Į Biržus iš Vilniaus galima nuvažiuoti per keletą valandų. Bet liepos 25 d. vilniečiai pasiekė Biržus po gerų aštuonių valandų, nes keliavo per Dubingius, Vyžuonas, Svėdasus, Salas bei Papilį Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos ir Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pakviesti į tradicinę kasmet organizuojamą kelionę „Kunigaikščių Radvilų takais“. Šiais metais buvo itin daug norinčių keliauti – daugiau kaip 50 smalsių žmonių, vos tilpusių į didžiulį autobusą.
Priežastis – Dubingiai ir anonsuojama grandiozinė kunigaikščių Radvilų palaikų perlaidojimo ceremonija rugsėjo mėnesį. Vien dėl to, ką išvydome nuveikta Dubingių piliavietėje, buvo verta keliauti. Perėję per Asvejos ežerą atnaujintu tiltu ir užkopę į pilies kalną naujai įrengtais patogiais laiptais, buvome maloniai nustebinti atsivėrusiu vaizdu: skoningai sutvarkyta buvusios reformatų bažnyčios teritorija, atidengti pamatai apmūryti specialiomis plytomis, pažymėtos pirmosios ir vėlesnės statybos bažnyčių vietos, paruošta perlaidojimui kripta po kažkada stovėjusiu Dievo stalu, kurią dengia masyvi, apie toną sverianti juodo akmens plokštė. Plokštėje išraižytas Radvilų herbas ir epitafinis užrašas su kunigaikščių Radvilų vardais, gimimo metais bei jų nuopelnų Lietuvai trumpais aprašymais. Dubingiuose iš mokslininkų, Vilniaus universiteto archeologų Albino Kuncevičiaus ir Ramūno Šmigelsko, išgirsti pasakojimai mus paruošė rudenį įvyksiančioms iškilmėms, sustiprino įsitikinimą, kad kunigaikščiai Radvilos – to meto Lietuvos tikrieji valdovai, ir pasididžiavimą, kad tęsiame Jų pradėtą Reformacijos darbą, neleidžiame užgesti Jų puoselėtam Tikėjimui.Dubingiuose buvo palaidoti ir vėl amžinam poilsiui atguls Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515-1565), jo žmonos Elžbietos Šidloveckos–Radvilienės (1533-1562), Mikalojaus Radvilos Rudojo (1512–1584), jo sūnaus Mikalojaus Radvilos (1543-1589) bei marčios, antrosios M. Radvilos žmonos Sofijos Elenos Hlebovičaitės (?-1583), vaikaičio Jonušo Radvilos Rokošininko (1579-1620), mažamečio Kristupo Radvilos Perkūno sūnaus Mikalojaus (1575-1577) ir jo motinos, pirmosios K. R. Perkūno žmonos Kotrynos Anos Sobkovnos (?-1578) kauleliai. Pats Kristupas Radvila Perkūnas, pergyvenęs visas keturias savo žmonas, mirė 1603 lapkričio 20 d. Lososnoje, sūnų buvo palaidotas 1604 m. balandžio 8d. Vyžuonose, nors testamentu prašė atgulti amžinam poilsiui reformatų bažnyčios rūsiuose Biržų pilyje, kurią buvo pastatęs, kurioje dažnai leisdavo laiką. Tų metų pavasaris buvo labai šlapias ir pasiekti Biržus buvo sunku, tad atsisveikinimui Kristupas Radvila buvo pašarvotas Svėdasų bažnyčioje, po to laidotuvių procesija su pailsėjimais keliavo į Vyžuonas. Radvilų giminės tyrinėtojas, istorikas, LERB kuratorius Jonas Yčas teigė, kad Vyžuonos buvo pirmasis ir pagrindinis Radvilų lizdas, jų ekonominis centras.Vyžuonų šv. Jurgio bažnyčia yra seniausia Utenos rajone, pastatyta 1406 metais didiko Kristino Astiko – Radvilų giminės pradininko. Bažnyčia, kaip ir miestelis bei dvaras buvo Dubingių – Biržų Radvilų valdos, ilgus metus priklausė reformatams, vėliau, perėjus Nesvyžiaus Radvilų nuosavybėn, sugrąžinta katalikams, daug kartų perstatinėta, bet išlaikė pirmines formas. Bažnyčios sienoje įmūrytas pagoniškas žaltys ir per karus įstrigęs pabūklo sviedinys. SalosKunigaikščių Radvilų takais keliavę vilniečiai aplankė Salas – miestelį, įsikūrusį Dviragio ežero saloje, savo forma primenantį sumažintą Lietuvą. Nuo XV a. Salos priklausė didikams Kęsgailoms, vėliau iki XVIII a. pabaigos – Radviloms. Čia buvo karališkasis žirgynas. 1806 m. dvarą nusipirko su Bona Sforca į Lietuvą atkeliavusių italų didikų palikuoniai Marikoniai. Jie ir pastatė iki šiol išlikusį dvaro ansamblį, rūmais tapusį XIX a. viduryje, kai perėjo grafo Tyzenhauzo sesers grafienės Pžezdeckienės nuosavybėn. Čia vykdavo didelės puotos, buvo įrengtas teatras. Po Pirmojo pasaulinio karo dvare buvo įkurta mergaičių namų ūkio mokykla, o 1924 m. dvaras perduotas žemės ūkio mokyklai. Po Antrojo pasaulinio karo čia įkurtas žemės ūkio technikumas, ruošęs žemės ūkio specialistus iki Lietuva atgavo Nepriklausomybę. Prie dvaro yra vienas seniausių Lietuvoje parkų. Radvilų laikais čia buvo miško parkas ir žvėrynas, antroje XVIII a. pusėje įveistas didelis vaismedžių sodas.Salose Radvilos ilgam neapsistodavo, jų pagrindinė rezidencija nuo XVI a. buvo Biržai ir Papilys. Papilys1541 m. Mikalojus Radvila Rudasis kartu su kitomis Biržų žemėmis paveldėjo ir Papilį. 1568 m. Papilį kaip vestuvinę dovaną gauna jo sūnus Kristupas Radvila, dėl savo būdo pramintas Perkūnu. Jis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ėjo labai aukštas pareigas: riekininko (1566), taurininko (1569), lauko etmono (1572), Trakų kašteliono ir pakanclerio (1579), Vilniaus vaivados (1584) ir nuo 1589 m. – didžiojo etmono. Kristupas Radvila Perkūnas Biržuose pastatė stiprią bastioninę tvirtovę (1589), perstatė Papilio dvarą, rūpinosi reformatų bažnyčių statybomis Lietuvos ir dabartinės Baltarusijos teritorijose. 1595 m. Kristupas suteikė savarankiškas fundacijas Papilio reformatų bažnyčiai ir prie jos įkurtai parapinei mokyklai. Dėkingi papiliečiai šiais metais ant reformatų bažnyčios sienos prieš Petrines (dabartinė Papilio bažnyčia pašventinta 1785 m. birželio 29 d.) birželio 27 d. atidengė paminklinę lentą Kristupui Radvilai Perkūnui. Papilyje 1612 m. gimė ir jo vaikaitis, Lietuvos didysis etmonas kunigaikštis Jonušas XI Radvila, gavęs Jonušo vardą dėdės Jonušo VI Radvilos Rokošininko (Maištininko) garbei. XVII a. viduryje Jonušas Radvila buvo vienas įtakingiausių didikų Lietuvoje. Kaip ir visi Biržų – Dubingių šakos Radvilos uoliai globojo reformatus, siekė Lietuvos savarankiškumo, 1655 m. rugpjūčio 8 d. kartu su kitais didikais pasirašė Lenkijos ir Lietuvos istorikų prieštaringai vertinamą Kėdainių uniją su švedais, kuria Lietuva būtų atsiskyrusi nuo Lenkijos. Deja, sutartis neįsigaliojo. Dėl tos sutarties J. Radvila užsitraukė karaliaus Jono Kazimiero neapykantą, buvo nusavintos jo valdos. Mirė Tikocino pilyje 1655 m. gruodžio 31d., vėliau žmonos slapta pargabentas ir palaidotas Kėdainiuose.Pirmoji Papilio evangelikų reformatų bažnyčia pradėta statyti 1578 m., baigta 1600 m. Bet XVIII amžiuje sustiprėja kontrreformacija, prasidėjo evangelikų reformatų tikėjimo laisvės varžymai, išpuoliai prieš reformatus, jų kunigus. Reformatai, mirus paskutiniajai Biržų Dubingių linijos kunigaikštytei Liudvikai Karolinai, nebetenka užtarėjų ir globėjų. Papilys, kaip ir Biržai, patenka Nesvyžiaus šakos Radviloms – katalikams. Į buvusias Radvilų valdas atsikelia vienuoliai kovai su eretikais. 1729 m. Palėvenės domininkonų vienuolyno kunigas Gruzdas užpuolė ir nuniokojo reformatų bažnyčias Nemunėlio Radviliškyje ir Papilyje, o 1736 m. kunigaikštis Jeronimas Radvila visus reformatus paskelbė tėvynės išdavikais. Reformatų tikėjimo Papilio dvaro valstiečiai įvairiomis bausmėmis ir smurtu verčiami į katalikybę. 1764 m. pastatytas reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas, kuris dar labiau suaktyvino kovą su Reformacija, prasidėjo bylinėjimasis dėl Papilio evangelikų reformatų bažnyčios atidavimo katalikams. 1766 m. gegužės 4 d. Papilio dvaro valdytojo Jono Koscialkovskio įsakymu dvaro tarnai nusiaubė reformatų bažnyčią. Dedamos pastangos gauti leidimą statytis naują bažnyčią.1777 m. sudaryta sutartis dėl naujos Papilio evangelikų reformatų bažnyčios mūrijimo. 1782 m. pradėta statyti bažnyčią, o 1785 m. birželio 29 d. ji pašventinta. Per I-ąjį pasaulinį karą nenukentėjo, o per II–ąjį vokiečių sviedinių smarkiai buvo apgriauta, stebuklingai išliko nesugriauta presbiterija – ta bažnyčios dalis, kur yra Dievo stalas. Pražuvo vargonai. Bokšto viena siena liko. 1947 m. bokštas atstatytas ir bažnyčia restauruota kun. Mykolo Franko pastangomis. Galutinai sutvarkyta ir pašventinta 1970 m. rugsėjo 21 d. senjoro kun. Povilo Jašinsko jau po kun. M. Franko mirties. Tuo kartu buvo pašventinta ir atminimo lenta kun. Mykolui Frankui (1914–1968) čia dirbusiam nuo 1939 metų iki mirties. 1985 m. nupirkti nauji šviestuvai. Paskutinis remontas darytas prieš keletą metų. Šiais metais nenuilstančios Papilio parapijos pirmininkės Palmiros Mizarienės pastangomis gražiai sutvarkytas bažnyčios šventorius, parapijos namai, taip vadinamas Neimano mūrelis.Viena iš seniausių Lietuvoje mokyklų – Papilio mokykla dabar jau yra įsikėlusi į naujus pastatus. 1907 m. statytas mūrinis raudonų plytų mokyklos pastatas, vadinamas Pakalninės mokykla, paverstas muziejumi, kuriuo rūpinasi mokytojai Edita ir Gintaras Lansbergai. Keliautojams ypač didelį įspūdį paliko gražiai sutvarkytas ir apželdintas sklypas, išnaudojant statų kalvos šlaitą alpinariumams, ir gausybė lietuviškų kaimo bei rečiausių, parsivežtų iš užsienių, gėlių kolekcija. Daug laiko neturėjome dairytis, skubėjome į Biržus, kur mūsų jau laukė pietūs kavinėje, o pasistiprinus – pažintis su Biržų tvirtove ir reformatų bažnyčia. Biržai1978–1986 m. pilies rūmai atstatyti, juose 1989 m. atidarytas Biržų krašto muziejus „Sėla“ (įsteigt. 1928) ir viešoji biblioteka. Muziejaus eksponatai pasakoja apie šlovingą Biržų praeitį, galingųjų Radvilų laikus.Prie reformatų bažnyčios ekskursantus pasitiko pats Biržų bažnyčios klebonas gen. superint. Rimas Mikalauskas išsamiai papasakojęs ne tik bažnyčios, parapijos, bet ir Reformacijos pasaulyje ir Lietuvoje istoriją, primindamas didžiųjų reformatorių Cvinglio, Kalvino vardus. Pabaigoje, pailiustruodamas reformatų giesmių melodingumą, gražių sodriu balsu pagiedojo vieną posmelį 164 giesmės: „Atėjau aš į šventovę, į tylius maldos namus…“. Klausytojai buvo maloniai nustebinti ir gėrėjosi po išpuoštos (kitądien – Konfirmacijos pamaldos) bažnyčios skliautais vinguriuojančia paprasta, bet tuo pačiu pakylėta, iškilminga giesme.Nusigyvenus Nesvyžiaus šakos Radviloms, Biržai 1811 metais už skolas atiteko grafui Mykolui Tiškevičiui. Caro valdžia neleido atstatyti apgriuvusių pilies rūmų, todėl priešingame, šiauriniame, Širvėnos ežero krante Tiškevičiai pasistatė naują rezidenciją – Astravo rūmus. 1860 m. Astrave per Apaščią pastatyta mūrinė arkinė užtvanka ir tiltas. Nuo Astravo dvaro į Biržus tiesiausias kelias – per Širvėnos ežerą ilgiausiu Lietuvoje mediniu pėsčiųjų tiltu (525 m ilgio, 2,45 m pločio, pastatytas 1987 m.). Kai kurie keliautojai juo ir grįžo. Pažintis su Biržais ir jo apylinkėmis trumpam nutrūko – tradiciškai užsukome pas ponią Aleksandrą Balčiauskienę pasigrožėti išpuoselėta sodyba Biržų centre, sudainuoti jai „Ilgiausių metų“. Ir vėl siurprizas: tradicinių kelionių Radvilų takais iniciatorius ir šios – vedėjas Donatas Balčiauskas parodė savo per žiemą išdrožtą stogastulpį šiemet švenčiamam Lietuvos vardo Tūkstantmečiui pažymėti.Buvus Biržuose, nevalia neaplankyti karstinių įgriuvų, kuriomis nusėta visa Biržų rajono teritorija. Kas metai atsiveria vis naujos, o ir senos „tebeveikiančios“. Garsiausia, šalčiu dvelkianti – „Karvės ola“, iki jos dugno 12 metrų galima nusileisti mediniais laiptukais. Mūsų vadovas po karstiniais reiškiniais turtingą vietovę, geologijos ir mineralogijos mokslų daktaras Vytautas Narbutas puikiai išmano šiuos reiškinius, neseniai su Augustinu Linčiumi išleido išsamų veikalą „Biržų – Pasvalio krašto gamtos ir istorijos slėpiniai“. Tad ir vėl su įdomumu klausėmės, lipome žemyn prie telkšančio apačioje ežerėlio. O ir kitos, ne mažiau įdomios, turi savo vardus, kaip neseniai atsivėrusi „Lapės ola“.Po šio paskutinio ekskursijos objekto pavargę, bet laimingi, pratutinę savo žinias apie Lietuvos miestelius vilniečiai patraukė namo. Kelionė „Kunigaikščių Radvilų takais“ organizuojama jau keliolika metų, vis dar populiari, sukviečia vis naujus žmones, o ir tie, kurie vyko ne pirmą kartą buvo nenuvilti naujų įspūdžių ir yra dėkingi nenuilstantiems organizatoriams – Lietuvos reformacijos ir istorijos draugijos, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos, biržiečių klubo „Krivūlė“ vadovams.
Kelionės nuotraukos:
Dalija Gudliauskienė, Vilnius