Juodkrantėje, L. Rėzos kultūros centro parodų salėje

Maloniai kviečiame! 

Liepos 27 d. (ketvirtadienį) 18 val.

žymios  juodkrantiškės, gyvenvietės metraštininkės, Aldonos Balsevičienės

knygos „Raganų kalno pasakos“  sutiktuves

Leidinio pristatymas vyks Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė),

kuriame dalyvaus autorė ir leidėjai. Šventinę nuotaiką kurs kapela „Kuršininkai”, vadovė D. Tregub.

Pristatymo metu galėsite įsigyti knygą su nuolaida ir autorės autografu.

Televizijos laidai „Kelias“ – 25-eri  

  1992 07 11 pradėjo veikti LTV laida evangelikams „Kelias“, iki 2015 m. laidą kūrė red. Ina Drąsutienė (1940 02 18–2015 04 30), po to laikinai jos kolegė Irena Morkevičienė, nuo 2016 m. rudens sezono – Tomas Pavilanskas-Kalvanas (I laida – 2016 10 22). LEK, 2017, Nr.6

Minėdami televizijos laidos „Kelias“ 25-metį, kviečiame prisiminti pokalbį su laidos kūrėja ir ilgamete redaktore Ina Drąsutiene, daugiau nei prieš dešimtį metų spausdintą Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios mėnraštyje „Lietuvos evangelikų kelias“.

                                Nemoku nerodyti žmogaus gerumo…

Daugumai Lietuvos liuteronų, matyt, sekmadienis reiškia pamaldas, o šeštadienis – „Kelią“, šią trumputę, kas antrą savaitę LTV transliuojamą laidelę evangelikams…  Sąsajas galima pratęsti: o „Kelias“ visiems reiškia INĄ DRĄSUTIENĘ… Tad laidos pradininkę, ištvermingą jos rengėją ir pakvietėme pokalbiui.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis, kokioje politinėje-socialinėje atmosferoje pasirodė pirmoji laida „Kelias“?

Pirmoji laida pasirodė 1992 metų liepos, berods, 8-ą, taigi ją rengiu jau penkioliktą sezoną.. Ji užgimė įdomiomis ir gražiomis aplinkybėmis. Kai Lietuva pakilo, prasidėjo Sąjūdis, pirmąkart po ilgų metų susirinko, Edmundo Meškausko pašaukti, ir Vilniaus evangelikai. Tai buvo 1988-89 metai. Dirbdama televizijoje, pažinojau  Erviną Peteraitį – tad prie jo pribėgusi teiravausi naujienų, ir jis patvirtino: taip, buvome susirinkę. Tuo metu „Panoramos“ žurnalistams atsivėrė didesnės galimybės, man, rengusiai kultūros reportažus, tarsi savaime prisidėjo neįgaliųjų klausimai bei religija. Atsimenu, nuėjau į liuteronų pamaldas, kurios tuo metu vyko katalikų arkivyskupijos kurijoje Šv.Mikalojaus gatvėje, jas laikė kunigas (tuomet) Jonas Kalvanas, jaunesnysis. Su juo padariau pirmąjį interviu. Tada nežinojau nė kaip į jį kreiptis, bet jis man viską paaiškino – taip 1989 metais ir pasirodė pirmasis siužetas „Panoramoj“. Po to liuteronų bendruomenė atgavo „bokštelį“, aš ir ten nuskubėjau. Čia vaikučiams jau buvo organizuota sekmadieninė mokyklėlė, atvažiuodavo pamaldų laikyt senasis vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas. Viskas mane tiesiog svaigino, to man labai reikėjo….

Tad, kaip suprantu, iš pradžių į Vilniaus ev. liuteronų bendruomenę atėjote tarsi „iš šalies“ – kaip žurnalistė. Ar viduje jautėtės esanti tos bendruomenės dalis?

 

Tikrai jaučiausi. Nors esu gimusi Kaune, bet save laikau klaipėdiške. Mano tėvai šį kraštą labai mylėjo. Tėvelio (kuris gimė Rygoje) giminė buvo nuo seno liuteroniška. Tačiau šioje šeimoje po santuokų ėmė dominuoti katalikybė. O mano močiutė buvo tokia arši katalikė, kad apskritai visus keturis vaikus – mano tėvelį, jo seserį ir du brolius –atgrasė nuo religijos, jie tapo lyg ir laisvamaniai. Bet tėvelis visą gyvenimą išsaugojo protestantizmo dvasią, man tai buvo artima – dažnai apie tai pasikalbėdavom. Mano mama buvo reformatė.

Gal priminkite – kas buvo Jūsų tėvas? Regis, jis gana svarbi mūsų kultūros asmenybė…

Tai chorvedys, kompozitorius, Muzikos ir teatro akademijos profesorius Klemensas Griauzdė. Tarpukariu Kaune jis vadovavo „Jaunosios Lietuvos“ centriniam chorui, sovietmečiu tai buvo laikoma didžiausia nuodėme. Vokiečių okupacijos metais tėvelis vadovavo Kauno universiteto akademiniam chorui, jie padainavo „Lietuva brangi“- chorą uždarė, mano tėvelį išvarė iš darbo… Pokariu kilo reali tremties grėsmė. Iki šiol mes dėkingi  a.a. Juozui Banaičiui (vėliau tapusiam kultūros ministru), kuris pasiuntė jį  į Klaipėdą įkurti Muzikinės komedijos teatrą (vėliau virtęs dramos teatru, šis šiemet šventė savo 60-metį). Tėvelis buvo jo meno vadovas, dirigavo spektakliams…. Jis buvo ir Stasio Šimkaus muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotojas, kurį laiką – direktorius. Jis subūrė ir miesto chorą, kuris išaugo į garsiąją Klaipėdos liaudies operą, o ši – į dabartinį muzikinį teatrą.

Klaipėda mums vaikystėje  tiesiog „įaugo į kraują“. Ir šiandien – nors seniai gyvenu Vilniuje – atvažiavusi į Klaipėdą, atsistojusi Montės gatvėje veidu į Dangę (tai man įprasti vardai), galvoju: „Kodėl aš taip toli nuo namų?..“

Grįžkime prie „Kelio“ atsiradimo istorijos – kaip įvyko tas posūkis nuo siužeto „Panoramoje“ prie atskiros laidos?

  Posūkis įvyko išties stebuklingu būdu.  Kai pradėjau daryti siužetus apie evangelikus – liuteronus ir reformatus – Vilniuje, atvyko pažįstami vokiečiai, kurie man sako: duosim tau kamerą – pasiūlyk viršininkams rengti evangelišką laidą… Tuomet generalinis direktorius buvo Skirmantas Valiulis, TV direktorius – Algirdas Kaušpėdas; nuėjau pas juos su tuo pasiūlymu, o S.Valiulis pusiau juokais sureagavo: „Protestantizmas skverbiasi į Lietuvą!”. Bet po kurio laiko susitinku tuometinį LRT Tarybos pirmininką Laimoną Tapiną,  jis man sako: „Vis dėlto mes nutarėm – jei jau turim laidas stačiatikiams, žydams, laidas tautinėms mažumoms, tai darysime laidą ir protestantams“, ir pasiūlė man ją rengti. Sutikau su malonumu. Pirmąją laidą (dar vis dirbdama „Panoramoje“) nuvažiavau filmuoti į Tauragę, žinoma, paėmiau interviu iš senojo vyskupo Jono Kalvano; filmavome ir Kapinių šventę. Po to dar, susėdę tuometiniame „Kronikos“ kino teatre – kartu su vyskupu J.Kalvanu, jaunuoju kunigu J.Kalvanu, reformatų kunigais – tarėmės: kokia tai turėtų būti laida, kaip vadintis. Vyskupas tuomet mane palydėjo žodžiais, kuriuos prisimenu ligi šiol: „Laiminu tave tam darbui, vaikeli“. Tada buvo nutarta: laida turi vadintis (ir būti) „Kelias“ – neturime nukrypti į „takelius“; ji turi parodyti – mes gyvi; tai neturi būti  konfliktų sprendimo, pigių sensacijų, tuščio smalsumo tenkinimo laida, bet – šviesi, supažindinanti su protestantizmo esme, liuteronų ir reformatų tradicijomis, taigi – kultūrinė laida. Tos linijos laikausi iki šiol – esu didelė viešo „skalbinių skalbimo“ bei konfliktavimo priešininkė. Todėl labai gerbiu mūsų dabartinio vyskupo Mindaugo Sabučio poziciją, kurią jis išsakė prieš aštuonerius metus, vos išrinktas Vilniaus bažnyčios kunigu: esu tam, kad būčiau tarp jūsų, bet ne kieno nors pusėje. Tuo jis tarsi įvardijo ir mano profesinę misiją.

O kaip pavyksta laidoje suderinti tuos du uždavinius – užsibrėžtąjį kultūrinį-pažintinį bei informacinį (parapijų gyvenimo aktualijų nušvietimo)?

Stengiuosi suderinti.  Iš prigimties, matyt, esu įvykio nušvietėja – tuo labiau, kad ilgus metus dirbau „Panoramoje“, informacinėje laidoje. Sugalvoti abstrakčių temų diskusijoms nemoku. Be to, 15 minučių laidoje problemą galima tik iškelti – nei išspręsti, nei kaip reikiant aptarti. Aš vis dėlto remiuosi įvykiu ir iš jo „ištraukiu“ pažintinį aspektą; tarkim: įvyko Sinodas – svarbus mums renginys; o kas tai yra, kokia Sinodo reikšmė evangelikų bažnyčiai? Tad kuris nors iš dalyvaujančių kunigų ir paaiškina, kas tai per institucija.

Ar jaučiatės savo laida vykdanti platesnę švietėjišką misiją, padedanti ir ne protestantiškai auditorijai suvokti, jog liuteronų bažnyčia nėra sinonimiška „vokiečių bažnyčiai“? Tarkim, man pačiai yra tekę išgirsti netikėtų atsiliepimų apie laidą iš žmonių, kurių visai nebuvo galima „įtarti“ esant „Kelio“ žiūrovais…

  Beje, mūsų laidos reitingai tokie pat kaip katalikiškų laidų – vadinasi, tikrai žiūri ne vien evangelikai. Per tuos beveik penkiolika metų spėjome „sudėlioti“ beveik visą liuteronybės istoriją (pavyzdžiui, dr. Ingės Lukšaitės pasakojimai). Tik būna: žmogus staiga pažiūri kurią nors laidą ir priekaištauja: o kodėl nepapasakojot plačiau…Taigi vis naujų žiūrovų atsiranda, ir šią šviečiamąją misiją jaučiu. Stengiamės per religinę prizmę aprėpti ir platesnį klausimų ratą – pavyzdžiui, kalbantis su klaipėdiške liuterone Rūta Mačiūniene apie seną jos giminę (Kėkštų, Zaunių, Brožaičių šeimas), kartu panagrinėtas ir Klaipėdos krašto dvilypumas,  istorijos sudėtingumas.

O ar gebate aprėpti visą Lietuvos evangeliškąjį „lauką“, ar Vilnius – dabar jau ir LELB centru tapęs – neužgožia mažųjų parapijų su jų smulkiais rūpesčiais?

Laidoje siekiame aprėpti kuo platesnę „geografiją“. Dar, žinoma, kai kur nesu apsilankiusi, bet tikrai stengiuosi, kad Vilnius neužgožtų mažųjų parapijų – kiekvieną mėnesį kur nors važiuojame. Žinau, kad turiu pateisinti „statusą“ – esame Lietuvos evangelikų laida, ne Vilniaus redakcija. Filmavome Kretingoj, Šilutėj, Mažeikiuose, Kaune, Kretingalėj, Rusnėj, Būtingėj, daugelyje didesnių ir mažesnių parapijų. Per įvykius, renginius stengiamės parodyti ir konkrečios parapijos gyvenimą – taip, tarkim, „atsigręžėm“ į Alkiškius, kai ten šiemet vyko „Giesmių giesmelė“.

O Jūs, tikrai jaučianti mūsų liuteroniško gyvenimo pulsą, ar galite pasakyti – jis aktyvus, nenuslopęs? Aš pati galiu paliudyti Vilniaus parapiją esant gyvą – o kaip mažesniuose miesteliuose?

Situacija nevienoda. Viskas priklauso nuo žmonių, net – nuo vieno žmogaus. Štai – pradėjo silpti buvusios Skirsnemunės parapijos pirmininkės sveikata – parapijos gyvenimas ir sulėtėjo. Sudarge yra aktyvi šeima – ir kitus pajudina. Kunigas Virginijus Kelertas pats labai veiklus – ir Šakiuose jaučiamas aktyvus  gyvenimas. Štai Pagėgių „Sandoros“ pirmininkė Erna Vaišvilienė ir mus pakvietė į rengiamą Advento vakarą, kur giedos chorai, bus deklamuojamos eilės…

Man labai miela, kai nuvažiavus į kokią parapiją, prieina nepažįstama moteris ar vyras, pasako: „Mes žiūrim jūsų laidą“. Kaip medus ant širdies…

Kokios laidos  tapo ypač brangios, kokias prisimenate kaip itin pavykusias? Ar yra likę kokių nemalonių nuosėdų?

Man labai brangios tos vienos pirmųjų mūsų laidų, kuriose parodėme liuteroniškų bažnyčių būklę – tai, galima sakyti, du filmukai. Tuomet, 1993 m. vasario mėnesį, vyko Pasaulio Liuteronų Sąjungos koordinacinė konferencija, gvildenusi klausimą: kaip padėti atsikurti Baltijos šalių evangelikų bendruomenėms. Mums ta proga buvo užsakyta (duodant mikroautobusiuką bei jo vairuotoją – a.a. Juozą Balčiūną) parengti laidą, ir mes per savaitę aplankėme septyniolika parapijų, daugiausia – Klaipėdos krašte. Vienur bažnyčios buvo visai sugriautos, kitur atstatomos, bet vaizdas gan liūdnas. O po penkerių metų mūsų paprašė vėl pakartoti šį maršrutą – ir tai buvo nepalyginti šviesesnė kelionė, daug bažnyčių atgimusių!

Man labai brangios laidos iš parapijų, nevaldiški, šilti kunigų žodžiai „į sielą“, susitikimai su tikinčiaisiais – jaunais ir senais, su mokslo žmonėmis – Klaipėdos universiteto Evangelikų teologijos katedros vedėju dr. Arūnu Baubliu, dr. Inge Lukšaite, dr. Silva Pocyte, doc. Albertu Juška ir kt.

Nemalonų įspūdį padaro „mokytojai“, kurių vis atsiranda – priėję būtinai paaiškins, kas laidoje negerai. Buvo toks atvejis, kai vieno kunigo (perėjusio iš katalikų) žmona ganėtinai arogantiškai man pasakė: man jūsų laidos nepatinka, kadangi jose nėra aštrumo, jums visada viskas gerai; reikia rodyti gyvenimą tokį, koks jis yra – ir nesantaiką, konfliktus, žmonių kvailumą… Tada aš jai pasakiau: ieškant aštrumų, labai reikėtų padiskutuoti – kodėl katalikų kunigai tampa protestantų kunigais, kaip tik planavau su jūsų vyru pakalbėti apie jo perėjimo priežastis… Tada ji man: „Oi, ne ne – jo tėvus ištiks infarktas“.

Atsisakau rodyti žmogų, kai jis kokioj nors situacijoj yra kvailas, negražus, ieškoti „aštrių kampų“, noriu atskleisti šviesiąsias žmogaus puses. Gal taip negerai, bet kitaip nemoku.

Ar daug sąnaudų – ir tiesioginio darbo, laiko, ir neišmatuojamų kūrybinių apmąstymų – pareikalauja ši trumputė, tik 15 minučių trunkanti laida?

Penkiolikos minučių laida pareikalauja žymiai daugiau apmąstymų bei vidinių išteklių nei to reiktų pusvalandinei ar dar ilgesnei laidai, kai gali leisti žmonėms išsisakyti, tarpusavyje diskutuoti. 15 minučių laida gali būti tik reportažinė. Juk nuvykusi į kokią parapiją, stengiuosi išklausyti kuo daugiau žmonių – o po to laidoje negaliu vienam kuriam leisti „išsikalbėti“… Kartais tikrai trumpinu skaudama širdim – štai klaipėdiškė R.Mačiūnienė pažėrė mums tiek perlų, bet negalėjau visko sutalpinti.

 Koks  dabartinės LTV vadovybės požiūris į „Kelią“? Ar turite savo nuolatinę komandą?

  Dabartinį vadovybės požiūrį galėčiau pavadinti neutraliu – nei trukdo, nei skatina. O juk kurį laiką laida buvo transliuojama tik kartą per du mėnesius – niekas, žinoma, jos negalėjo „sugaudyti“. Tuomet mes su kunigu Saulium Juozaičiu (kuris Konsistorijoje buvo atsakingas už komunikaciją) nuėjome pas ką tik paskirtąjį LRT generalinį direktorių K.Petrauskį ir TV direktorių Š.Kalinauską. Mūsų argumentai buvo išklausyti – gavome poziciją kas antrą šeštadienį vienuoliktą valandą penkiolika minučių – tai, manau, labai geras laikas. Dabar man, dirbančiai tik pagal sutartį, žinoma, yra sudėtingiau – tarkim, komandiruotės nėra atlyginamos.

O komandą tikrai turiu – labai gerą operatorių Vytą Plytniką, kuris su manim nuo pat pirmos laidos. Turiu net pastovų vairuotoją – Antaną Daukantą, kilusį nuo Saugų. Jie abu jau žino visas mūsų parapijas, bažnyčias.

Dabar paklausiu ne kaip laidos rengėjos, o tiesiog kaip Vilniaus  parapijietės – kas Jums brangu mūsų bažnyčios gyvenime, kas artima širdžiai?

 

Man brangiausia, kad labai gražiai dirbama su vaikais, šiltai į juos žiūrima, džiugu, kad mokytojos Renata Moraitė ir Vilma Sabutienė įdeda tiek meilės. Turiu anūką, jis nuo pirmųjų dienų yra šioje parapijoje, tad labai džiaugiuosi sekmadienine mokyklėle, kurioje vaikai ir giesmių parepetuoja, po to dalyvauja bažnyčios šventėse, „Giesmių giesmelėje“… Vaikai jau turi savo mažą bendruomenytę, tikiuos, mano anūkas ir toliau bus su savo draugais, kartu konfirmuosis, turės į ką atsiremti.

Man brangus visas mūsų bažnyčios gyvenimas, miela Taryba, kurioje esu trečią kadenciją, – matyt, jau tą veiklą baigsiu, bet geranorišką Tarybos narių bendravimą mielai prisiminsiu, – mielas senjorų klubas, kuriam priklausau, džiaugiuosi gražiu parapijiečių bendravimu.

  Kalbino Astrida Petraitytė

                                                                            „Lietuvos evangelikų kelias“, 2006 Nr.12

 

 

FOTO

 

Ina Drąsutienė (1940–2015) 

LELB IX Sinodo metu (Tauragė, 2005 07 19) TV laida „Kelias“ kalbina kun. Reinholdą Morą.  Kęstučio Puloko nuotr.

Interviu „Kelio“ laidai Žemaičių Naumiestyje 2004 08 01. Iš kairės: gydytoja Bilga Pulokienė, TV laidos „Kelias“ redaktorė Ina Drąsutienė, Inos vaikaitis Nojus ir operatorius Vytautas Plytnikas.  Kęstučio Puloko nuotr.