Pokalbis su istoriku www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/42505/d._frickas_xvii_a._vilnius_unikalus_europos_miestas

„Ankstyvąja modernybę Vakarų Europoje tyrinėjantys kolegos yra šokiruoti sužinoję, kad katalikams kviesti savo vaikų krikštatėviais ne katalikus Vilniuje buvo gana įprasta“, – sako knygos apie XVII a. vilniečių gyvenimą autorius, JAV Berklio universiteto profesorius Davidas Frickas. <…> Rašydamas knygą „Pažįstami, giminės ir kaimynai: XVII a. Vilniaus bendruomenės ir konfesijos“ (angl. „Kith, Kin, and Neighbors: Communities and Confessions in Seventeenth-Century Wilno“) mokslininkas tyrinėjo archyvinius dokumentus, teismų knygas, vilniečių ir išsamius jų būstų surašymo duomenis.

<…> Norėjau ištirti, kaip Reformacija, kontrreformacija ir ortodoksų reforma atrodė kasdieniame žmonių gyvenime, mieste, didžiūno dvare. Skaičiau literatūrą apie įvairius miestus. Skaitydamas apie Vilnių nusprendžiau, kad reikia tirti būtent jį. <…> Vilniuje XVII a. egzistavo dar ir vietinė, vilniečio tapatybė ir vilnietiškas patriotizmas, kuris nekreipia tiek dėmesio į kalbų, etniškumo, konfesinius ir kitus skirtumus, netgi į religinius. Kai žydai ar totoriai atsidurdavo Vilniaus teisme, jie būdavo identifikuojami kaip žydai ar totoriai, bet taip pat dokumente visada parašoma: iš Vilniaus, vilnietis. Ypač Vilniaus tapatybės akcentavimas ryškus krikščionių konfesijose, o jų čia XVII a. pradžioje buvo penkios

<…> Šių dienų Vilnius taip pat labai įvairus, tai kita įvairovė, nei XVII a., bet, manau, galioja ta pati idėja – yra viena kalba, kurią supranta dauguma žmonių, o greta vartojamos kitos kalbos. Tais laikais tai buvo lenkų kalba, o pamatęs žmogų, priklausantį jo kalbinei grupei, vilnietis iš bendrosios kalbos pereidavo į kitą ir kalbėdavosi vokiškai, lietuviškai, rusėnų ar kokia kita kalba.

<…> Galima Vilnių palyginti su Lvovu, Galicijos sostine. Lvove taip pat buvo didelė konfesijų įvairovė, bet ten etninės ir religinės grupės gyveno gana atskirai. Čia, Vilniuje, krikščionių konfesijų atstovai darbavosi bendrai miesto savivaldoje, magistrate, taip pat ir amatų gildijose. Liuteronai, katalikai ir ortodoksai auksakaliai buvo tos pačios gildijos nariai.

<…> Vilnius buvo įvairus ir mišrus nuo seniausių laikų, dar iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės perėjimo į krikščionybę. Čia gyveno pagonys lietuviai, katalikai vokiečiai, ortodoksai rusėnai. Jie nuo pat pradžių rado būdų kaip gyventi kartu. <…> Šventosios Romos imperijos atveju kalbame apie miestus, kur viena greta kitos gyveno dvi konfesijos. Kai jos tik dvi, lengva turėti tabu, kuris draus peržengti tą vieną ribą. O kai konfesijų penkios, ribos išsitrina, jas daug lengviau peržengti. <…> Žinoma, pagrindinė riba tarp krikščionių ir nekrikščionių išliko. Nebuvo vedybų tarp krikščionių ir žydų be kurio nors sutuoktinio perėjimo į kitą religiją, taip pat buvo ir su totoriais, tačiau visos Vilniaus gyventojų grupės kasdien gyvai bendravo. Buvo ir smurto. Europa Ankstyvosios modernybės laikais apskritai buvo smurto vieta.