Šiemet sukanka šimtas metų, kai 1911 m. Žemaičių Naumiesčio parapijoje pradėtas leisti savaitraštis „Svečias“.
Tai buvo ne tik pirmasis periodinis evangelikų liuteronų leidinys Didžiojoje Lietuvoje, bet ir pirmas po lietuviškos spaudos atgavimo 1904 m. periodinis leidinys Žemaitijoje.
„Svečias“ („Sweczias“), evangelikų liuteronų savaitraštis (12 psl.), ėjęs 1911–1914 VII 28; iš pradžių spausdintas Enzio Jagomasto spaustuvėje Tilžėje. Leidėjas ir redaktorius (Rēdytojis) Naumiesčio (Raseinių aps., dabar Žemaičių Naumiestis) mokytojas (kantorius) Frydrichas Megnis (1873 12 24–1950 10 09). Laikraštis kas Nedēlę 1 Kartą išleidžiamas Knygutês formate Ewangēliško Tikējimo Lietuwininkams. Vyriausiasis „Swecзio“ tikslas yra dirbti Diewo karalystes darba, nēsa ta pažada leidējas yra sawo Diewui dawęs. 1911 metais buvo spausdinama 12 numerių po 16 psl. ir 40 – po 8 psl. (pabaigoje tik po 8 psl.), kitais metais – po 12 psl. (Kaina 1,20 rub.metams).
Spausdinti laikraštį užsienyje buvo labai sudėtinga, todėl jau 1911 m. F. Megnis per didelius vargus gavo leidimą ir įsigijo savo rankinę spausdinimo mašiną, o birželio pabaigoje apie šv. Joną ja išspausdino Nr. 7. Mano dėdei Jonui Jurgiui Gocentui, rengiantis įžegnojimui, 1913 m. teko sukti mašiną ir rankomis nuimti atspaustus lapus.
Be straipsnių iš krikščioniško gyvenimo ar iš pasiuntinystės (misijos) darbų, savaitraštis skelbė žinių iš politinio, visuomeninio ir bažnytinio gyvenimo (tik nėra nė vienos iliustracijos). Šriftas gotiškas. Tiražas 600 egz. Daugiausiai buvo skaitomas Didžiojoje Lietuvoje, bet pasiekdavo ir Mažąją Lietuvą, kuri priklausė Vokietijai, nukeliaudavo net į JAV bei Kanadą. „Svečias“ suvaidino žymų kultūrinį ir lietuviškai auklėjantį vaidmenį: plėtė tuometinio lietuvio evangeliko liuterono dvasinį akiratį, ugdė žmogaus lygiateisiškumo jausmą, žadino snūduriuojančius tautinius jausmus, propagavo blaivystę.
Savaitraštis jau tada darė pirmuosius mėginimus ir lietuvininkus pratinti prie bendrinės lietuvių kalbos (prie naujų lietuviškų žodžių skliausteliuose nurodydavo senuosius nevartotinus žargonizmus ar rusiškus). Latvių tautybės F. Megnis labai gerai mokėjo lietuviškai – 1913 m. pabaigoje Otto Mauderodės spaustuvėje Tilžėje išspausdino 72 psl. su daugiau kaip 60 paveikslėlių elementorių „Raktelis arba Pradžiamokslis evangeliškiems lietuvių vaikams dėl lengvo išsimokinimo gerai skaityti ir rašyti su gotiškomis ir lietuviškomis raidėmis“.
„Svečio“ išėjo 184 numeriai, paskutinis – 1914 VII 28. Tolesnį leidimą nutraukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. 1914 IX 21 pats F. Megnis buvo rusų suimtas ir, melagingai apkaltinus šnipinėjimu, nuteistas sušaudyti. Nuosprendį sušvelninus, 1915 VIII 8 buvo ištremtas į Jakutiją, keturiolika mėnesių kalėjo Jakutsko kalėjime. Į Lietuvą grįžo 1921 m.
Beje, F. Megnis, vadovaudamas senelių prieglaudai Laugaliuose prie Gargždų, 1937–1939 m. redagavo Lietuvos evangelikų sekmadienio mokyklų darbo komiteto leidžiamą 4 puslapių 1/16 formato vaikams suprantamai Šventąjį Raštą aiškinantį savaitinį vaikų laikraštėlį sekmadienio mokykloms ir šeimai „Vaikų draugas“.
Po Antrojo pasaulinio karo likęs Lietuvoje (šeima sėkmingai pasitraukė į Vokietiją, vėliau persikėlė į JAV), 1947 m. balandžio 8 d. Žemaičių Naumiesčio ev. liuteronų bažnyčioje F. Megnis buvo ordinuotas kunigu diakonu. Tarnavo Žemaičių Naumiesčio, Katyčių, Vyžių, Ramučių, Pašyšių, Verdainės, Šilutės, Rusnės ir kitose parapijose. 1950 IV 26 buvo išrinktas LELB Konsistorijos pirmininko pavaduotoju.
Palaidotas Žemaičių Naumiesčio evangelikų kapinėse.
Algirdas Žemaitaitis, „Lietuvos evangelikų kelias“, 2011 Nr.1