Kunigo A. Balčiausko knygos pristatymas Vilniuje

2007 m. lapkričio 17 d. Vilniaus Mokytojų namuose (Svetainės salė, Vilniaus g. 39) buvo pristatyta pamokslų knyga „TAVO ŽODIS YRA TIESA” (Vilnius : Apyaušris, 2007, 439, [1] p. : iliustr., faks., portr., [500] egz.). Šį renginį, skirtą evangelikų reformatų kunigo ALEKSANDRO BALČIAUSKO 100-osioms gimimo metinėms, surengė Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija. Jį pradėjo draugijos pirmininkas prof. Sigitas Kregždė, kuris pasidžiaugė, kad jam teko tokia laimė lankyti šio populiaraus kunigo tikybos pamokas, kurias ir dabar mielai prisimena, nors prabėgo jau daugiau nei 60 metų. Gausiai susirinkę kunigo gerbėjai (vos tilpę salėje) skubėjo įsigyti naująją knygą, bet ne visiems pasisekė, nes nebuvo tikėtasi, kad bus tokia didelė jos paklausa.

Aleksandras Balčiauskas gimė 1907 m. spalio 5 d. Šakiškių dvare (Švobiškio parapijoje). 1927 m., baigęs Panevėžio gimnaziją, įstojo į Lietuvos universiteto Evangelikų Teologijos fakultetą, kurį pabaigė 1931.VI.9 d. diplomuotu teologu. Tų pačių metų Jono Krikštytojo dieną (VI.25) Biržuose buvo ordinuotas ev. reformatų diakonu, o 1932.VI.26 d. – kunigu. Dirbo Biržuose, Švobiškyje, Kaune. Nors buvo ev. reformatų kunigu, tačiau mielai patarnavo ir ev. liuteronams Kaune bei Biržuose. Nuo jaunimo draugijos „Radvila“ įsteigimo 1931.XII.20 d. Biržuose iki jos priverstinio uždarymo 1940 m. gruodžio 18 d. buvo jos centro valdybos pirmininku ir pagrindiniu veiklos organizatoriumi, siekusiu šviesti reformatų jaunimą (jos šūkis buvo: „DORINKIS IR ŠVIESKIS!“). Jis atliko didelį švietėjišką darbą ir religinėje spaudoje rašydamas straipsnius, redagavo (kartu su mokytoju Alfredu Šliku) knygą „Mūsų jaunimo vadovas“ (1939), parengė ir išleido knygelę apie reformatorius „Husas ir Viklifas“. Mirė pačiame jėgų žydėjime 1952 m. sausio 24 d. palikęs numylėtą darbą bei našlę su dviem našlaičiais. Ilsisi senosiose Biržų kapinėse ant Širvėnos ežero kranto.

Šiais metais spalio 7 d. krašto visuomenė Biržų ev. reformatų bažnyčioje paminėjo kunigo 100-ąsias gimimo metines ir buvo pristatyta minėtoji knyga. Dėkinga parapija savo ilgamečio kunigo (čia išdirbo 20 metų) šviesų atminimą jau 1987 m. įamžino memorialine lenta (kairėje altoriaus pusėje) bažnyčioje.

Prieš daugiau nei penkiasdešimt penkerius metus mirusio kunigo našlė Alisa Aleksandra Balčiauskienė, pamokslų rinkinio sudarytoja, papasakojo, kad apie knygą galvojusi jau labai seniai. O pradėjusi peržiūrinėti bei tvarkyti rankraščius prieš dvylika metų. Sudarydama knygą prisiminė: kaip jis rašė pamokslus, kaip norėjo, kad žmonės būtų geri, sąžiningi. Šioje knygoje sudėtuose pamoksluose kunigas mums paliko savo širdies šilumą. Per knygos pristatymą Vilniuje ori, žilagalvė inteligentė A. Balčiauskienė kalbėjo: „Prieš 65-erius metus atiteko man ta laimė tapti kunigo Aleksandro Balčiausko žmona. Mūsų santuoka buvo labai laiminga, gal būt todėl, kad abu gimėme tą patį spalio mėnesį, kad abu buvome Aleksandrai, pažiūrų atžvilgiu – bendraminčiai. Abipusė pagarba, supratimas ir meilė teikė gyvenimui džiaugsmą.

Jis buvo geras profesionalas, kultūringas, malonus žmogus, vertinantis gyvenimą, tikėjimą, meną, tvarką, taiką, ramybę. Niekada nekeldavo balso, neparodė rūstaus veido. Su didele meile ir atsakomybe atliko savo pašaukimo darbą bažnyčioje, mokyklose, pačioje jaunimo draugijos „Radvila“ veikloje, pavyzdingo vyro ir rūpestingo tėvo pareigas savo mylimoje šeimoje <…>. Buvo dėmesingas žmonėms, ypač nelaimės ištiktiems, vargstantiems. Stengėsi paguosti, ranką ištiesti, ne tik žodžiais, bet ir darbais. < ..>.

Praėjo daugiau kaip 55-eri metai kai jo nebėra mūsų tarpe. Tačiau – laikas nenusinešė į užmarštį šiltų prisiminimų apie šį kilnų žmogų. Meilė niekada nesibaigia! <…> Teranda tie žodžiai atgarsį mielo skaitytojo širdyje! Tad – Imkit mane ir skaitykite, o skaitydami – pamąstykite: kaip reikia žmogui gyventi šioje žemėje!“ Knygos sudarytoja išvardino ir padėkojo visiems prisidėjusiems prie šio leidinio pasirodymo.

Verta pristatyti ir pačią leidinio sudarytoją, kuri nepaisydama jokių pokario sunkumų ir persekiojimų, viena sugebėjo užauginti, išmokslinti ir patriotiškai išauklėti ne tik savo vaikučius, bet ir vaikaičius.

Ji gimė 1921 m. spalio 8 d. Vilkaviškyje, tarnautojo, liuteronų šeimoje. Baigusi Tauragės mokytojų seminariją, mokytojavo netoli Kauno, kur gyveno su savo tėvais, o lankydama ev. liuteronų bažnyčią senamiestyje, prie Aleksoto tilto, susipažino ir su karo kapelionu paskirtu kunigu Aleksandru Balčiausku iš Biržų, kuris šioje bažnyčioje laikė pamaldas evangelikams – reformatams ir liuteronams lietuviams (reformatai dar tik statėsi savo bažnyčią Kaune). 1942 m. rugsėjo 20 d. kun. Aleksandrą Balčiauską ir Alisą Aleksandrą Brokertaitę sutuokė pakviestas iš Biržų buvęs jos Klaipėdos VD gimnazijos tikybos mokytojas kun. Povilas Jašinskas. Netrukus jaunavedžiai persikėlė gyventi į Biržus, įsikūrė klebonijoje, vadinamoje „Meškauskyne“. Kun. A. Balčiauskas buvo paskirtas Biržų parapijos antruoju kunigu ir tikybos mokytoju gimnazijoje, kurioje mokytojos darbą gavo ir žmona Aleksandra. 1943 m. gimė sūnus Donatas. 1944 m. vasarą karo audra sudegino didelę dalį Biržų miesto, sudegė ir gražioji klebonija, kurioje gyveno laiminga kunigo A. Balčiausko šeima. Jie ir kiti padegėliai apsigyveno kitoje nuo karo nenukentėjusioje klebonijoje, kurioje gyveno kun. Povilas Jašinskas su šeima. 1945 m. gimė dukrelė Virginija. Po keleto metų klebonija buvo nacionalizuota, o jos gyventojams įsakyta išsikraustyti. Sudegusiame mieste laisvų butų nebuvo, tad teko patiems statytis namus. Sunkūs pokario metai skaudžiai slėgė jautrų ir dorą žmogų – kunigą A. Balčiauską. Sveikata blogėjo, nepadėjo ir Rygos gydytojai: vaistų nuo širdies infarkto tada dar nebuvo. 1952 m. sausio 24 d. nustojo plakusi jo tauri širdis, išgyvenus tik 44 metus. Giliame liūdesyje liko trisdešimtmetė našlė su dviem mažamečiais vaikeliais, sena motinėlė, dvi seserys, brolis ir liūdinti visa Biržų parapija. Nebaigtas namas vedė į neviltį, nes tuo metu kunigo našlei buvo draudžiama dirbti pedagoginį darbą. Pragyvenimui užsidirbdavo namuose kepdama pagal užsakymus tortus.

1959 m. pavyko įsidarbinti muzikos mokyklos bibliotekininke, o 1961 m. pradėjo vesti solfedžio pamokos. Tačiau po mėnesio Biržų miesto valdžia uždraudė kunigo našlei dirbti mokytoja ir pasiūlė atlikti viešą atgailą spaudoje, kad gailisi, jog buvo ištekėjusi už kunigo. A. Balčiauskienė atsisakė tai padaryti. Po kurio laiko susirado raštvedės darbą Biržų miškų pramonės ūkyje ir ten išdirbo iki pensijos (iki 1976 m.).

Knygos redaktorius dr. Mykolas Mikalajūnas taip pat prisiminė 1948 metus,  kai būdamas vienuolikametis berniukas, girdėjo kunigą A. Balčiauską pamokslaujantį Švobiškio bažnyčioje. Nors konkrečiai neprisimena tuometinių kunigo sakytų žodžių, bet iki šiol mena šiltą atmosferą, tvyrojusią bažnyčioje. Beje, tokia pat pakili, šviesi nuotaika jautėsi ir per šį knygos pristatymą. Į ją sudėta tik maža dalis A. Balčiausko per dvidešimt tarnystės metų parašytų ir pasakytų pamokslų. „Leidinys – ne tik Biržų evangelikų reformatų bažnyčios, parapijos turtas. Tai visų reformatų turtas, viso Lietuvos kultūros paveldo ir istorijos dalis”, – sakė M. Mikalajūnas. Pasak jo, šie pamokslai iki šiol dar nepraradę aktualumo ir įtaigumo. Jie sakyti įvairiomis progomis – švenčių dienomis (44 pamokslai, pratarmė konfirmantams ir 2 prakalbėlės) ir eiliniais sekmadieniais (74). Jo siūlimu pamokslai taip ir yra sudėti. Knyga bus naudinga ne tik kunigams ar parapijiečiams, o ypač tiems, kurie dėl įvairių priežasčių negali ateiti į bažnyčią. Spėju, kad ji turėtų būti įdomi ir kitų konfesijų atstovams.

Leidinyje pratarmę parašė kunigo A. Balčiausko vaikaitis – kunigas teologijos dr. Kęstutis Daugirdas (jau penktos kartos kunigas bajoriškoje Balčiauskų giminėje), gyvenimo apybraižą – žmona Aleksandra,  straipsnį „Kunigas A. Balčiauskas ir jaunimo draugija „Radvila“ – Biržų krašto muziejaus „Sėla“ istorikė Deimantė Prunskienė. Tai pirmoji tokia evangelikų reformatų pamokslų knyga Lietuvoje, beje, išleista šeimos lėšomis. Leidinys gausiai iliustruotas gyvenimo akimirkas fiksuojančiomis fotonuotraukomis (iš „Sėlos“ muziejaus ir šeimos archyvų).

Šiltais prisiminimais iš Biržų gimnazijos laikų pasidalijo prof. Sigitas Kregždė. Pasidžiaugė, kad net ketverius metus teko laimė ne tik klausytis kun. A. Balčiausko vedamų tikybos pamokų, bet ir aktyviai dalyvauti jose svarstant ir išsakant pastebėjimus visais gyvenimo klausimais. Profesorius per filosofo prizmę pažvelgė kaip istoriškai, pradedant proseneliais, formavosi kvalifikuoto teologo asmenybė, kokie pagrindai buvo padėti kunigui, kuris mokėdamas 7-nias kalbas, giliai išstudijavęs biblines tiesas, sugebėjo per pamokslus įeiti į kiekvieno juos klausančio, girdinčio bei mąstančio vidinį pasaulį. Mokslininko nuomone, kun. A. Balčiausko darbai, tai nepaliesti archyviniai klodai, kuriuos ateityje galėtų savo magistriniuose, o gal ir daktariniuose darbuose panaudoti Vilniaus, o ypač Klaipėdos universitetų studentai.

Vilniaus universiteto prof. Vytautas Juodkazis savo kalboje išreiškė gilią pagarbą knygos sudarytojai už išsaugotus (per visus sunkmečius) kun. A. Balčiausko rankraščius, kurių dalis pasiekė skaitytoją per šį vakarą pristatoma knyga „Tavo žodis yra tiesa“.

Nuotaikingą ir kupiną šviesaus optimizmo kalbą pasakė muzikologas Vaclovas Juodpusis, išreikšdamas viltį, kad dar panašių susitikimų su knygos sudarytoja sulauksime ir ateityje.

Sveikinimo kalbomis ir prisiminimais pasidalijo poetė Alma Karosaitė, prof. Konstantinas Bogdanas, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios generalinis superintendentas kun. Rimas Mikalauskas iš Biržų, ŠMM viceministrė  Virginija Budienė, dr. Renata Bareikienė, biržiečių klubo „Krivulė“ prezidentas Arvydas Kregždė, dr. Bronius Kačkus, gydytojos Bilga Pulokienė ir Irena Januševičienė, farmacininkė iš Kauno Zita Varkalienė, Elvyra Levulienė, sūnus Donatas (beje, jis ir pasiūlė knygos pavadinimą) ir daugelis kitų susirinkusiųjų.

Pakiliai giedojo Vilniaus ev. reformatų choras „Giesmė“ (vad. Janina Pamarnackienė), „Radvilos“ jaunimo ansamblis, o viską vainikavo Kauno muzikinio teatro solistas Juozas Malikonis (bosas), akompanuojant fortepijonu kunigo dukrai Virginijai Daugirdienei (Balčiauskaitei).

Renginio pabaigoje – jau kitoje salėje – visi susirinkę nuoširdžiai bendravo prie gausaus vaišių stalo, o prie gerbiamos knygos sudarytojos išsirikiavo ilga eilutė norinčiųjų pakalbėti ar gauti jos autografą puikios poligrafinės išvaizdos leidinyje, kurio viršelio autorius – vaikaitis Mindaugas A. Balčiauskas. Kol Lietuvoje yra tokių šviesuolių šeimų, tol jai nebaisūs jokie kosmopolitiniai vėjai.

O anksti mus palikusio darbštaus ir gabaus kunigo ALEKSANDRO BALČIAUSKO (1907-1952) šviesus tarnavimas lieka palaimintame atminime ir pagal Šventąjį Raštą: „jo darbai jį seka“.

Algirdas Žemaitaitis

Vilnius,

2007-12-14

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.