Biržai – išskirtinį istorinį ir gamtos paveldą turintis miestas, savo renesansine bastionine tvirtove garsėjantis ne tik Lietuvoje, bet ir plačiame Europos regione. Biržų pilis neatsiejamai susijusi su Širvėnos ežeru, nes abu šie objektai yra tų pačių Radvilų veiklos palikimas.
Kiekvieną kartą lankydamasis Biržuose, kuriuose prabėgo mano vaikystė, tiesiog pajuntu trauką aplankyti pilį (ypač atstačius senąjį arsenalą), paplaukioti valtimi po ežerą, praeiti garsiuoju lieptu į Astravą. Antra vertus, išplaukus į ežerą pajunti lyg kažkokio tikslo trūkumą. Dažniausiai žmonės valtimi iriasi į Meilės salą, bet joje išlipę į krantą ir apsidairę patiria net tam tikrą nusivylimą: juk tik reto lankytojo dėmesį patraukia paukščiai ar saloje tarpstančios augalijos įvairovė.
Mąstant apie miesto patrauklumą turizmui, tikslinga ir čia atsigręžti į istoriją. Juk kuriant Biržų tvirtovę, patvenktinis Širvėnos ežeras buvo neatskiriama fortifikacinio komplekso dalis, apie kurią Biržų lankytojas beveik neturi galimybės daugiau sužinoti. Tokia informacija praverstų ir prie liepto (arba ant jo) pakeliui į Astravą. Daugiau informacijos praverstų ir Astrave prie užtvankos.
Prof. Rimas Žaromskis
Pasakojant apie Biržus daugiausia akcentuojami tik Radvilos, pradedant Mikalojum Radvila Ruduoju (1515–1584 m.), kuris Biržus įteisino kaip kunigaikštystės centrą (1547 m.), Kristupu Radvila Perkūnu (1547–1603 m.), pastačiusiu pirmąją tvirtovę, Kristupu II Radvila (1585–1640 m.), atstačiusiu po sugriovimo ir sustiprinusiu pilį bei Jonušu (1612–1655 m.) ir Boguslavu (1620–1669 m.) Radvilomis, atstatinėjusiais po sugriovimų ir vis tobulinusiais savo tvirtovę bei rūmus.
Visų jų vaidmens Biržų istorijai tiesiog negalima pervertinti. Radvilos buvo vieni tarp pirmųjų Lietuvos didikų, gavę išsilavinimą Europos universitetuose ir supratę mokslo reikšmę tiek ūkiniame gyvenime, tiek karyboje, tiek buityje. Juk reikėjo neeilinio talento bei plačios erudicijos, kad įsivaizduotum, jog Lietuvos pasienio lygumoje šalia užpelkėjusios Apaščios ir Agluonos santakos galima įrengti naujo tipo fortifikacijos įrenginius bei pastatyti naujosios Biržų kunigaikštystės (1547 m.) reprezentacinius rūmus. Tik vakarų fortifikacinės kultūros pažinimas ir karų Livonijoje patirtis padėjo Mikalojui Radvilai Rudajam teisingai įvertinti šią vietą ir upių santakos ypatumus panaudoti tvirtovės įrengimui. Istorikai teigia, kad pirmajam Biržų tvirtovės statytojui Kristupui Radvilai Perkūnui ir vėlesniems Biržų valdovams talkino visoje Europoje garsėjusių karo inžinierių, architektų ir kartografų Arciševskių dinastija pradedant Elijumi, patvenkusiu upių santaką ir baigiant Kšištofu bei Samueliu, kurie perstatinėjo ir tobulino fortifikacinius įrenginius bei rūmus. Apie šiuos žmones, kaip ir kitus inžinierius, Georgą Pirką, Janą Ulrichą, Amandą Jostą iš Livonijos, Teofilį Krell Spinovskį, eilinis biržietis, o tuo labiau miesto lankytojas viešose miesto erdvėse taip nieko ir nesužinos.
Batimetrinis Širvėnos ežero planas
Didinant Biržų turistinį patrauklumą, vertėtu geriau išnaudoti miesto turimą gamtos, istorinio paveldo ir visapusiškos šiandieninės kultūros potencialą. Kodėl Biržų pilies įkūrėjų bei projektuotojų neįamžinti viename iš tvirtovės fortifikacijos elementų – t. y. Širvėnos ežere. Tai būtų paminklas Radviloms, priminimas, kad tai seniausias Lietuvoje patvenktinis ežeras. Geriausia tokio paminklo vieta – pats ežeras arba Meilės sala. Paminklą būtų galima pasiekti tik valtimis arba ledu, taigi, jis būtų originalus ir ne tik Lietuvoje. Tai galėtų būti masyvi piramidė arba stela, kurios keturios plokštumos skirtos: Radviloms, ežero ir pilies projektuotojams, Biržų miestui ir Širvėnos ežerui. Informacijos arba simbolikos apimtis, turinys ir viso objekto ypatumai galėtų būti aptarti su architektais, skulptoriais, istorikais, plačiąja visuomene. Jei būtų pasirinktas Meilės salos variantas, projektas nebūtų ir itin brangus.
Miestas galėtų eksponuoti ir daugiau savo istorijos fragmentų. Kodėl, pavyzdžiui, netoli autobusų stoties ar kitoje senamiesčio vietoje nepastatyti stendo, kuriame būtų parodyta kadaise įrenginėta miesto siena su vartais. Be to, būtų prasminga daugiau gatvių pavadinti istorinių asmenybių vardais. Netgi kai kuriose gatvėse tikslinga turėti nedidelius stendus ar lentas su trumpa informacija apie gatvės vardą davusį žmogų ar įvykį. Juk įdomu būtų prie senosios rotušės arba savivaldybės sienos perskaityti buvusių miesto burmistrų vardus, o prie žymesnių pastatų – jų pirminę paskirtį bei senus šeimininkus. Gal taip atsirastų lentos su agaro, gaisrinės, I elektrinės, Jansonų malūno, baltosios vaistinės, mokyklų, buvusių bažnyčių ir kt. memorialinėmis lentomis.
Nors per miestą teka abi upės, niekur nerasime informacijos apie jų ilgį, gylį, vandens nuotėkį, buvusius grėsmingus potvynius su ledonešiais, apie jų tiltus. Nors visi biržiečiai didžiuojasi savo ežeru, bet vargu ar atsirastų daug tokių, kurie galėtų bent apytikriai nubrėžti Širvėnos kontūrą. Žinoma, kad tą padaryti sunku, nes mieste nėra jokio planinio ežero vaizdo, nekalbant jau apie batimetrinį planą, kuris domintų ir žvejus, ir besimaudančius. Tikriausiai net šiandieninis savivaldybės meras nepasakytų, kada Biržuose akmenimis išgrįsta pirmoji gatvė, kada atvestas geležinkelis, kada įvesta elektra, vandentiekis ir t. t. Telieka guostis, kad čia keliama problema būdinga visai Lietuvai, bet kodėl Biržams netapti šios srities novatoriais? Tam reikia tik geros valios, tikslingo, palaipsniško ir nuoseklaus darbo suplanuotos idėjos įgyvendinimui.
„Biržiečių žodis“
selonija.lt