informacijos apie Evangelikų teologijos fakulteto veiklą (dėstomus dalykus, dirbančius dėstytojus, publikuojamus mokslinius darbus).

Supažindindavo skaitytojus su tarpukaryje veikusiomis jaunimo Švobiškio ir Radvilos draugijomis, Moterų sąjunga. Straipsniuose rašydavo apie draugijų keliamus tikslus, nuveiktus visuomeninius darbus.

Publikuota nemažai žinių iš reformatų bažnytinio gyvenimo srities. Evangelikų reformatų bažnyčia Lietuvos kraštui išugdė daug žymių mokslo žmonių ir politinių veikėjų. Todėl tyrinėjant informacinius straipsnius, pastebėta nemažai autobiografinių žinių apie šviesių reformatų asmenybių nuopelnus. Kiekvienais metais publikuodavo savo parapijų apyskaitas apie pajamas ir išlaidas. Apyskaitoje rašoma, kiek surinkta pajamų už praėjusius metus iš seniūnijų ir atskirų asmenų, kiek surinkta ir paaukota prieglaudos statybai, įplaukos įvairiems bažnyčios tikslams. Išlaidose aprašoma, kur pajamos buvo panaudotos. Pajamos išleidžiamos prieglaudų statymui (kiek meistrams sumokėta, statybos medžiagų pirkimas ir įvairios susijusios išlaidos), skolų grąžinimui (bankui), remontams (bažnyčių, klebonijų), įvairioms išlaidoms (indų bažnyčioms pirkimai, metrikų knygų įrišimas ir pan.). „Sėjėjo“ laikraštyje nuo 1936 metų spausdinami trumpi informaciniai skyreliai – mokslo žinutės, kuriose skaitytojai galėjo nemažai sužinoti apie mokslo pasiekimų sritį. Sveikatos kampelyje aprašomos įvairios ligos ir jų gydymo būdai. Šeimininkių margumynuose galima surasti naudingų buitinių patarimų, maisto gaminimo receptų ir pan. Laikraštyje „Mūsų žodis“ buvo spausdinami ir komerciniai skelbimai, kuriuose reklamuojamos įvairios akcinės bendrovės (AB „Eglynas“, AB „Dubysa“ Lietuvos eksportas ir importas, AB „Ringuva“ aliejaus fabrikas, AB „Nemunas“ mašinų fabrikas ir ketaus liejykla, AB „Lietuvos garlaivių“ generalinė atstovybė visoje Lietuvoje). Nuo 1926 metų komercinių skelbimų spausdinimas nutrauktas, ir paskutiniame laikraščio puslapyje pradėta reklamuoti periodinį leidinį „Sėjėjas“.

Evangelikų reformatų periodikos tikslas – kuo labiau padėti skaitytojui suprasti evangeliškos minties prasmę, padrąsinti reformatus pastoraciniam darbui, paaiškinti, kaip jis reikalingas tarpukario visuomenei. Tarpukario Lietuvoje reformatų periodika buvo skirta evangeliško tikėjimo gyventojams, plačiajam skaitytojui sluoksniui.

Atgavus spaudą ir iškovojus mūsų brangiosios tėvynės Lietuvos nepriklausomybę, tarp žmonių sėjama dabar daug įvairios žodžio sėklos. Bet toji sėkla beveik išimtinai taikinama išoriniam žmogui ir jo protui. Labai mažai beriama sėklos, kuri liečia vidujinį žmogų, jo širdį ir sielą. O juk žmogus minta ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos (Mat 4, 4). Žmogui negali užtekti to, kad jis patenkina visus savo kūno reikalus, kad jis pavalgęs, atsigėręs, apsidengęs, kad jis turi tinkamą pastogę. Vidujinis žmogus, jo širdis ir siela, nepasitenkina vien žemiškais daiktais, jis trokšta pakilti iš šių žemės dulkių prie Dievo Tėvo aukštybėse. „Sėjėjas“ nori pripildyti trūkumą, užlyginti spragą vidujiniame žmogaus gyvenime.

„Sėjėjas“ stengsis tarp daugybės žmonių žodžio sėklos, beriamos šiame pasaulyje, sėti Dievo Žodžio sėklą. „Sėjėjas“ labai gerai nusimano, kad jis pradeda didelį darbą ir kad jis to darbo vienas nuveikti neįveiks. Todėl „Sėjėjas“ kviečia talkon visus geros valios ir širdies žmonės prisidėti prie sėjimo darbo. „Sėjėjas“ pasitiki, kad visų šeimų namų durys bus liggal atdaros ir kad jis ras kiekvienos šeimos pastogėje sau tinkamą vietą. Prie darbo galėtų prisidėti vaikai, išnešiodami ir platindami „Sėjėją“ savo apylinkėje. Taip vaikai jau iš mažens pradėtų priprasti prie darbo parapijos naudai. Kiekvienas seniūnas privalėtų pasirūpinti, kad nė vienos jo seniūnijos šeimos neaplenktų „Sėjėjas”.

„Sėjėjas“ pasiryžęs išeiti kas antrą savaitę. Galop „Sėjėjas“ nuoširdžiai prašo, kad jis nebūtų numetamas ir naikinamas. Mat, jo sėkla turi pasiliekančios vertės ir naudos.

www.btz.lt.