Žymų Archyvai: Dainora Pociūtė – Abukevičienė

Reformacijos jubiliejų palydės Vilniaus universiteto mokslininkės monografija

Sveikiname gerbiamą profesorę Dainorą Pociūtę-Abukevičienę
švenčiančią gražią sukaktį ir mokslinės veiklos 25-metį. Kartu džiaugiamės ir naująja
Profesorės monografija „Nematomos tikrovės šviesa: reformacijos Lietuvoje asmenybės ir idėjos“.

Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija

vu.lt

Birželio 1 d. 16 val. Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos Baltojoje salėje vyks Filologijos fakulteto profesorės Dainoros Pociūtės-Abukevičienės monografijos „Nematomos tikrovės šviesa: reformacijos Lietuvoje asmenybės ir idėjos“ sutiktuvės, taip pat bus pristatyta mokslininkės bibliografijos (1991–2017 m.) rodyklė ir paroda „Vilniaus universiteto profesorė Dainora Pociūtė. Reformacijos paveldo pėdsakais: nuo gimtinės prūsų žemėje iki Sienos Italijoje“. Šis iškilmingas renginys skirtas profesorės 50-mečiui ir mokslinės veiklos 25-mečiui pažymėti.

VU Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros vedėjos, profesorės mokslinė veikla išsiskiria novatoriškais, įvairiakrypčiais lietuvių kultūros, literatūros ir kalbos istorijos tyrimais. Savo moksliniuose straipsniuose, monografijose tyrėja konceptualiai vertina Lietuvos reformacijos ir krikščioniškosios minties istoriją, protestantizmo idėjų sklaidą, jų įtakas, ankstyvųjų naujųjų laikų intelektinę refleksiją. Platus mokslininkės tyrimų, interesų laukas apima įvairialypę Lietuvos renesanso, baroko, apšvietos kultūros istoriją, Lietuvos ir Italijos kultūrinius ryšius, tarpkonfesinę XVI–XVII a. polemiką, net XVI a. Lietuvos medicinos socialinius, kultūrinius aspektus.

„Lietuva pirmą kartą valstybiniu mastu mini Reformacijos jubiliejų – iškilią 500 metų jubiliejaus sukaktį. Šis dėmesys liudija Lietuvą Europoje, kurios visuomenę ir kultūrą Reformacija paveikė kaip lemtingas jos naujųjų laikų identiteto dėmuo. <…> Lietuvos Reformacijos tyrimų istorija turi gilią pasaulinę tradiciją, reikšmingi jos tyrimai buvo ir yra atliekami ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose šalyse. Kaip itin platus, daugialypis, spalvingas ir gausų minties palikimą suformavęs procesas Reformacija tebėra gyvas ir aktualus šiandienos istoriografijos objektas. Ši knyga, kurioje įvertinti Lietuvos Reformacijos mintį formavusių asmenybių veikla ir pobūdis, gimė kaip įsipareigojimas Reformacijos jubiliejaus progai“, – rašoma naujausioje VU mokslininkės knygoje.

Vartant 25 metus apimantį bibliografinį prof. D. Pociūtės-Abukevičienės mokslinės veiklos sąvadą, matyti, kad kiekvieni metai pažymėti svarbiais mokslo darbais – kasmet publikuota po keletą straipsnių Lietuvos ir užsienio leidiniuose, rengti senųjų tekstų šaltiniai, bendradarbiauta sudarant interaktyvią lietuvių kalbos, literatūros (kultūros) ir Lietuvos istorijos mokymosi šaltinių duomenų bazę, elektroninę lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatiją, vadovauta bakalaurantų, magistrantų, doktorantų baigiamiesiems darbams, dėstyti „Lietuvių literatūros istorijos: LDK ir Prūsų Lietuvos literatūros“, „Naujųjų laikų literatūros: religinės sąmonės antropologijos“, „Italų Renesanso ir LDK kultūros“, „Naujųjų laikų kultūros procesų: Reformacijos ir literatūros“ kursai.

Be svarių mokslinių darbų, profesorė daug energijos skiria akademinei ir ekspertinei veiklai, savo atradimus, originalias įžvalgas pristato tarptautinėse ir respublikinėse konferencijose, įvairiuose akademiniuose disputuose, viešose paskaitose.

Kruopštus, kelerius metus trukęs prof. D. Pociūtės-Abukevičienės mokslinis tiriamasis darbas, be kita ko, įtraukęs ir akademinių bei kultūrinių mainų skatinimą tarp Lietuvos ir Italijos, pernai mokslininkei atnešė tarptautinį pripažinimą. Ji apdovanota antrojo laipsnio Italijos žvaigždės ordinu.

Lietuvoje talentinga mokslininkė pastebėta nuo pat studijų metų: jai dukart suteikta Lietuvos mokslų akademijos jaunųjų mokslininkų premija (1993, 1996), VU Rektoriaus premija už išskirtinę mokslinę veiklą, Lietuvos mokslų akademijos V. Krėvės-Mickevičiaus premija (abi 2008) ir Kultūros ministerijos Martyno Mažvydo premija (2009).

Nuo 2014 m. liepos profesorė eina VU Senato pirmininkės pareigas.

Reformacijos paminklo kūrimo svarstymas

Parašykite komentarą

Viktorija Liauškaitė

Sausio 10 d. Lietuvos dailininkų sąjungoje prie apskrito stalo vyko būsimo Reformacijos paminklo kūrimo svarstymas – diskusija su skulptoriais, architektais, istorikais ir neabejingais mūsų krašto praeičiai bei ateičiai vilniečiais bei svečiais.

„Šiandien čia susirinkome tam, kad nupūstume laiko dulkes nuo tų objektų, kurie yra nederamai užmiršti, apleisti. Toks yra – Reformatų parkas. Džiugu, jog Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi šio nelengvo darbo – įprasminti šią istorinę vietą. Norėtume, jog šioje sakralinėje istorinėje erdvėje rastų savo vietą paminklas, skirtas Lietuvos raštijos ir Reformacijos pradininkams. Dar 1996 metais draugijos nariai, finansiškai remiant Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijai, Reformatų skvere atidengė paminklinį akmenį su įrašu: „Čia, buvusiose kapinėse bus pastatytas paminklas XVIa. Lietuvos reformacijos ir raštijos pradininkams”, – teigė Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas.

Vilniaus plano architektė – projekto vadovė Jurga Silvija Večerskyte – Šimeliūnė susirinkusiems pristatė Reformatų parko rekonstrukcijos projektą. Šios vietos tvarkymo darbai planuojama, jog prasidės šių metų balandžio, gegužės mėnesiais.

Doc. habil. dr. Ingės Lukšaitės teigimu, stebuklas būtų Vilniuje, jei atsirastų toks paminklas. „Būtina padėkoti prieš 500 metų gyvenusiems žmonėms ir puoselėjusiems Reformaciją. Toks paminklas skirtas Reformacijai, būtų priminimas, padėka asmenybėms, padėjusioms pagrindus lietuvių kalbai, jos kultūrai“ – teigė I.Lukšaitė.

Prof. habil. dr. Dainora Pociūtė-Abukevičienė pasidžiaugė tokia paminklo idėja. “Vilnius Europos istoriografijoje pripažintas vienas iš aktyviausių Reformacijos pirmtakų regione. Todėl šis miestas prašyte prašosi Reformacijos istorijos įamžinimo ženklų. Pritarčiau tokiai idėjai – įamžinti Reformaciją paminklu, “ – dalinosi savo mintimis D. Pociūtė-Abukevičienė

Reformacijos paminklo kūrimo svarstyme dalyvavo daugelis specialistų, kurie mielai pasidalino savo pastebėjimais. Savo mintimis dėl būsimo Reformacijai paminklo sukūrimo išsakė ir gausiai dalyvavęs skulptorių būrys.

Primename, jog šalia šio parko ev. reformatai įsikūrė prieš beveik 400 metų. 1639 m. birželio 21 d. teismas priteisė reformatams patiems nusigriauti bažnytinį kompleksą ir išsikelti už miesto sienų į Pylimo gatvėje esančias reformatų kapines. Reiškia, reformatai jau buvo įsteigę kapines dabartinėje vietoje Pylimo g. ir pasistatė bažnyčią – 1640 m. pastatoma šeštoji penktoje vietoje Vilniaus reformatų bažnyčia ir, manomai, tai buvo vis dėlto mūrinė, sugriauta per rusų invaziją 1655 m.

Pasibaigus šiam karui 1661 m. pradėta statyti septinta bažnyčia. Pastaroji buvo visai sunaikinta per ketvirtąjį – paskutinį Lietuvos reformatų Bažnyčios Unitas Lithuaniae (Lietuvos Vienata) pogromą. 1682 m. balandžio 2 d. rytą jėzuitų mokiniai ir suerzinta minia užpuolė reformatų bažnyčią ir kitus jai priklausančius pastatus. Pasigrobė varpus, kryžius, indus, dokumentus, iždą, nuvertė nuo kapų antkapius ir kryžius, ištraukė iš kapų mirusiuosius, juos apiplėšė, tyčiojosi, daužė akmenimis ir galiausiai sumetė į laužą. Po šio sugriovimo vėl toje pat vietoje apie 1685 m. buvo pastatyta jau tik medinė aštunta reformatų bažnyčia, išstovėjusi apie 150 metų.

Kapinėse stovėjo Šreterių šeimos mauzoliejinė koplyčia, pastatyta 1777 m. Boguslavo Šreterio iniciatyva. Iš biografinių žinynų yra žinoma, kad šiose kapinėse yra palaidotas garsus kartografas Šarlis Hermanas de Pertė (Karol Herman de Perthées, 1740–1815), 1768 m. sudaręs Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės generalinį geografijos atlasą. 1980 m. šio žymaus žmogaus antkapinis paminklas su įrašu prancūzų kalba vakarinėje kapinių dalyje dar buvo. Šiuo metu kapo vieta nežinoma.

Gedimino Zemlicko nuotraukos

Reformacijos Europoje jubiliejų pasitinkant

Parašykite komentarą

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-08-25-reformacijos-europoje-jubilieju-pasitinkant/147986

Dainora Pociūtė-Abukevičienė

Lietuvių kalba ką tik pasirodė dar 1999 m. išleistas ir nepaprasto susidomėjimo sulaukęs italų autorių Wu Ming (Luther Blissett) romanas „Q“ (išleido leidykla „Aukso žuvys“), kuriame pasakojama apie Vokietijos religinius karus, reformacijos paplitimą bei Katalikų bažnyčios kovą su ja. Romano veiksmas apima 40 metų laikotarpį nuo reformacijos pradžios 1517 iki 1555 m. Kūrinys vien Italijoje buvo perleistas 10 kartų, išverstas į devyniolika pasaulio kalbų ir vis dar išlieka aktualus ir mėgstamas tarp skirtingas religijas išpažįstančių ir savitas istorines, politines ir socialines patirtis turinčių skaitytojų. Neretai romanas lyginamas su garsiojo italų rašytojo U. Eco kūriniu „Rožės vardas“.

Skaitykite toliau →

Už nutiestus mokslinius ir kultūrinius tiltus – Italijos Prezidento apdovanojimas

Parašykite komentarą

Už nutiestus mokslinius ir kultūrinius tiltus – Italijos Prezidento apdovanojimas | VU naujienos

Italijos Respublikos Prezidentas Sergio Mattarella antrojo laipsnio Italijos žvaigždės ordinu už kultūrinių ir akademinių mainų skatinimą tarp dviejų šalių apdovanojo Vilniaus universiteto Senato pirmininkę, Filologijos fakulteto profesorę Dainorą Pociūtę-Abukevičienę. Tai pirmasis tokio aukšto rango įvertinimas VU mokslininkui.

Varginga humanitarikos padėtis posovietinėje Lietuvoje

„Buvau nustebinta ir laiminga. Italija man brangi šalis. Pradėdama joje istorinius ir kultūrinius tyrimus negalvojau apie jokius įvertinimus, vedė smalsumas. Gauti apdovanojimą iš Italijos Prezidento man didelė garbė“, – netikėtu įvertinimu džiaugiasi prof. D. Pociūtė-Abukevičienė. Jos manymu, būti pastebėtai akademiniame pasaulyje galbūt padėjo tai, kad Italijoje mokslininkai labiau matomi, jų nuomonė svarbi visose gyvenimo srityse, o tradicija italų visuomenėje yra suformavusi pagarbą universitetams ir juose dirbantiems mokslininkams.

Filologijos fakulteto profesorė tyrinėja ankstyvuosius naujuosius laikus, renesanso minties ir kultūros bei religijos procesus, taigi ji dirba su vis dar tebeintriguojančiu XVI amžiumi ir jo dokumentais. Tačiau prieš daugiau nei dvidešimt metų rašydama disertaciją mokslininkė pajuto šaltinių trūkumą: posovietinė Lietuvos humanitarinių mokslų tyrimų situacija buvo gana varginga, sistemiški užsienio archyvų tyrimai neatliekami, istoriniai dokumentai ir archyvai, kurie yra labai išblaškyti, mokslininkams buvo sunkiai pasiekiami dėl finansinių priežasčių.

„Prisimenu, kaip iš vienos pirmųjų stažuočių Italijoje gabenausi du lagaminus kopijų: viršijau leistiną svorį, bet oro uosto darbuotojas italas, pamatęs popierius ir knygas, pagailėjo. Dabar, šaltinių skaitmeninimo ir viešinimo epochoje, atsivėrė daug didesnės galimybės. Nesu siaurų ir specializuotų tyrimų mėgėja ar vienos temos tyrėja, jau baigdama kokį nors darbą turiu visai kitą tyrimo idėją. Būti vienos temos specialistu saugiau, bet mėgstu iššūkius“, – pabrėžia prof. D. Pociūtė-Abukevičienė.

Prestižinė stažuotė Florencijoje

Mokslininkė, nuo 2003 m. pramokusi italų kalbos, ėmė ieškoti galimybių padirbėti Italijos archyvuose ir bibliotekose. Stažuotes Pizos ir Udinės universitetuose, Harvardo universiteto Renesanso tyrimų centre Florencijoje, darbą Romos, Sienos ir kituose archyvuose parėmė ir finansavo Italijos ambasada Lietuvoje. Prof. D. Pociūtė-Abukevičienė laimėjo Italijos mokslo tyrimų tarybos skelbtus konkursus, vėliau konkursą stažuotei Harvardo universiteto Renesanso tyrimų centre Florencijoje. Šis Harvardo universiteto padalinys laikomas prestižiškiausia pasaulyje renesanso tyrimų institucija. Stažuotę šiame centre dėl didelės konkurencijos, deja, galima laimėti tik kartą gyvenime. Profesorė kol kas yra pirmoji Lietuvos atstovė, kuriai pasisekė.

Po intensyvaus penkerių metų darbo su itališkais šaltiniais 2008 m. pasirodė monografija „Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių–italų evangelikų ryšiai“, kurioje tyrėja apibendrino savo atradimus ir įžvalgas. „Šiuos tyrimus plėtoju toliau. Inicijavau kritinės „Lietuvos reformacijos paminklų“ (Monumenta Reformationis Lithuanicae) serijos rengimą. 2011 ir 2015 m. išėję tomai yra Lietuvos ir Italijos reformacinės minties sąsajų pavyzdžiai. Šie darbai, publikuoti ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbomis, yra sulaukę didelio reformacijos istorikų dėmesio Italijoje bei Vokietijoje“, – pasakoja pašnekovė. Ji mano, kad lituanistinį išsilavinimą naudojant tarpdalykiniuose istoriniuose, religijotyriniuose tyrimuose atsiveria kitokia Europos perspektyva.

Italijos įtaka mūsų šaliai

Daugelis Europos šalių XV–XVII a. patyrė stiprų „italizacijos“ poveikį. Italija viduramžiais ir ankstyvaisiais laikais buvo Vakarų bažnyčios centras. „Todėl dalis kultūrinių ryšių nulemti šios bendros konfesinės priklausomybės ir bažnytinės provincijos santykių su jos hierarchinėmis viršūnėmis Italijoje ir Vatikane. Kitas kultūrinio bendradarbiavimo laukas – politiniai ir diplomatiniai santykiai. Juos stiprino ir XV–XVI a. Lietuvoje išplitusi LDK didikų kilmės iš romėnų ir italų teorija. Ji buvo labai svarbi ginant ir įtvirtinant lietuvių tapatybę, nepaisant to, kad Vakarų Europa ir Italija labai ilgai lietuvius laikė viena iš slavų tautų. Tiek Bažnyčios, tiek pasaulietinės dvarų kultūros plėtra nulėmė italų meno ir architektūros įsišaknijimą Lietuvoje“, – esmines Lietuvos ir Italijos kultūrinių, politinių ryšių gijas vardija mokslininkė.

Profesorė neabejoja, kad Italijos diplomatai ir jėzuitai daug nuveikė įtvirtindami kontreformacinę kultūrą, tad, galima sakyti, buvo suklestėjusios Lietuvos baroko kultūros bendraautoriai.

LDK subrendo ir buvo realizuotos ne tik „oficialiosios“ politinės ir religinės Italijos renesanso kultūros formos, bet ir radikalios, heterodoksinės, ar net slaptosios, oficialiai laikytos eretiškomis itališkosios kultūros ir minties apraiškos. Prie jų galima priskirti antitrinitorizmo suklestėjimą XVI–XVII a. Rytų ir Vidurio Europoje.

„Italai ir lietuviai turi daug kultūrinių bendrumų, o dėmesys Lietuvai, nors esame nedidelė šalis, pastebimas ir šiandieninėje Italijoje. Joje visada buvo ir yra lietuvių kultūra ar istorija besidominčių ar ją tyrinėjančių žmonių. Esu sutikusi gerų istorikų, kurie, net ir nemokėdami mūsų kalbos, iš įvairių šaltinių labai gerai pažįsta kai kuriuos Lietuvos istorijos, kaip bendro istorinio konteksto, epizodus“, – apibendrina prof. D. Pociūtė-Abukevičienė.

REFORMACIJOS dienos ir Jubiliejinis kunigaikščių RADVILŲ minėjimo vakaras

Parašykite komentarą

Viktorija Liauškaitė

Lapkričio 3 dieną Mokslų akademijoje įvyko disputas – „LDK savarankiškumo sargyboje,“ kurio dalyvės doc. Ingė Lukšaitė, prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė ir prof. Raimonda Ragauskienė.
Minėjimo vakarą pradėjo jungtinio Giesmės ir Pagirių dainorių choro atliekamos giesmės, vadovė ir dirigentė Janina Pamarnackienė.

Šiemet minimos Mikalojaus Radvilos Juodojo 5oo – osios gimimo metinės. Taip pat prisimintas ir Mikalojus Radvila Rudasis. „Gerbiami istorijos mylėtojai, džiugu, jog taip gausiai šį vakarą susirinkote ir esate neabejingi mūsų tautos didžiavyriams – Radviloms, “ – vakarą sveikinimo žodžiu atidarė Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas. Trumpą sveikinimo žodį tarė Mokslų akademijos viceprezidentas prof. Domas Kaunas.

Prof. Raimonda Ragauskienė pradėjusi disputą, tarė, jog pusbroliai Radvilos Juodasis ir Rudasis norėtų, jog apie juos būtų šnekama. „Tačiau jie buvo labai giliai persismelkę patriarchiškumo dvasia ir nesuprastų, ką kalba apie juos trys moterys. Atsakyčiau trumpai – tokie dabar laikai, “ – šmaikštavo prof. R. Ragauskienė. Ji taip pat trumpai pristatė Radvilą Rudąjį, nes yra jo asmenybės tyrinėtoja.

Pratęsusi disputą prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė, kurios manymu, pusbroliai Radvilos buvę labai skirtingi charakteriais, visuomenine veikla. „Radvila Juodasis buvo spalvingesnė Europinio mąsto figūra. Jis pirmasis ir vienintelis lietuvis įtrauktas į draudžiamųjų knygų autorių sąrašą aktyvios kontrreformacijos metu. Taip pat jis diskutavo, susirašinėjo su Vakarų Europos lyderiais J. Kalvinu, H. Bulingeriu ir kitais, “ – teigė prof. D. Pociūtė-Abukevičienė.

Doc. Ingė Lukšaitė pasidžiaugė anksčiau kalbėjusiomis profesorėmis, jų įžvalgomis. „Kaip ir buvo minėta, jog Radvila Juodasis buvo įtakingesnis, už savo pusbrolį Rudąjį, tačiau pastarasis kaip reta sugebėjo atsirinkti ir telkti aplink save žmones. Labai įdomus yra Radvilų Juodojo ir Rudojo tarpusavio susirašinėjimas. Tikiu, jog tai kada nors bus išleista,“ –dalijosi mintimis doc. Ingė Lukšaitė.

Dar ilgai netilo kalbos ir klausimai iš gausiai susirinkusių disputo autorėms. Tikime, jog tokie renginiai skatina domėjimąsi Lietuvos istorija.