Gediminas Zemlickas
Lietuvos restauratoriai ir antropologai šią vasarą kartu su baltarusiais dalyvauja bendrame Lietuvos ir Baltarusijos projekte „LDK didikų Radvilų mauzoliejaus Nesvyžiaus bažnyčios rūsiuose tyrimai ir pritaikymo lankymui koncepcija“.
Baltarusijos nacionalinį istorijos ir kultūros muziejų-draustinį „Nesvyžius“ sudaro garsioji Radvilų pilis, kurią 1583–1604 metais pastatė Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, pilį supantis parkas ir Nesvyžiaus Kristaus kūno bažnyčia, ji drauge yra ir Radvilų giminės mauzoliejus. Amžino poilsio čia atgulė mažiausiai 72 šios iškilios giminės asmenys.
Bažnyčia ne kartą nukentėjo nuo potvynių, joje esantys kai kurie sarkofagai su palaikais yra kritinės būklės. Juos būtina ištirti, identifikuoti ir restauruoti, o bažnyčia tam lėšų neturi. Ligi šiol tenkinamasi, kad į naujas dėžes būtų surinkti pabirę kaulai.
Siekiant mauzoliejų tinkamai pritaikyti lankyti, bus parengta jo išsaugojimo, sutvarkymo koncepcija, atlikti pavyzdiniai antropologiniai ir architektūriniai tyrimai, medžio, metalo, akmens ir polichromijos konservavimo ir restauravimo darbai. Baltarusijos kolegų teigimu, juos atlikti pajėgūs Lietuvos specialistai, turintys nemažą tokios veiklos patirtį. Todėl ir buvo parengtas bendras projektas. Pagrindinis jo vykdytojas – Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos. Projekto partneriai – Nacionalinis istorijos ir kultūros muziejus-draustinis „Nesvyžius“ ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas. Projektas finansuojamas iš LR užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšų.
Birželio viduryje pradėtas vykdyti projektas neseniai buvo pristatytas per pirmąjį mokomąjį praktinį seminarą, surengtą Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Ta proga kalbinome Nacionalinio istorijos ir kultūros muziejaus-draustinio „Nesvyžius“ direktorių Sergejų Klimovą.
Vietovės trauka
– Kaip apibūdintumėte bendrą su lietuviais projektą?
– Tyrimai, kuriuos pradedame drauge su Lietuvos restauratoriais ir antropologais, labai svarbūs norint giliau suvokti bendrą Lietuvos ir Baltarusijos istorinį paveldą. Jam pastaruoju metu jaučiamas vis didesnis mūsų abipusis, taip pat ir tarptautinis, dėmesys.
Nesvyžiaus rūmų ir parko ansambliui restauruoti, istorijos ir kultūros draustiniui sukurti Baltarusijos vyriausybė skyrė didžiules lėšas. 2012 metais pilyje įrengėme muziejinę ekspoziciją, per tą laiką ją aplankė daugiau kaip 2 mln. turistų. Kasmet priimame apie 400 tūkst. lankytojų. Baltarusijai tai tikras kultūrinis proveržis. Daugiausia mus lanko turistai iš Rusijos, nemažai sulaukiame lankytojų iš Lietuvos. Sudarėme garsinius gidus aštuoniomis kalbomis, viena jų – lietuvių kalba.
Specialiai lankytojų srauto nenagrinėjame, bet po Rusijos antrą vietą pagal lankytojų skaičių sudaro kinai. Juos labai mėgstame, spausdiname lankstinukus ir kinų kalba.
– Kas lankytojus taip traukia į Nesvyžių?
– Autentiškumas, kitoniškumas. Vakarų Europoje yra daugybė puikiausių pilių, bet turistai ne į visas veržiasi. Kuo mes skiriamės iš kitų europiečių? Mūsų kraštuose pilių išliko nedaug. Be to, buvome Europos periferija, tad ir pilių statyta ne tiek gausiai.
Ne mažiau svarbi traukos priežastis – vietovės ir giminės charizma. Radvila Našlaitėlis 1583–1604 metais pastatė Nesvyžiaus pilį, šalia jos išaugo privatus Radvilų miestas. Pilis ir Kristaus kūno bažnyčia, beje, pirmoji barokinė bažnyčia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, buvo svarbiausios šio miesto architektūros dominantės.
Radvilos pasižymėjo ypatingu novatoriškumu, per jų dvarus Lietuvoje plito europietiška architektūra, menai, muzika, taip pat ir naujausi įvairių sričių laimėjimai. Jie diegė pažangią žemdirbystę, gamybą, o tai padėjo gerokai išlavinti šį kraštą.
Iki XVIII amžiaus Radvilos sugebėjo susigiminiuoti su įtakingiausiomis Europos dinastijomis. Iki 1939 metų Radvilos Nesvyžiuje turėjo vieną svarbiausių savo rezidencijų, valdė ir miestą, kol atėjo sovietai. Visi išvardyti veiksniai turėjo įtakos Nesvyžiui tapti tuo patraukliu miestu, kurio ir šiandien neaplenkia turistai.
Radvilų paveldas unikalus tarptautiniu mastu, todėl 2005 metais UNESCO Nesvyžių įtraukė į pasaulinio kultūros paveldo objektų sąrašą. Šiam paveldui skirtų muziejinių ekspozicijų sudarymas, Radvilų kultūros paveldo atkūrimas Baltarusijoje gali būti pavadintas išskirtiniu reiškiniu. Šį pasiektą lygmenį stengiamės išlaikyti. Gegužės mėnesį grįžome iš Madrido, kur mūsų muziejui-draustiniui „Nesvyžius“ buvo įteiktas aukštas tarptautinis apdovanojimas – „Europa Nostra“ prizas už profesionalią tarnystę išsaugant istorijos ir kultūros paveldą. („Europa Nostra“ – tai įtakinga Europos paveldo organizacija, siekianti formuoti ir įgyvendinti paveldo politiką Europos mastu.)
Įdėtos lėšos sugrįžta – Kaip pavyko išsikovoti tokį puikų tarptautinį įvertinimą?
– Tai buvo mūsų valstybės politikos dalis, siekiant išsaugoti Baltarusijoje esančias pilis, tarp jų – ir Radvilų pilį Nesvyžiuje. Jeigu šiam tikslui nebūtų skirta valstybės lėšų, apie jokius laimėjimus šiandien nekalbėtume: čia akivaizdus pavyzdys, kad į kultūrą įdėtos lėšos sugrįžta. Muziejuje-draustinyje sutelkėme jaunų ir profesionalių darbuotojų branduolį. Konsultuoti telkėmės geriausius Baltarusijos specialistus, taip pat mus konsultuodavo partneriai iš Lietuvos dailės muziejaus, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų. Jų patarimus labai vertiname. Be to, turėjome galimybę susipažinti su Vakarų Europos muziejais panašiose pilyse ir rūmuose. Ne kartą lankėmės Austrijoje, Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse.
– Šias keliones taip pat finansavo valstybė?
– Ne, naudojome pačių uždirbtas lėšas. Valstybė Nesvyžiaus muziejui skiria 26 proc. reikalingų finansų, o 74 proc. užsidirbame iš lankytojų. Šiuos pinigus skiriame darbuotojų darbo užmokesčiui, komunaliniams mokesčiams, pilies apsaugai ir kitoms būtinosioms reikmėms.
– Palaikote ryšį su Radvilų palikuonimis?
– Per neįtikėtinai trumpą laiką – vienus metus – sudarėme Nesvyžiaus muziejaus 32 salių ekspoziciją ir užmezgėme ryšius su Radvilų palikuonimis. Dabar jie mus lanko iš Lenkijos, Prancūzijos, Italijos. Nesvyžiaus muziejuje jie sutinkami kaip savo namuose. Mes tarsi sugrąžinome Radvilų istorinį ir kultūrinį paveldą, jei ir ne tiesiogiai, tai bent apsaugos ir propagavimo požiūriu.
Į Nesvyžių 2016 metų pradžioje buvo atvykę Lenkijoje gyvenantys Maciejus ir Mykolas Radvilos. Šis kaip tik labai domėjosi savo protėvių laidojimo kripta Kristaus kūno bažnyčioje. Neaiškumų kyla dėl palaidotųjų išdėstymo tvarkos kriptoje. Radvilos sudarė palaidotų asmenų katalogą ir siūlo į jį atsižvelgti. Manau, kad drauge su lietuvių specialistais tuos palaikus kruopščiai ištirsime ir priimsime deramą sprendimą.
Pradedamas naujas mūsų ir lietuvių projektas Nesvyžių – bendrą Lietuvos ir Baltarusijos paveldą – pakelia į kokybiškai naują lygmenį.
Rembrandtas lankėsi Nesvyžiuje?
– Kuo projektas yra naujas? Tyrimų juk būta ir anksčiau.
– Tęsime tyrimus, kurie buvo pradėti praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį, bet dėl įvairių priežasčių nutraukti. Dabar dirbsime naudodamiesi įgytomis naujomis istorinėmis žiniomis ir tyrimų technologijomis. Esame didžiausias Baltarusijoje turistinis centras, bet negalėčiau pasakyti, kad taip pat ir mokslinis. Dėl įvairių priežasčių negalime taip sėkmingai užsiimti moksline veikla kaip mūsų kolegos lietuviai. Baltarusijoje turime pernelyg mažai istorinių archyvų, Nesvyžiuje jų išvis nėra. Tik pastaruoju metu ėmėme formuoti mokslinę biblioteką. Ir vis dėlto kasmet rengiame mokslines konferencijas, į kurias atvyksta Lietuvos, Lenkijos, Rusijos mokslininkų.
Apskritai 2016-ieji atnešė ne vieną malonų siurprizą. Neseniai Nesvyžiuje lankėsi mokslininkė iš Arizonos, JAV. Viešnia pasidalijo savo iškelta koncepcija, kad kunigaikščiai Radvilos buvo taip pat ir Rembrandto paveikslų užsakovai. Maža to, ji tvirtina radusi įrodymų, kad ir pats Rembrandtas yra lankęsis Nesvyžiaus pilyje.
Jei tai pasitvirtintų, būtų tikra sensacija, tai paverstų Nesvyžių Europos kultūros ir turizmo centru. Esu įsitikinęs, kad Nesvyžiaus bažnyčios ir joje esančios Radvilų laidojimo kriptos, palaikų tyrinėjimai taip pat atvers ne vieną naują istorijos ir kultūros klodą. O ką kalbėti apie tai, kokie jie svarbūs šiam paveldui išsaugoti ir pritaikyti lankytojams.
Kartais tenka net riboti turistų srautą, nes Radviloms tai buvo jų šeimos rūmai. Vargu ar kam būtų šovę į galvą, kad per metus juos lankys 400 tūkst. ekskursantų. Pilis tokiam antplūdžiui dar šiek tiek pritaikyta, tačiau bažnyčios ir laidojimo kriptos lankymas tebėra sunkiai sprendžiama užduotis.
Papildomų sunkumų kelia nuosavybės teisiniai aspektai. Komunaliniais bažnyčios nuosavybės reikalais rūpinasi vietos parapija, bet istoriškai ši bažnyčia priklausė Radviloms, kurie ją ir pastatė, todėl šiuo metu Kristaus kūno bažnyčia yra neatsiejama Nacionalinio istorijos ir kultūros muziejaus-draustinio dalis. Toks teisinis dvilypumas ne visada pasitvirtina. Tikimės, kad prasidėję tyrimo darbai padės suderinti ir teisinius paveldo nuosavybės klausimus.
Bažnyčios fasadų freskos
– Kokių netikėtų radinių pastaruoju metu pavyko aptikti Nesvyžiuje?
– Kaip sakiau, valstybė Nesvyžiaus istorijos ir kultūros objektui skiria išskirtinį dėmesį. Nors neišvengta finansų krizės, tęsiame didžiulius pirmojo etapo atstatymo ir restauravimo darbus. Jų metu paaiškėjo, kad visi bažnyčios išoriniai fasadai buvo ištapyti spalvingomis XVI amžiaus pabaigos – XVIII amžiaus freskomis, jas vėliau paslėpė vėlesnių amžių tinko sluoksniai. Freskose – ne tik religinės, bet ir pasaulietinio gyvenimo scenos.
Anksčiau buvome įsitikinę, kad išorinių fasadų tapyba Baltarusijoje buvo būdinga stačiatikių cerkvėms, tačiau Nesvyžiaus radiniai verčia iš naujo įvertinti kai kurias ankstesnes tyrinėtojų išvadas. Atsiskleidžia kultūros istorijos reiškiniai, kurie XIX amžiuje buvo gerokai primiršti.
– Dėl kokių priežasčių tie spalvingi bažnyčios fasadai buvo užtinkuoti?
– Viena priežasčių – drėgnas, atšiaurokas krašto klimatas, reikalaujantis dažno pastatų remonto. Tai ne švelnus ir architektūros paveldo apsaugai palankus Italijos klimatas. Keitėsi architektūros stiliai ir mados, tad dažnai perstatant daug kas buvo paprastinama ir prarandama.
Bendra atsakomybė už paveldą
– Ko vieni iš kitų mokosi lietuvių ir baltarusių paveldo apsaugos specialistai?
– Mums visiems vieniems iš kitų pravartu mokytis, nes turėjome bendrą istoriją. Todėl turime jausti ir bendrą atsakomybę už šį paveldą. Lietuvių kiek kitokie prioritetai paveldo apsaugos ir muziejininkystės srityje. Mums didelį įspūdį daro Lietuvos parodiniai projektai, edukacinė ir mokslinė veikla. Jūsų muziejai įgyvendina klasikinę muziejininkystės funkciją.
Mes gyvename šalyje, kur tenka labai daug ką plėtoti, pavyzdžiui, infrastruktūrą, turistinę veiklą ir verslą. Esame svarbiausias Baltarusijos turizmo centras, tačiau būtent nuo infrastruktūros tenka pradėti, jei norime deramai priimti tą gausybę Nesvyžiaus lankytojų. Turime sukūrę daug muziejinių animacijų, rengiame didžiausius festivalius po atviru dangumi. Jau šešerius metus Nesvyžiaus pilies kieme statomi Baltarusijos nacionalinio didžiojo operos ir baleto teatro spektakliai.