http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/sava-nasta-nesunki-sava-kalba-nebaisi/234961

Kartais nelengva nešti ir savą naštą, tačiau jei pats ją sau užsikrovei, žinai, ką kur ir kam neši, tad ji ir nesunki. Ir savos kalbos mokantis, kartais reikia nemažų pastangų, tačiau ji tau gimtoji. Ji tau plėtusi akiratį, brandinusi pasaulėžvalgą, tad ar galima savos kalbos nebranginti, juo labiau ja bodėtis ir menkinti.

Ir štai mūsų laisvoje Lietuvoje aukštuosius mokslus baigę žmonės, tarp jų ir koks nors žurnalistas, jaunesnis rašytojas, švietimo darbuotojas, net ir sociolingvistas, net ima lenktyniauti, kuris suras lietuvių kalbai menkinti šaižesnių žodžių: esą ji pasenusi ir neturtinga, nepajėgi išreikšti šių dienų pasaulio naujovių bei sudėtingų minčių niuansų. Visur lietuvių kalbai esą labai toli iki anglų kalbos. Ir iš viso – joje nieko gera.

Lietuvių kalbos menkintojų balsai jau anksčiau sugildė širdį jautriems literatams, eseistams, filosofams, visą gyvenimą šios kalbos gelmėse sugebėjusiems rasti tinkamiausią žodį, panaudoti savitą jos posakį ar konstrukciją.

Kalbos menkintojai

Antai dar prieš keletą metų penkių autorių straipsnių rinkinyje „Nerimas“ (Vilnius: Tyto Alba, 2012), turinčiame ilgą paantraštę „Svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvoje įžvalgos“, žinoma literatūrologė ir eseistė Viktorija Daujotytė straipsnyje „Grėsmių yra visada“ tarp kitų grėsmių Lietuvai ir jos kalbai įžvelgė ir tą menkintojų menkystę. Ten rašoma: „Nė vienos tautos rašytojas ar filosofas nerado parengtos tokios kalbos, kokios jam reikėjo. Individualus kalbėjimas visada susikuriamas. Kūrybingos, ver̃žlios, intensỹvios turi būti sąmonės tendencijos. Kalba tyli, neatveria savo išteklių, kai intencijos nepakankamos. Kalba nekalbina silpnai kalbą tejaučiančių.“

Dėl tokių silpnai savo kalbą tejaučiančių ir miglotai ją tesuvokiančių individualistų kai kurių humanitarų bandymų menkinti ar net niekinti lietuvių kalbą susirūpinimą reiškė keliose dešimtyse straipsnių ne vienas vyresnės kartos lituanistas bei rašytojas – Arnoldas Piročkinas, Aldona Paulauskienė, Gintaras Iešmantas ir kt. Bandyta įrodyti ir abejingiesiems, ir „modernuoliams“ lietuvių kalbą esant savitą, tačiau turinčią ir pakankamai išteklių tenkinti šių dienų keliamus reikalavimus. Gal tik trūko gausiais konkrečiais pačios lietuvių kalbos faktais bei statistika, racionaliomis išvadomis koncentruoto mūsų kalbos vidinių išgalių savito aprašo, išdėstyto ir moksliškai, ir gana populiariai.

Ir štai mūsų rankose nauja Arnoldo Piročkino knyga taip pat su dvilypiu pavadinimu „Lietuvių kalbos savitumas. Lietuvių kalbos gretinimas su giminingomis kalbomis“ (Vilnius: Margi raštai, 2016). Profesorius A. Piročkinas – vienas iš žymiųjų Jono Jablonskio gyvenimo ir darbų tyrėjų, daugiau kaip 30 metų Vilniaus universitete dėstęs kelias lietuvių kalbos disciplinas, parašęs dvi stambias studijas apie bendrinės kalbos ištakas ir jos brandą ir šiai temai paskyręs apie 10 atskirų leidinių ir bemaž 100 straipsnių. Kelias knygeles sukūrė kaip mokymo priemones. Stažavęs Čekijoj ir Slovakijoj, A. Piročkinas nepamiršo čia įgytos patirties ir parašė „Čekų – lietuvių, Lietuvių – čekų kalbų žodyną“ (2004). Įvairiuose jo straipsniuose ir kolektyviniuose darbuose nagrinėti mokslo istorijos, senosios lietuvių kalbos istorijos, kalbos kultūros ir praktikos dalykai. Kaip plataus akiračio mokslininkas, 1995 metais paskelbė studiją „Devyneri Adomo Mickevičiaus gyvenimo metai“ (išversta ir į lenkų kalbą), redagavo ir nemažai skyrių pats parašė stambiam veikalui „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“ (1996 m.).

Kalbos gynėjas

Pastaraisiais metais A. Piročkinas įsitraukė į diskusijas dėl nelietuviškos kilmės asmenvardžių rašybos ir šiai temai skyrė kelias dešimtis straipsnių. Mažai rastume kalbininkų, tiek recenzavusių skirtingos tematikos knygų ir straipsnių – tarp jų ypač stambios knygos „Atsiminimai apie Joną Jablonskį“ recenziją. A. Piročkino knyga „Lietuvių kalbos savitumas“ – sėkmingas bandymas ginti lietuvių kalbos prestižą pirmiausia remiantis pačios kalbos faktais. Iš tiesų knygoje sukaupta, planingai sugrupuota tiek daug savotiškų lietuvių kalbos faktų, jie sugretinti su keliais giminiškai artimų ir tolimesnių kalbų duomenimis. Faktų statistika, apmąstymas, palydimas subtiliomis autoriaus išvadomis, turėtų atverti akis ir ne vienam skeptikui ar bandytojui menkinti lietuvių kalbą.

Pirmieji du aptariamosios knygos skyriai skaitytoją kreipia į bendrąją kalbotyrą ir žilą žilą kalbų senovę. Tai, žinoma, sunkesni suvokti kalbos dalykai, tačiau ten pradėjęs bręsti ir lietuvių kalbos savitumas ir giminystė su jau išnykusiomis, kartais tik rekonstruojamomis kitomis kalbomis.

Kiek pasaulyje kalbų?

Skaitytojo smalsumą knygos autorius išjudina daug kam šmėžtelėjusiais klausimais: kiek pasaulyje žinoma kalbų? Kaip jos grupuojamos? Kur tarp jų atsiduria lietuvių kalba? Įdomus klausimas, kiek kalbų gali išmokti vienas žmogus? A. Piročkinas palaiko akademiko Zigmo Zinkevičiaus ir vienos vokiečių enciklopedijos nuomonę, kad pasaulyje vartojama apie 3000 kalbų. Kitur nurodoma jų esant daugiau – net apie 5000. Skaičiai skirtingi, nes ne visuomet aišku, kur atskira kalba, kur tik tarmė.

Be vieno italų kardinolo, esą mokėjusio 78 kalbas, knygoje daugiau pakalbama apie lietuviams gerai žinomą vokietį Jurgį Zauerveiną ( 1831–1904), kuris, manoma, mokėjęs apie 60 kalbų. 1874 metais jis apsigyveno Ragainės apskrityje ir per 6 mėnesius išmoko gerai lietuviškai, įsijungė į Mažosios Lietuvos tautinį gyvenimą, sukūrė eilėraštį „Lietuvninkai mes esame gimę“.

Lietuvių kalbos šaknys

Knygoje randame nemaža duomenų apie mus labiausiai dominančių indoeuropiečių kalbų šeimą ir jos šakas – baltų, germanų, slavų, romanų, graikų, indoiranėnų, italikų, keltų, anatolų, albanų, armėnų ir kt. kalbas.

Baltų kalboms visi priskiria dabartines lietuvių ir latvių kalbas ir išnykusią prūsų kalbą. Kartais kaip atskiros kalbos minimos išnykusios kuršių, žiemgalių, sėlių ir jotvingių (pagal Kazimierą Būgą pastaroji tiktų vadinti sūduvių (ar sūdų) – jotvingių kalba ( ar prūsų kalbos tarme).

Iš baltų kalbų daugiausia senovinių bruožų iki mūsų laikų išlaikė lietuvių kalba. Nemaža jos šaknų smenga gilyn – net iki dabar rekonstruojamos indoeuropiečių prokalbės, kuri galinti siekti XVIII amžių prieš Kristų, tai yra apie 3700 metus iki mūsų dienų. Knygoje A. Piročkinas pateikia akivaizdžių tokio stulbinančio lietuvių kalbos senumo faktų. Iš jų paminėsime tik du dalykus.

Iš žinomo lenkų kalbininko baltisto Wojciecho Smoczyńskio lenkų kalba parašyto abėcėlinio „Etimologinio lietuvių kalbos žodyno“ (2007) A. Piročkinas išrinko ir pagal temas sugrupavo įprastinius lietuvių kalbos žodžius, susiejamus su rekonstruojama indoeuropiečių prokalbe. Tai kūno dalių pavadinimai (akis, ausis, dantis, pirštas, širdis…), giminystės žodžiai (brolis, sesuo, sūnus, duktė, moteris, motė…), naminių gyvulių (antis, avis, jautis, ožys…), augalų (aviža, beržas, eglė, žirnis, žolė…) vardai. Juos paremia ir mūsų vardažodžių linksniavimo galūnių panašumas su indoeuropiečių prokalbės atitinkamų žodžių galūnėmis.

Parodoma knygoje ir kai kurių mūsų skaitvardžių (du, antras, trys, dešimt, šimtas), įvardžių (aš, tu, jūs…) ir kitų kalbos dalių atskirų žodžių senumas.

Baigdamas rašyti apie lietuvių kalbos kai kurių bruožų senumą, A. Piročkinas daro išvadą, kad „lietuvių kalba darniai sujungia senoviškumą su savitos raidos pagimdytomis naujovėmis“ (p. 50).

Nuo trečiojo aptariamosios knygos skyriaus pasukama prie dabartinės lietuvių kalbos bruožų savitumo, apibūdinimo ir jos faktų gretinimo su giminiškomis kalbomis, ypač su latvių, lenkų, rusų, čekų, vokiečių, lotynų ir kt. kalbų.

Skambesio savitumas

Kalbos skambesį pirmiausia lemia jos garsynas – garsų visuma ir sistema. A. Piročkinas lietuvių kalbos garsynui ir jo savitumui nepagailėjo 18 puslapių.

Pirmiausia pacituojama lenkų kalbininko Jano Otrębskio 1940 metų pirmojoje pusėje per Vilniaus radiofoną skaityta paskaita, kurioje iškeliamas lietuvių kalbos grožis, daugiausia lemiamas balsinių niuansų. Jų lietuvių kalba turinti daugiau negu, pavyzdžiui, lenkų kalba – pripažįsta garsus lenkų kalbininkas, gerai mokėjęs ir lietuvių kalbą. A. Piročkinas taikliai pastebi, kad žymiojo lenkų kalbininko pabrėžtos lietuvių kalbos savybės balsių ilgumas ir trumpumas, ir nepastovus kirtis „yra ne tik kalbos grožio elementai, bet atveria jai nepaprastas eiliavimo galimybes“ (p. 52–53). Kitataučiai taip pat pastebi, kad lietuviai su savo priegaidėmis ir kalbėdami tarsi dainuoją. Žinoma, ne visiems visur sekasi tas priegaides išdainuoti.

Pagal tradicinę J. Jablonskio 1922 metų „Lietuvių kalbos gramatiką“ A. Piročkinas suskaičiuoja lietuvių kalboje esant 50 skirtingų garsų – balsių, priebalsių, dvibalsių, mišriųjų dvigarsių. O remdamasis fonologijos, naujojo garsų tyrimo mokslo, duomenimis, aptaria ir skaičiuoja moksliškai nustatomas lietuvių kalbos fonemas – garsus, galinčius lemti skirtingą žodį ar jo dalis, plg. lietuvių i ir y (tiko ir tyko). O rusų ir lenkų kalbos supriešina ne trumpąjį balsį i ir y, o kietąjį ir minkštąjį, plg. rusų k. был „buvo“ ir бил „mušė“, lenkų k. mysz „pelė“ ir miś „meškiukas“. Lietuviams tie kietieji balsiai (rusų ar lenkų y) – nelengvai įkandamas riešutas.

Knygos autorius mėgsta konkretumą ir statistinius rodiklius. Pasikliaudamas geriausio lietuvių kalbos fonologijos žinovo Alekso Girdenio įžvalgumu, pritaria šio mokslininko sprendimams, kad bendrinės lietuvių kalbos fonemų sistemą sudaro 67 fonemos – 8 balsinės su dviem sutaptinių dvibalsių ie ir uo fonemomis, o likusios – kietieji ir minkštieji priebalsiai (plg. sauso ir sausio).

Vienoje kalboje garsai gali sudaryti tokių junginių, kurie kitos kalbos žmogui sunkiai suvokiami, pvz. čekų k. dcera „duktė“, estų k. jäääärne (su keturiais balsiais!) „ledo rūšis“, lenkų k. dźydźyc „lyti“.

Išvadoje dėl lietuvių kalbos garsyno sakoma, kad ilgųjų ir trumpųjų balsių koreliacija, dvejopos ilgųjų skiemenų priegaidės, laisvasis kirtis lietuvių kalbą daro labai tinkamą naudotis visomis eilėdaros atmainomis. Tuo atžvilgiu lietuvių kalbai prilygtų nedaug kalbų.

Lietuvių kalbos skambesį praplečia dėsningai šokinėjantis žodžių kirtis (laũkas, laũko… laukù, laukè, laukaĩ… laukùs…). Nemaža kalbų turi pastovų kirtį: latvių k. ir čekų kalba paprastai kirčiuoja pirmąjį žodžio skiemenį, lenkų kalba – priešpaskutinį, o prancūzų – paskutinį žodžio skiemenį. Vokiečių k. ir anglų kalboje žodžio kirčio vieta sunkiai apibrėžiama. Žodžio kirtis ir ilgojo skiemens priegaidė gali skirti žodžio ar jo formos reikšmę (plg. mūsų žodžius pašaũk ir pašáuk).

Kalbos skambesiui priskirtume ir daugybę mažybinių – maloninių priesagų: sūn-elis, šun-ytis, kač-iukas… Jas turintys žodžiai apibendrintai vadinami deminutyvais. Skurdesnės šiuo atžvilgiu germanų kalbos – ypač anglų k. ir danų kalba.

Knygoje nurodoma, kad lietuvių kalba turinti 78 priesagas, su kuriomis tie deminutyvai gali būti sudaromi, tačiau bendrinei kalbai tokių priesagų priskiriama tik 16: –el– (vaikelis, dienelė), –ėl– (dobilėlis), –uk– (Jonukas), –ut– (akutė), –ul– (motulė)…

Daugiausia ir įvairiausių tų deminutyvų lietuvių kalboje aptinkama su žodžiais mama, motė, pvz.: mamelė, mamulė, mamytė, močiutė, mamytužėlė… Manoma, kad panašių darinių lietuvių kalboje galį būti apie šimtą. Iš jų gausos ir įvairovės spindi meilė mamai, motinai, o kartais ir senelei.

Lietuvių deminutyvinės priesagos skambėte skamba mūsų liaudies dainose ir kitur poetinėje kūryboje, pvz., Rūpinosi tėvužėlis,/ kad jo mažas sūnaitėlis./ Nesirūpink tėvužėli, / užaugs tavo sūnaitėlis,/ bus Lietuvos kareivėlis… Ne mažybei, o šiltam, mielam ryšiui reikšti čia vartojamos tos priesagos –ėlis. Tačiau tokių priesagų vengiama mokslo ir oficialioje kalboje.

A. Piročkinas mini ir lietuvių kalbos „mažybinius“ būdvardžius (mažiukas, mažiulėlis, naujutėlaitis…) ir veiksmažodžius ( snyguriuoti, lynoti, čiurlenti…). Juose taip pat galima įžvelgti vaizdingumo ir skambumo.

Kalbos turtingumas

Kalbos turtingumas pirmiausia aprėpia žodžių gausą, jų darybos priemones ir būdus, taip pat, kiek kalbos žodingumas atitinka kalbos vartotojų poreikius. Minėtieji kai kurie intelektualai menkina lietuvių kalbos išgales daugiausia priekaištaudami jai, kad joje esą trūksta žodžių sudėtingoms minties išraiškoms.

Jau savo knygos „Pratarmėje“ A. Piročkinas taikliai yra pabrėžęs: „Nė vienai tautai nėra rūpėję, kad jos kalba būtų derinama prie kitų kalbų. Visos kalbos yra turtingos savaip“.

Tai patvirtina ką tik apžvelgtų lietuvių kalbos mažybinių – maloninių priesagų gausa. Devintajame knygos skyriuje pateiktas pluoštelis itin savitų žodžių priesagų: dirvoms pavadinti –iena (rugiena), kita homoniminė –iena mėsoms atskirti (vištiena, jautiena), augalų stiebų pavadinimai su priesaga –ojas (bulvienojas) ir kt. Gretimose latvių, lenkų, rusų, vokiečių kalbose jas dažniausiai atitinka žodžių junginiai arba sudurtiniai žodžiai (plg. vokiečių k. Rindfleisch „jautiena“. Žinoma, čia daugiausia valstietiški ar buities žodžiai. Bet tarp vidinės ir išorinės ypatybės reiškėjų būdvardžių matome ir protingas, darbingas.

Ryškiausias kalbos turtingumo požymis – žodžių gausa. Knygoje A. Piročkinas iškelia ilgas konkrečių veiksmažodžių sinonimų eiles. Apsistoja prie veiksmažodžių eiti ir vaikščioti. Apskaičiuojama, kad visuose didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ tomuose galį būti eiti sinonimų apie 3900, o vaikščioti apie 1400. Matyt, lietuviai nuo senų laikų daug kur ėję ir vaikščioję, buvę ir pastabūs bei išradingi šiuos veiksmus įvairiausiai vaizdingai pavadinti. Kai eina lėtai, tai bindzina, kėblina, kiūtina, styrina, vėžlina…, sparčiai: drožia, mauna, neria, skuta ir pan. Iš tiesų mūsų veiksmažodžiai su visais savo priešdėliais gali turėti aibes įvairių reikšmių. Tai taip pat kalbos turtingumo požymis.

Prie itin savitų lietuvių kalbos žodžių knygoje iškeliami ir vadinamieji ištiktukai, pvz.: cinkt, čiūžt, blinkt, bumbt, pykšt, pokšt ir kt. J. Jablonskis yra sakęs, kad jų lietuvių kalboje yra devynios galybės. Ištiktukų gausiau vartojama tik tautosakoje ar šiaip liaudiškai vaizdingai kalbant. Publicistikoje jie – retenybė, mokslo ir administracinėje kalboje – atrodytų keistenybė. Tad jais gal galima pasidžiaugti tik kilnojant lietuvių kalbos paveldą.

O burblentojams dėl lietuvių kalbos abstrakčiosios ir „kultūrinės“ leksikos skurdo galima priminti, jog vis dėlto turime vertingų antikos, etikos, filosofijos idėjų ir pan. žodynų. Jų, kaip ir Immanuelo Kanto, Georgo Hegelio, Friedricho Nietzsches ir kt. filosofų vertėjams, žinoma, tekę gerokai pasukti galvas ieškant, kaip ką lietuviškai išreikšti. Tačiau neteko girdėti jų keikiant pačią lietuvių kalbą.

Įvairumas ir savitumas

Netrūksta žmonių, ypač iš jaunesniosios kartos, kuriems vien nuo žodžio gramatika pašiurpsta oda. Tad pastabas apie ją pastūmėjome į galą. Aptariamojoj knygoj gramatikos dalykai svarstomi maždaug penkiuose skyriuose.

Iš morfologijos A. Piročkinas ypač pabrėžia, kad lietuvių kalboje itin gausiai ir įvairiai vartojamos žodžių galūnės. Šią kalbą galima priskirti galūninėms kalboms. Tokios buvusios senoji graikų, lotynų, senoji slavų, sanskrito kalba ir dabartinės latvių, rusų, lenkų, čekų, estų, kai kurios kitos kalbos. Vokiečių kalba turinti galūnių gerokai mažiau nei rusų, čekų kalbos. O lietuvių kalba galinti pralenkti visas gyvąsias indoeuropiečių kalbas savo kaitybinių galūnių kiekiu. A. Piročkinas jas bando suskaičiuoti. Tačiau nelengva nuspręsti, kur atskira galūnė, kur jos variantas, pavyzdžiui šalia medyje turime trumpąsias formas medyj, medy. Jas geriau laikyti tos pačios galūnės –yje variantais. Pasvarstęs autorius daiktavardžių galūnių rado 65 galūnes. Iš jų matome ne tik mūsų linksnius, bet ir gramatinį skaičių ir priklausymą kuriai nors giminei.

Tai, ką mes reiškiame galūnėmis, anglų, danų, prancūzų, ispanų, italų ir kt. kalbos perteikia artikeliais, įvardžiais, prielinksniais, žodžių tvarka ar kitais būdais. Galūnės vartojamos tik su kamienu. Vienos jos mažai ką pasakytų. Vis dėlto galūnės sakinyje padeda palaikyti paslankią žodžių tvarką. Mes galime sakyti: Šunį katė matė, o jos nematė šuo. Anglų kalba visur čia reikalaus vardininką iškelti į priekį.

Iš veiksmažodžių aptariamoje knygoje daugiau pasvarstoma mūsų nuosakų ir laikų įvairovė bei jos raiška, kuri gana skirtinga kitose kalbose. Visuomet minime kaip itin savitą formą lietuvių kalbos būtąjį dažninį laiką (būdavau, dirbdavau). Parodoma, kad lietuvių kalbos neveikiamoji rūšis dažniausiai vartojama sudurtinės formos (esu giriamas), lotynų kalba čia turinti vientisą formą (laudabor), o vokiečių kalba šiam reikalui pasitelkianti net penkių žodžių samplaiką. Pridurtume: ir lietuvių kalbos neveikiamoji rūšis reiškiama viena forma, kai ji eina pažyminiu (kartais ir tariniu): Nuolatos giriamas žmogus išpuiksta.

Į pažyminiais einančių esamojo laiko dalyvių vietą gali pretenduoti ir esamojo laiko veikiamieji dalyviai: sprogstamosios/sprogstančiosios medžiagos, neperšlampamas/ neperšlampantis drabužis. Iš seno čia vartotas neveikiamasis dalyvis, o dabar, pagal A. Piročkiną ir kitus šaltinius, galimas ir veikiamasis dalyvis. Vis dėlto nevertėtų pamiršti senų neveikiamųjų dalyvių – plaukų kerpamoji mašinėlė, valgomasis šaukštas, skaudamoji galva.

Pastarieji pavyzdžiai iškelia dar vieną klausimą: ar negalime senąją įvardžiuotinę formą pakeisti paprastąja – neįvardžiuotine? Čia įklimpstame ne tik į dalyvių, bet ir į būdvardžių, skaitvardžių, kartais ir įvardžių įvardžiuotinių ir paprastųjų formų vartosenos keblumų. Apie įvardžiuotinių formų savitą pavidalą ir šiek tiek apie jų vartoseną knygoje kalbama atskirame skyrelyje.

A. Piročkinas įžvelgiantis, kad įvardžiuotinių ir paprastųjų formų varžytines praktiškai dažnai laiminčios pastarosios – jos parankesnės. Manome, kad reikėtų pabrėžti rūšinę ypatybę, kurią vis dėlto dažniausiai parodome įvardžiuotinėmis formomis: ankstyvosios bulvės, globalioji Europa, liepiamoji nuosaka, raudonoji knyga ir kt.

Pritraukę ir formų vartosenos dalykus, čia atkeltume ir paskutinį knygos skyrių, skirtą vienai kitai sintaksinei konstrukcijai.

A. Piročkinas nepamiršo lig šiolei pasitaikančių vadinamųjų dvejybinių linksnių duobių. Paprastai nurodoma tų dvejybinių linksnių trys: daiktavardžio su būdvardžiu galininkas, kilmininkas ir įnagininkas (Argi vien pinigai daro žmogų laimingą (ne laimingu).

Nemažai su visa tyrimo istorija pakalbama apie senas lietuvių kalbos konstrukcijas su bendratimi, limpančia prie vardininko (Reikia rugiai kirsti), prie naudininko (Ne visų burnos putrai srėbti), retkarčiais ir prie kilmininko (Jau per vėlu buvo malkų ieškotis).

„Pabaigos žodyje“ rašoma: „Autorius viliasi, jog rašinyje pateiktų faktų pakanka tam, kad būtų paneigta kurių ne kurių mūsų intelektualų skleidžiama nuomonė apie lietuvių kalbos skurdumą ir reikalą forsuotai vytis istorijoje ypač pasižymėjusių tautų kalbas… Išskirtiniai kalbos reiškiniai rodo kalbą kūrusios tautos minties įžvalgumą, dėmesingumą tam tikroms gyvenimo sritims… Šie kalbos bruožai kiek gretintini su etnine kūryba – muzika, tautosaka, choreografija, tautodaile, architektūra“.

Knygų likimas

Romėnai sakydavo: „Knygos turi savo likimą“. Knygą apie lietuvių kalbos savitumą A. Piročkinas rašė ir rengė spaudai mūsų dienoms neįprastu būdu – kaip neplaninį, neprojektinį darbą. Užtat pabaigusiam darbą teko belstis į kelių institucijų – ypač su didele viltimi – į Švietimo ministerijos duris. Deja – be konkrečių rezultatų. Autorius knygą išleido savo lėšomis ir pats rūpinosi jų platinimu. Gerai, kad dar padėjo skaitytojų surasti jo mielieji jurbarkiškiai. Išleista 500 egzempliorių lietuvių kalbos prestižą ginanti knyga gali tapti bibliografine retenybe. Galbūt dar yra vilčių jai patekti į vieną kitą didesnę biblioteką. Nurodęs knygos epigrafe A. Puškino eilėmis, kad savo pareigą lietuvių kalbai atlikęs, autorius gali savo sąžinę nuraminti. O visuomenei kai kurie lėšų dalytojai vis dar kalbės: „Reikia rūpintis kelti lietuvių kalbos prestižą“.

Maždaug tuo pačiu metu A. Piročkinui teko patirti ir kitokį netikėtą psichologinį smūgį. Prieš trisdešimtį metų jo kruopščiai rengta lituanistikos lobyną papildžiusi knyga „Jono Jablonskio laiškai“ (1985), kaip pranešta viename nepopuliariame laikraštėlyje, pasirodė užimanti per daug vietos knygų saugykloje, tad atiduota į makulatūrą. Skaudžiausia, kad toks vandališkas aktas įvykdytas (pagal to laikraštėlio informaciją), iš Respublikinės M. Mažvydo bibliotekos saugyklų. Greičiausiai be jos vadovo žinios. Ar kas nors dėl to susigėdo ar buvo sugėdintas? Nežinome. Tie J. Jablonskio laiškai – tai A. Piročkino per keletą metų iš įvairių archyvų surankiota neįkainojamos vertės leidinys J. Jablonskio asmenybei ir jo veiklai pažinti ir kartu lietuvių kalbos paveldo dalis. Kodėl knyga negalėjo būti pardavinėjama kurioje nors knygų mugėje? Ar kiekvienoje rajono bibliotekoje smalsesnis skaitytojas ją suras? Gal po kelerių metų į makulatūrą bus atiduodami ir sovietmečiu išleisti J. Jablonskio „Rinktiniai raštai“. Yra apie ką pamąstyti ne tik minėtai bibliotekai, bet ir Kultūros ministerijai.

Apie lietuvių kalbos savitumą galima rašyti kelias studijas ir to savitumo ieškoti kitais būdais, sukti kitais keliais. Vis dėlto A. Piročkino knyga mokslinių faktų gausa, jų svarstymais ir apibendrinimais visada liks kaip įdomiosios kalbotyros ir lietuvių kalbos prestižo ginamasis kūrinys.