dr. Ina Dagytė Mituzienė
Pilnutėlėje Vilniaus Rotušės Didžiojoje salėje įkaitusios 2026 – ųjų birželio 30 – tosios pavakarę pasitikome naują rašytojos, diplomatės Valentinos Zeitler knygą – “Vilniaus budelis”. Renginį organizavo Ignalinos kraštiečių klubas ir Vilniaus Rotušė.
Knygos pristatymo metu susirinkusius klausytojus maloniai nustebino retokai girdimi ir aukštosios kultūros tonais suskambę Rotušės vargonai, valdomi vargonininko Rimvydo Mitkaus, įtaigūs aktoriaus Perlio Vaisietos profesionaliai skaitomų “Vilniaus budelio“ ištraukų tekstai ir temą atitinkantis perregimas raudonos šviesos šydas.
Visa tai kūrė intriguojančią renginio atmosferą, kurioje per renginio vedėjo Vilniaus universiteto docento dr. Vytauto Kindurio pamatuotai atrinktus klausimus, įvadines užuominas, taupius, tačiau turiningus knygos autorės Valentinos Zeitler atsakymus, sluoksnis po sluoksnio skleidėsi knygos atsiradimo istorija, jos turinys. Į šį audinį betarpiškai “įsirašė” renginio vedėjo kalbinamas prigimtinis vilnietis, mokslo istorikas, etnokosmologas Libertas Klimka, pažėręs ne vieną intriguojančią detalę iš septynioliktojo amžiaus Vilniaus gyvenimo, susiejęs jas su gyvenamojo laikotarpio paralelėmis, priminęs, kad visais laikais tarp atstumtųjų, budelių ar kitais metodais naikinamųjų, buvo ne tik nusikaltėlių, bet ir savo žiniomis aplinką pranokusių žmonių. Taip, pavyzdžiui, tarp vadinamųjų raganų galėjai sutikti talentingų žolininkių, gyduolių.
V. Zeitler savo knygoje piešia sudėtingą, kontraversišką Vilniaus budelio Andriaus Vrublevskio paveikslą, atskleisdama platų istorinį pasirinkto laikotarpio vaizdą, paženklintą bado, maro, karų, gaisrų, tarpusavio nesutarimų. Iš Šveicarijos, Vokietijos ir kitų archyvų knygos autorė kruopelė po kruopelės surinko įdomios autentiškos medžiagos. Sužinome, kad budelio alga buvo didelė – 300 auksinų, tačiau ne vien ji lėmė profesijos tęstinumo užtikrinimą tarp kartų. Pripažįstame, kad viešai niekinamas budelis, ištikus ligai ar nelaimei, greitai tapdavo geidžiamu pagalbininku – dėl anatomijos žinių, sukauptų tepalų ir gydančių nuovirų. Patiriame, kad viešosios egzekucijos – “mirties spektakliai” – vykę Vilniaus Rotušės aikštėje žiūrovų nestokojo, buvo populiarūs, laukiami, nors ir kraupūs, dramatiški. O gal, kaip ir dabar, tai, kas kraupu, dramatiška savo kraupumu vilioja, prikausto dėmesį.
Atsakydama į klausimus, autorė atskleidė, kad greta atrastų faktų plačiai naudojo savo fantazijos galias, ypač atskleisdama Vilniaus budelio ir jo aplinkos žmonių jausminį pasaulį, juos ištinkančius įvykius, emocines reakcijas. Viešo klausimo teise pasinaudojo ir Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos vicepirmininkė dr. Ina Dagytė Mituzienė, prašydama autorės paaiškinimo, kodėl jai taip patinką šešioliktas – septynioliktas amžiai, beje, aprėpiantys ir Reformacijos laikotarpį – ar dėl Reformacijos idėjų, ar dėl šio laikotarpio asmenybių likimų?
V. Zeitler prisipažino, kad rašydama apie Radvilas pati susipažino su Reformacijos istorija, pirmenybę vis dėlto teikdama likimams. Pasinaudodama užsimezgusio dialogo proga, dr. Ina Dagytė Mituzienė Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos vardu padėkojo autorei už jau kuris laikas besitęsianį bendradarbiavimą, paramą LRIKD baigiamam statyti paminklui Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams per jos padovanotą 100 knygų šiam kilniam tikslui.
Renginys baigėsi žiūrovų padėkomis, jūra gėlių puokščių, krentančių į autorės glėbį, bendromis nuotraukomis, autografais… V. Zeitler padovanojo vieną “Vilniaus budelio” egzempliorių tąkart vienintelei Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos atstovei renginyje ir mielai sutiko drauge nusifotografuoti, o priėmusioji knygą pasižadėjo, kad nuotrauka ir informaciją apie renginį bus publikuota LRIKD svetainėje.
