Pranešimas Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos posėdyje Vilniuje, Signatarų namuose 2011 m. lapkričio 17 d.
Romualdas Ozolas
Nežinau, ar pavyks man pasakyti apie Reformaciją Lietuvoje, ką norėtųsi pasakyti. Man tas metas kupinas begalinio, kartais net gūdaus liūdesio. O kai galvoju apie visą istoriją, nepaliauju stebėtis per visus laikus mus lydinčiu ir dažnai labai žiaurias pasekmes paliekančiu keistu, man dar nesuprantamu lengvabūdiškumu – tarsi tai, kas vyksta dabar, būtų nepakankamai akivaizdu ir tikra, ir tai, kas atsitiko, suprasti reikia dešimtmečių ir šimtmečių, o ir supratus įvykių tikrumą turėtume skandinti interpretacijų migloj.
Pavyzdžiui. Gerai pagalvoję ir viską apsvarstę lenkų didikai Lenkijos sostą pasiūlo Jogailai, ir šis jaunosios lietuvių kunigaikščių kartos pragmatikas sako sau: tikrai, Lietuva didelė, bet prijungus Lenkiją būtų dar didesnė, gerai, sutinku. Lenkai jam sako: Lietuva didelė, ale pšeprašem, kunigaikštystė, o Lenkija karalystė, prie kunigaikštystės karalystę jungti niekaip neišeina, tai kunigaikštystę reikia jungti prie karalystės. O kol suranda išganingąjį žodį applicare, kaip įkaitus pasilaiko sau visą Jogailos palydą. Kad mano čia ir sušaržuotas, Lietuvos jungtuvių su Lenkija vaizdelis toks. Gi tas applicare migloja mums iki šiolei.
Į Horodlę, anot Egidijaus Banionio tyrimų, kaip į kokį eilinį tarptautinį susitikimą 1413 metų spalio 2 dieną nuvykęs būrelis anaiptol ne vien svarbiausių Lietuvos didžiūnų, apdovanotas lenkų herbais, pasirašo Aktą, kuriuo Lietuva jau nebe prišliejama (applicare), o inkorporuojama (incorporare) į Lenkijos karalystę. Paskui visaip ir ilgai ir patys lietuviai, ir nelietuviai ir aiškinasi, ir perrašinėja, ką jie tada pasirašė, bet lenkai ir visa krikščioniškoji Europa, priešingai ikikrikščioniškajai sakytinio žodžio tikrumo tradicijai, tikinti tiktai rašytiniu žodžiu, Lietuvą mato ir pripažįsta kaip Lenkijos karalystės sukurtos Karūnos dalį.
Ar ne panašios yra Liublino unijos, Gegužės 3-iosios konstitucijos istorijos: ir vienas, ir kitas įvykis lenkų rengtas ilgai, bet ant lietuvių galvų nukrinta kažkaip netikėtai, tarsi stichiškai, o paskui yra ilgai koreguojami – vienas taisomas III Statutu, antras – Spalio įžadu. Nors daugiau kaip autonomijos jie negarantuoja. Tiesiog tenkina to meto politinį elitą ir kai kuriuos mūsų šiandieninius interpretatorius. Galima būtų rasti ir daugiau tokių istorinio naivumo pavyzdžių, paminėsiu porą naujesnių – 1940-uosius metus su savo Partizanų karu po karo, taip ir neperskaitytos Europos Sąjungos sutarties pasirašymą. Kada tai baigsis – nežinia, nes lietuvių politikams ir šiandien nieko rimto nereiškia pasieniuose kylančios dvi branduolinės bombos (jų, girdi, nepastatys), savo pačių keliama trečioji (gal žinant, kad nepastatysim?), šauktinių kariuomenės išformavimas, mus ginti pavedant NATO mandatą turintiems lenkų kariuomenės daliniams – ir taip toliau. Dabar labai populiaru istoriją apibrėžti kaip pasakojimą, dar daugiau – kaip pasakojimą apie pasakojimą. Istorija nėra nei pasakojimas, nei – juo labiau – pasakojimas apie pasakojimą. Istorija jei ir gyvena pasakojime, tai istorikas net pasakojimo perpasakojime ieško, kas buvo už tų, kartais net keliais sluoksniais pridengtų žodžių – koks įvykis, nutikimas, net nuotykis buvo, bet buvo, ir tiktai todėl, kad jis buvo ir pareikalavo žodžių, slepiasi už tų žodžių, apie tai tekalbam šiandien. Be tikrai buvusių dalykų nėra istorijos, yra tiktai žodžių miltai, net ne pasakojimų perpasakojimai.
Vargu ar kas šiandien abejoja, kad stovim ant visiškai kitokio pasaulio slenksčio. Tokiais momentais visada vėl iškyla lemtingieji klausimai: kas mes tokie? Ko mes šiame pasaulyje norim?
Atsakymų į juos ieškoti šiandienybėje – tai raustis politinių ginčų ir turtinių interesų šiukšlyne. Kokį nors prasmingesnį atsakymą tegali duoti istorija, ypač – mūsų tautos istorija, mūsų kolektyvinė biografija: ji yra mūsų viltyse, tikėjimuose, mūsų galiose ir negaliose išdeginti faktai. Mane ilgą laiką kamavo klausimas: kodėl mes vis traukiamės? Germanai plečiasi, slavai – rusai, lenkai – plečiasi, mūsų akivaizdoj gimsta galinga gudų tauta, o lietuviai vis traukiasi – šiandien vargu beturime du milijonus Lietuvoj. Taip, kažkada plėtėmės – buvo Didžioji Lietuva – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Deja, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, išsaugojusi mūsų gyvastį, tapo vienu baisiausių lietuvių ištautėjimo ir išsitautinimo laikotarpių, kuris tiesiog liepia į visą mūsų istoriją žiūrėti kaip į nutautėjimo istoriją, nes po savo Didžiosios kunigaikštystės pasekmių našta tebegyvenam ir šiandien.
Nežinau, ar įmanoma nustatyti skaitmeninį etnocidinio bei genocidinio tipo nutautinimų santykį su socialiai ir kultūriškai sąlygotais išsitautinimais. Tai būtų nepaprastos vertės Lietuvos istorija: ji tikrai leistų geriau suprasti ne tik mūsų tautos, bet ir daugybę šiuolaikinio komunizmo (arba globalizmo) įžūliai peršamo daugiakultūriškumo mūsų šiandieninei politinei praktikai keliamų klausimų. O kad mūsų istorijos faktus ji suvertų ant nepajudinamos ašies – neabejotina.
Etnologui Džonui Perkinsui, kuris po indėnų genčių kultūrų tyrinėtojo kauke buvo Ronaldo Reigano, Džordžo Bušo bei didžiųjų JAV korporacijų slaptasis agentas, rengęs kitų tautų ir valstybių resursų perėmimo operacijas (Perkinso knyga „Ekonomikos smogiko išpažintis“ neseniai išleista ir lietuviškai), vienas Indonezijos musulmonas apie Tarybų Sąjungą 1972 metais pasakė taip: „Ji ilgai neišsilaikys. Toinby tai numatė. Jie (t. y. komunistai) neturi religijos, jų ideologija niekuo nesiremia. Istorija rodo, kad tikėjimas – tai siela, tikėjimas aukštesniąja jėga yra būtinas.“ Kažkada, Antrojo atgimimo metais, tarpe kitų šiandien neatleistinai naiviomis atrodančių idėjų, tokių kaip: iki 2100-jų metų – 10 milijonų lietuvių!; per dvidešimt metų susigrąžinti visus kažkada iš Lietuvos pabėgusius lietuvius! ir panašių, norėjau siūlyti Lietuvai iš naujo apsikrikštyti, nes iš tiesų jokia ideologija negali duoti to, ką duoda tikėjimas: ideologijos jungia per galvas, tikėjimai jungia per širdis, o širdys tada buvo tikėjimui atviros.
Savo pranešime „Lietuvos suvereniteto problema Reformacijos pradžioje“, kurį Vilniaus universitete vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje skaičiau 2002 metais, bandžiau pagrįsti teiginį, kad, nepaisant Reformacijos Lietuvoje kompromisiškumo ir pralaimėjimo, Reformacijos judėjimą galima laikyti pirminiu mūsų nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo etapu. Šios tezės neatsisakydamas ir dabar, į Reformaciją Lietuvoje šįsyk norėčiau pažvelgti nebe vien suvereniteto gynimo, bet religijos ir tikėjimo Lietuvoje įsitvirtinimo požiūriu.
Ar daug kas ramia sąžine galėtų pasakyti, kad lietuviai yra tikinti tauta? Ar lietuviai tiki bent jau taip, kaip lenkai? Nors Zigmantui Augustui popiežius neleido katalikybės paskelbti Lenkijos religija, ją su jėzuitų pagalba pasisavino pati tauta. Net XIX amžiuje ganytojai skundžiasi lietuvių stabmeldiškais įpročiais, ir lietuviai iš tiesų kryžius skandina saulutėse, sukurdami pasaulio paveldo šedevrą, o jeigu tiki, tai tiki kiekvienas taip individualiai, kad kryžių (patį kryžiaus ženklą) Kryžių kalne paverčia kryželių migla, kartu – ir vieninteliu tokiu lietuvių šiuolaikinio tikėjimo paliudijimu. Katalikybė Lenkijoje yra vienas stipriausių lenkiškojo nacionalizmo ramsčių. Niekas ir niekada iš Lietuvos bažnyčios vadovų apie katalikų bažnyčią nekalbėjo kaip apie lietuvių bažnyčią. Nebent okupacijos metais – kaip apie okupantams netarnaujančią bažnyčią. Kažkoks naujas santykis su tikėjimu, atrodo, mezgasi jaunosiose kartose, tačiau šiandien į bažnyčias daugiausia eina Anapilin išeinančioji Lietuva.
Sėkmingiau galime kalbėti apie kitus tikėjimo poreikio tenkinimo pavidalus. Tai įvairiopų pasaulio religijų ir sektų išpažinėjų grupės, pradedant budistais, baigiant beveik neištariamais vardais besivadinančių pranašų pasekėjais. Tai kosmopolitinių net su krikščionybės vertybėmis nieko bendro neturinčių „tikinčiųjų“ sluoksnis, kurio evangelija vadinasi Visuotine žmogaus teisių deklaracija (pabrėžiu: žmogaus, nors žmogaus teisių negali būti, yra tik arba žmonių, arba asmens teisės, beje, ir pareigos, kurios taip stipriai akcentuojamos krikščionybėje, o šiuolaikinėje žmogaus teisių doktrinoje pareigų išvis nėra). Pagaliau tai marksistinio rojaus vertybių išpažinėjai, tikintys tik įvairiomis materialijomis ir jų vartojimu savosiose bažnyčiose – bankuose, firmose, automobiliuose, viešbučiuose, viešnamiuose.
Žinoma, viso šito nestoka ir mano čia priešinamoje Lenkijoje, tačiau joje ryški ir tų dviejų – religinės ir sekuliarizuotosios – tikrovių atskirtis. Lietuvoje viskas pervien, kaip kažkada anų okupantų ir buvo projektuota – „dialektinėje vienybėje“: tos dvi netapačios tikrovės lyg ir skiriasi, lyg ir ne, tai lyg ir blogai, lyg ir gerai.
Aš negaliu pavadinti Lietuvos tikrai katalikiška šalimi. Krikščionybės erdvėje gyvenančia katalikiškosios orientacijos šalimi – galbūt. Kažko tebeieškančia, tarsi būtų pametusi ar dar neradusi tarp Aušros vartų ir Kryžių kalno.
Tai kodėl gi katalikybė nesuteikė Lietuvai tikro tikėjimo (aš nesakau: tikros katalikybės; sakau: tikro tikėjimo), nors po 1918 metų formuojantis Pirmosios respublikos tikrovei vilčių buvo ir dėl katalikybės: buvo ir šviesuolių kunigų, tikrų Lietuvos patriotų, buvo ir tikrų krikščioniškųjų vertybių mąstytojų filosofų, vienas kurių – Stasys Šalkauskis – parengė tikrai krikščioniškos tautos ugdymo metodiką ir jaunosios kartos ateities filosofiją bei ideologiją.
Katalikybė Lietuvoje nelaimėjo todėl, kad ji laimėjo Lenkijoje. Nes ten ji laimėjo ne kaip katalikybė, o kaip lenkų katalikybė – kupina iš kryžiuočių perimtos represijos ir klastos visų sluoksnių Lietuvos žmonių atžvilgiu.
Nežinau, ar Žygimanto Augusto bandymas gauti išskirtinį katalikybės statusą Lenkijoje labiau sietinas su reformacijos įveikinėjimo, ar su valstybės unitarizacijos siekiais. Aišku tik tai, kad Liublino unija buvo abiejų problemų tolesnio sprendimo pamatas – Liublino unija yra ir katalikų bažnyčios tikybinės pergalės prieš reformaciją faktas, ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tolesnės slinkties į unitarinę valstybę etapas, juridiškai visiškai švariai užbaigtas 1791 metų gegužės 3 dieną. Po Liublino unijos seka jau tik reformacinio kultūros sąjūdžio slopinimas, o lietuvių valstybingumo liekanos paliekamos pribaiginėti jau Rusijos imperijai – turiu galvoj III Statuto veikimo panaikinimą.
Savo fundamentaliojo veikalo „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje“ įvade Ingė Lukšaitė sako (cituoju): „Nė vienoje iš šalių visa visuomenė netapo reformacijos šalininkais, jeigu reformuotos bažnyčios neorganizavo valstybė“ (21 p.). Žygimantui Augustui, pradžioj simpatizavusiam Reformacijai, apsisprendus katalikybės naudai – Reformacija buvo pasmerkta pralaimėjimui iš principo. Taigi katalikybės laimėjimo Lenkijoje priežastys politinės. Jos įsitvirtinimo lenkų tautoje prielaidos kultūrinės, intelektinės.
Lietuva lenkų unijinėms užmačioms priešinosi. Mikalojus Radvila Juodasis, nuoseklus ir tvirtas LDK suvereniteto gynėjas, 1563–1564 metų Varšuvos Seime šaukė: „Geriau mirtis, negu tokia unija!“ Atkreipiu dėmesį – tokia unija, o ne unija apskritai. Todėl lenkai lietuviams žada. Vyskupas Valerijonas Protasevičius aiškina: protėviai niekada nekalbėjo, jog abi – Lenkijos ir Lietuvos – viešpatystės turi būti suprantamos kaip viena Respublika. Galima tik pasigėrėti, su kokiu scholastinio mokytumo išradingumu ir religinio įsitikinimo entuziazmu sukamos lietuvių galvos apie bendrus pasitarimus, o ne bendrus suvažiavimus, apie kalavijo pakėlimą Vilniuje kaip ypatingą Didžiojo Kunigaikščio valdžios ženklą ir t. t. Saldžialiežuvauja ir Žygimantas Augustas. Bet kai reikia, parodomas ir ryžtas: geriau tegu žlunga Žečpospolita, negu lietuviams leisim taip paniekinti Dievo vardą! Liublino unija išoriškai dramatiška, tačiau vienareikšmiška.
„Liubline lietuviai sveikos savo Respublikos neišgelbėjo – prarado ir pusę jos žemių, ir dalį suverenumo. Grįžo namo prisiekę vienai lenkų ir lietuvių Respublikai“, rašo Darius Kuolys savo naujojoje knygoje „Res Lituana“ (191 p.). Žygimantas Augustas dar 1564 metais atvirai kalba, kad (cituoju) „nuo senų laikų dar mūsų prosenelių tos abi viešpatystės yra į vieną sujungtos, ir į tokią vieną, kad yra sulietos ne tik į vieną sielą arba vieną mintį, į vieną santarą, į vieną meilę, į vieną bendrą draugystę, nors ir taip visa tai yra, bet taip pat dar, kaip sako senosios privilegijos, ir į vieną kūną, neperskiriamą ir nedalomą kūną.“ Todėl „jau tos viešpatystės tarsi nėra dvi sveikos, taip pat tokiu būdu negali būti dviejų respublikų, bet viena Respublika iš tų tautų sulieta, dėl to bendrus seimus ir tarybas privalo visada turėti po vienu karaliumi ir po viena galva.“
Atsakymą į esminį ne tik Reformacijos Lietuvoje likimui klausimą galime rasti akte, kuris pačių lietuvių 1569 m. liepos 1 d. paskelbtas paskutinio LDK seimo valia: „Pranešame šiuo mūsų raštu visiems nūnai [esantiems] ir vėliau būsiantiems žmonėms, kuriuos tik šis mūsų raštas pasieks, kad mes, nuolat turėdami prieš akis mūsų pareigą tėvynei, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, kuriai privalome užtikrinti visą garbę, grožį, viešąją naudą, o labiausiai – sustiprinimą nuo vidaus ir išorės pavojų, […] žemiau aprašytus susitarimus ir traktatus tarp savęs [lietuviai su lenkais] sudarėme […] taikiu ir vieningu abiejų pusių sutikimu […], kad jau lenkų Karalystė ir lietuvių Didžioji Kunigaikštystė yra vienas nedalomas ir neperskiriamas kūnas, taip pat ne perskirta, bet viena ir bendra Respublika, kuri iš dviejų viešpatysčių ir tautų į vieną liaudį suėjo ir susiliejo.“
Ar gali tąsyk stebinti Leono Sapiegos, 1588 m. Lietuvos statuto kūrėjo, nuosprendis: „Dėl tikybos ir bažnyčios skirtumo kraujo nelieti ir nebausti turto konfiskavimu ir kalėjimu“? Tai tik kitais žodžiais išsakyta vyskupo Protasevičiaus programa, kaip bendrame kūne ir vienoje liaudyje su lenkais išsaugoti Respubliką. Lietuviai kovoja ne dėl tikėjimo, ne dėl tautos, o dėl esamą sanklodą garantuojančios Respublikos su visa jos suklostyta gyvensena.
Liublino unija yra ne tik nuoseklus Lietuvos inkorporavimo Lenkijos karalystėn žingsnis. Unija yra ir esminis Lenkijos gyvenimo įvykis: nuo tol Lenkijos valstybės pergalės yra ir Lenkijos katalikų bažnyčios pergalės, o Lenkijos katalikų bažnyčios laimėjimai yra Lenkijos valstybės laimėjimai. Katalikybės plėtra yra Lenkijos plėtra, Lenkijos plėtra yra katalikybės plėtra. Katalikybės ideologija tampa valstybės ideologija. Mūsų istoriografijoje nedaug dėmesio skiriama, o gal tiesiog korektiškai nutylimas principinis katalikybės ir protestantizmo aktyvizmų netapatumas. Katalikybė paremta aiškinimo ir įtikinimo veiksmais, protestantizmas – aiškinimosi ir įsitikinimo. Pirmoji remiasi Dievo atstovavimu, antroji – Dievo atstovavimusi. Tai leidžia katalikybei savo poreikiams organizuoti sociumus, protestantizmo – individo aktyvizmą, visų pirma per savo dvasios tobulinimą geresnį ir aplinkos asmeninį organizavimą. Katalikybė viską daro dabar, protestantizmas – nebūtinai, jis duoda laiko.
Jonušas Radvila sako: „Ateis laikas, kai lenkai į duris nepataikys, išmesime juos pro langus.“ Žodžiai etmono verti, bet kada tas laikas ateis, jeigu Radvila Perkūnas, begalės pergalių įvairiuose frontuose vadas, Zigmantui Vazai vyriausiuoju karo vadu paskyrus lenką Janą Zamoiskį, giliai įsižeidęs tyliai pasitraukia ir kariauti negrįžta. Kartais atrodo, kad lietuvių tikėsenos reformatoriai yra jeigu ir ne to meto socialume patogiai įsitaisę Karūnos bendradarbiai, tai bent jau nepataisomi melancholikai, kurie iki galo taip ir nesuvokia, ką reiškia faktai, jog, kaip savo knygoje „Reformacija Lietuvoje“ liudija Jokūbas Kregždė, 1563 m. Ukmergės paviete nebelikę nė vieno bajoro kataliko, Žemaitijoje iš 38 bažnyčių tik septyniose slapstosi katalikų kunigai, o iš 18 LDK tarybos narių 10 yra reformatai! Kitaip sakant, kad reformatoriai turi valdžią savo rankose! „Kelis LDK istorijos dešimtmečius valstybės karo vadai etmonai buvo evangelikai, savo rankose turėję didžiulę karinę galią, tačiau istorijos šaltiniuose nėra nė menkiausios užuominos, kad būtų kilusi mintis šia galia pasinaudoti ir jėga įvesti evangelikų tikėjimą. Jėgos panaudojimas būtų reiškęs pilietinį karą ir kartu Lietuvos valstybės pabaigą“, rašo Ingė Lukšaitė savo veikalo išvadose (555 p.). Pasilikdamas sau teisę abejoti dėl teiginių apie LDK kaip valstybės pabaigos, noriu akcentuoti štai ką: religinio karo vengimas Karūnos turinio pripildytos pilietinės ištikimybės Respublikai vardan tik dar vienu aspektu patvirtina politinį lietuvių didžiūnijos integralumą dar iki Reformacijos, taigi, ne tik principinį, bet ir konkretų Reformacijos Lietuvoje laimėjimo negalimumą: Lietuvos politinis elitas bijo ne karo, o Lenkijos karaliaus represijų, kuriomis veikiama įspūdingai. Daliai diduomenės problemų net ir nekyla – ji jau yra dvasiškai ištikima Karūnos pilietiškumui.
Mes labai iškeliam Reformacijos nuopelnus lietuvių kalbai. Taip, ji buvo įvesta į viešąją anų laikų erdvę, tačiau ne kaip nacionalinė ar valstybinė LDK kalba, o kaip prastuomenės švietimo, arba instrumentinė kalba, kurios tikslas – tas pats valstybinis integralumas. Reformacijos Lietuvoje istorija yra LDK lėtinės krizės istorija. Valstybę naikinę grupiniai konfliktai vis tiek kilo, bet vyko jau be lietuvius galėjusio vienyti savojo tikybinio pamato, lietuviškajam etniniam netapatumui palaipsniui įsikūnijant į mentalinį gente lituanus, natione polonus hibridą, iš kurio vėliau rutuliojosi visi naujausių laikų pilsudskiadų variantai. Atsisakydama karo dėl tikėjimo, lietuvija prarado bet kokį jos tautai tikrą tikėjimą, o šio fakto sąlygoto tarpinio tarp lenkų ir lietuvių mentaliteto formavimasis lėmė ne tik Vilniaus okupaciją, bet ir šiandieninį daug kur servilizmą primenantį Lietuvos elgesį.
Nepaisant nieko, su katalikybe ėjusios lietuvių polonizacijos kontekste Reformaciją Lietuvoje galime laikyti pralaimėjusiu ankstyviausiu nacionaliniu išsivaduojamuoju judėjimu.
Tai, kas pasakyta, būtų Reformacijos istorinio palikimo apibūdinimas.
Lieka žvilgterti į Reformacijos meto kai kurias implikacijas mūsų laikams.Viena jų – nugalėjusios krikščionybės „pirmapradė nuodėmė“. Jos vardas – Protas. Iš graikų per romėnų kultūrą perimtas būties protingumas krikščionybę verčia tikėjimą derinti su protu. Visi ankstesni dievai būdavo pakankamai antropomorfiški arba bent jau chimeriški. Graikų filosofai būtį atskyrė nuo dievų ir jos esmę įžvelgė abstrakčiame principe – Platonas jį laikė Vieniu, Aristotelis – Nusu. Nuo tol Absoliutas nebegalėjo būti neprotingas. Spręsdama tikėjimo ir žinojimo suderinamumo problemą, krikščionybė protu disponuojantį Absoliutą suskaldo į Šventąją Trejybę. Dievas Tėvas yra iki galo neatsiskleidžianti ir neatskleidžiama paslaptis ir visagalybė, būties ištaka. Šventoji dvasia – tas dvasinis būties substratas, kurio dėka, kaip ir žmogaus dvasioje jo protingumas, gali vykti slaptingieji, bet kartu ir protingi būties (imtinai iki žmogiškojo buvimo) aktai. Dievo sūnus, arba Kristus, konkrečiai jungia ir protingumą, ir dvasingumą, ir yra realus žmogus, savo realumu Dievą paliudijantis žmonių tikrovėje. Tai tokia Absoliuto malonė žmogui, kurios dėka jis gali apčiuopiamai įsitikinti Dievo buvimu, o sekdamas Kristaus pavyzdžiu – ir priartėti prie Dievo. Kad žmogus neužsimirštų, išganomąjį pasirenka ir išganymą suteikia vis dėlto pats Viešpats. Katalikybė išganymo monopolį kietai laiko savo rankose. Žmogus pats savo valia pasiimti savo likimo negali, jam iš esmės viskas duodama. Duodama tiek daug, kad savo tikrumui įrodyti Dievas net pasiunčia savo sūnų ir net leidžia jam itin žiauriai numirti. Duodama per visus amžius, žmones pratinant prašyti, kitus – žadėti, imtinai iki Marksas pažada rojų žemėje, jei tik žmonės jo paklausys, kaip teisingai susitvarkyti su netikėliais, nors pagal tą receptą gyvenusi Rytų imperija žlunga 1991-aisiais, o Vakarų civilizacija bankrutuoti šiuolaikiniams graikams bando dar neleisti. Davimas–gavimas buvo jau tiek išsigimę ir viduramžiais, kad prireikė Jano Huso ir Martyno Liuterio. Protestantizmas pabandė mokyti pasidaryti, užsidirbti, o ne gauti.
Vadinamoji finansų krizė, o iš esmės – Vakarų civilizacijos nuosmukio krizė, kaip niekada aiškiai perskyrė Vakarų Europą į Šiaurės ir Pietų Europą – turtingą Šiaurę ir bankrutuojančius Pietus. Protestantiškąją šiaurę ir katalikiškuosius pietus.
Maksas Vėberis ne veltui protestantizmą laikė ne tik kapitalizmo dvasia, bet ir mokykla: žmogui, kuris Viešpaties akivaizdoj praskaidrina savo sielą, kad ji geriau sutartų su jo sunkiu kasdieniniu darbu, iš kurio jis ir tesitiki ką nors gauti, visiškai nereikia malonių iš dangaus žuvų pilnos valties pavidalu – jis žuvų pasigauna savo gerai žinomuose fiorduose arba užsiaugina šiuolaikinėse lašišų fermose, kuriose duonos pietums šiandien gauna ir lietuviai.
1918 metais atgavę nepriklausomybę lietuviai buvo bebandą įsigyventi katalikybėje, nes Vilnius kaip atskirtis nuo lenkų, bet dar labiau – lietuvių tautybės kunigai – Lietuvoje leido nebejausti su katalikų religija einančios polonizacijos grėsmės. Okupacijos metais diegtas ateizmas ne vieną užgulė chroniška dvasios sloga: nei sveikas, nei rimtai sergi, imi, ką duoda, ko neduoda – pasiimi, bet duoti tùri, nes žada ir iš principo, ir konkrečiai. Nenoriu užsiimti šiandienine duoda–neduoda fenomenologija, paminėsiu tik patį fantastiškiausią jos pavidalą – beveik milijono žmonių išsilakstymą ten, kur daugiau duoda, spjaunant į visas Atgimimo kalbas apie Nepriklausomybę, valstybę, tautą, kalbą, lietuviais save norinčius laikyti vaikus. Protestantizmo etika yra paremta rimto, atsakingo, sunkaus, humanizuojančio darbo santykiais. Pirmojoje respublikoje lietuviai jau mokėsi rimtai dirbti. Tačiau pradedant 1940-aisiais jau mokėsi atvirkščio – išgyventi nedirbdami. Tai tęsiasi iki šiolei. Esame pietų ar šiaurės Europa?
Pagal geografinę padėtį – Centro Europa, Europos centras. Pagal seniausią istorinę lokalizaciją – taip pat, tik nepalyginti didesniuose plotuose. Pagal protėvių baltiškąją šaką – šiauriečiai. Galbūt iš tų laikų kylantis mūsų prigimties dvilypumas traukia į pietus, realiai gyvenant šiaurės areale?
Tautos privalo orientuotis erdvėje, tuo labiau, kad visa ji jau užklota istorijos. Nėra bevardžių laikų, laikai gali būti tik dar nežinomi. Reformacijos ir idėjos, ir vyksmas, ir herojai leidžia mums pakankamai primygtinai paklausti savęs: jeigu pasaulis suvokia Reformaciją buvus viduramžių totalitarizmo pabaiga ir naujųjų amžių dvasine pradžia, ar mes Reformaciją Lietuvoje jau esame suvokę adekvačiai jos istorinėms pamokoms ir priesakams?
Gal iš tiesų laikas – deramai pagerbus mūsų gyvastį išsaugojusią senąją gynybinę imperiją (LDK), bent jau sąžiningai paklausti savęs, ką su neįgyvendintu Reformacijos užmoju praradome? Iš naujo apsikrikštyti dabar nebesiūlyčiau, šiuo metu, manau, mums visiškai tiktų Lietuvos reformacijos laikų Religinės laisvės privilegija, toleruojanti visas religijas, tačiau prižiūrima tokios mūsų atkurtosios Respublikos politinės valios, kuri būtų nepakanti nė vienai iš jų, jeigu kuri nors pirštą pajudintų prieš vienintelę neliečiamą vertybę, beturinčią prasmės mūsų meto virsmų chaose – meilę savo žemei ir tikėjimą ta žeme kaip vieninteliu tikro gėrio šaltiniu. Ir reikalautų ginti tą poziciją be jokios tolerancijos. Kaip sakė Vytautas Didysis: nepaisant nieko! Nes tai, ką mes vis dar vadiname anų laikų tolerancija – jokia tolerancija, o Karūnos pilietiškumui jau ištikimo Lietuvos politinio elito gyvenimo principas, išlikimo prisitaikant principas, perkeltas ir į dvasiai nuraminti Lietuvoj įkurdinti bandytą protestantizmą. Sąšauka su šiandiena – vėlgi akivaizdi.
Romualdas Ozolas
Pranešimas Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos posėdyje Vilniuje, Signatarų namuose 2011 m. lapkričio 17 d.
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011-12-01/reformacija-lietuvos-istorijoje