Šiais metais Tauragė šventė garbingą jubiliejų – sukako 500 metų nuo jos pirmojo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose (1507 m. funduota katalikų bažnyčia). 1549 m. Melchiorui (Merkeliui) Šemetai vedus Onos Bartoševičiūtės-Hlebavičienės dukterį Elžbietą, 1552 m. Tauragė atiteko Šemetoms. 1567 m. Žemaitijos kaštelionas M. Šemeta miestelyje pastatydino evangelikų liuteronų bažnyčią ir įsteigė parapiją. Iki šiol istorikai šiuos nuopelnus priskirdavo jo sūnui Jonui Šemetai. 1567 m. birželio 24 d. naujai bendruomenei išlaikyti M. Šemeta skyrė apie 30 ha ariamos žemės ir keturis kumečius iš Butkelių kaimo. Tais pačiais metais buvo pakviestas ir pirmasis liuteronų kunigas Tomas Rydonskis.
Bažnyčia subūrė jau seniau buvusius miestelyje ir apylinkėje liuteronus, jie šį tikėjimą išsaugojo iki šių dienų. 1570 m. mirus M. Šemetai, 1571 m., jo vaikams (du sūnūs ir dukra) dalijantis Pajūrio (Tauragės) dvarą, buvo sudarytas inventorius, kuriame minima klebonija, bendrai išlaikomas liuteronų pamokslininkas, pavaldinių mokesčiai liuteronų bažnyčiai. Taigi dokumentas liudija tuo metu jau buvus ir liuteronų maldos namus. Tai rodo, kad XVI a. antroje pusėje Tauragėje ir jos apylinkėse jau būta nemažos liuteronų bendruomenės, kurią nuosavi maldos namai ir nuolatos rezidavęs kunigas dar labiau subūrė. Teigiama, kad pamaldos jiems vyko lietuvių kalba. Bažnyčia stovėjo ant Jūros kranto, atokiau nuo dvaro sodybos, maždaug dabartinėje A. Vymerio gatvėje, kur šiandien yra parapijos namai. 2002 m., minint 435-ąsias Tauragės parapijos įsteigimo ir pirmosios bažnyčios metines, toje vietoje buvo pastatytas varpinės pavidalo paminklas su 500 kg varpu, atvežtu iš Vokietijos. Lėšas paminklui skyrė mecenatas mažlietuvis Kurtas Vėlius iš JAV, Tauragės savivaldybė ir parapijiečiai.
Apie ankstyvą (vieną pirmųjų Didžiojoje Lietuvoje) Tauragės liuteronų bendruomenės susikūrimą bei kovą su katalikais, be kitų šaltinių, žinių pateikia ir vyskupas Motiejus Valančius. Jis savo „Žemaičių vyskupystėje“ pastebi, kad apie 1576 m. „nelaimingas papiktinimas taip buvo didis, jog Žemaičiuose viso provisa septyni katalikų kunigai beliko“, bet istorikas Zenonas Ivinskis teigia tuomet jų dar buvus 18-20.
Vadovaudamiesi garsiąja formule – kieno kraštas, to ir religija – feodaliniai didikai keitė tikėjimą savo valdose ir vertė pavaldinius jais sekti. Taigi ne tik feodalinė diduomenė ar bajorija, bet ir „nelaimingi artojai su vargdieniais, <…> daugel vietose ir nenorėdami tapo liuteriais arba kalvinais. <…> Tokia eile nebliko katalikų apskritose parakvijose: Liolių, Kelmės, Kurtuvėnų, Rietavo, Tauragės, Žagarės ir Krakių“ – apgailestauja M. Valančius. Tarp Tauragės katalikų ir liuteronų būta ilgalaikės trinties, jos pėdsakų dar pastebėta ir katalikų vyskupo Jurgio Tiškevičiaus ganytojiškos veiklos (1633-1649) pradžioje. M. Valančius rašo: „Vyskupas, atvažiavęs į Tauragę, rado bažnyčią apleistą, neuždarytą ir mažne į kūtę apverstą. Gavo dar žinią, kad liuteriai katalikus, į tuos tuščius namus Dievo šventomis dienomis renkančius, gainioja ir neleidžia melstis. Susimilęs ant gyvenančių Paprūsėj avelių savo, tuojau uždraudė liuteriams tai bedaryti ir skubiai atsiuntė į Tauragę kunigą, kurs, papuošęs bažnyčią, pradėjo dvasiškiems reikalams katalikų užganą daryti“.
Nuo 1569 m. Tauragėje veikė ir arijonų bendruomenė, minima dar ir XVII a. II pusėje. Arijonai buvo krikščionybės srovė, atsiradusi IV a. Romos imperijoje. Jie nepripažino Trejybės dogmos (neigė Jėzaus Kristaus dieviškumą). Atgijo XVI a. kaip radikaliausia reformacijos srovė Europoje. Lietuvoje atsiskyrė nuo evangelikų reformatų bažnyčios 1562 m., I sinodas įvyko 1565 m. Veikė Vilniuje, Kėdainiuose ir Tauragėje. Neatsisakę savo tikybos ir pacifistinių pažiūrų, buvo pripažinti valstybės išdavikais ir po 1661 m. ištremti iš Lietuvos. Persikėlė į Prūsiją, Olandiją, vėliau į Angliją ir Šiaurės Ameriką.
Tolesnė Tauragės dvaro savininkų kaita irgi buvo palanki liuteronams. 1598 m. J. Šemeta dėl skolų Tauragės dvaro valdą užstatė Prūsijos kunigaikštystės iždininkui Kristupui von Roppui, o vėliau pardavė Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui Frydrichui. Prūsijos valdovų žinioje Tauragės dvaras su pertraukomis išbuvo daugiau nei šimtą metų (1598-1621, 1688-1793). Nors politiniu požiūriu dvaro žemės tebepriklausė LDK, o Prūsijos karalius mokėjo mokesčius į LDK iždą, tačiau dvare buvo įvesta vokiška administracija, todėl daugėjo vokiečių tarnautojų, amatininkų ir prekybininkų, juo labiau, kad valstybinė siena tarp Prūsijos ir Lietuvos dabartine prasme faktiškai neegzistavo. Bet Tauragėje galiojo Lietuvos, o ne Prūsijos įstatymai. M. Liuterio sekėjams palankūs buvo ir 1653-1688 m., kai Tauragę valdė Radvilos.
1641 m. Tauragėje gyveno 35 šeimos. Kai 1653 m. Tauragės dvarą už 110 000 auksinų nupirko Lietuvos etmonas Jonušas Radvila, pagal tų metų inventorių liuteronų bažnyčia miesto pakraštyje prie kapinių buvo medinė, apkalta skeltinėmis lentomis, apgriuvusi, o klebonija visai sugriuvusi. Po 1793 m. rugsėjo 25 d. Gardino sutarties, Prūsijos valdovai atsisakė Tauragės ir ją su Seirijais mainais už žemes Lenkijoje palei pietinį Prūsijos pasienį grąžino jungtinei Lenkijos ir Lietuvos valstybei.
Tauragės liuteronų parapija per šimtmečius tai nyko, tai vėl atsigaudavo. Tam įtakos turėjo politinis, ekonominis ir socialinis klimatas. Ypač skaudžios buvo šimtus ar tūkstančius gyvybių nusinešusių karų, marų, epidemijų ir stichinių nelaimių pasekmės. Teigiama, kad XVII a. pirmojoje pusėje Tauragės liuteronų bendruomenė buvo visiškai sumenkusi. Apie ankstyvąjį XVI-XVII a. Tauragės liuteronų parapijos gyvenimą žinių labai maža.
Tiktai žinoma, kad XVII a. pirmoje pusėje ji nebeturėjo kunigo ir buvo tapusi Mažosios Lietuvos Vilkyškių, o vėliau Piktupėnų parapijos filija. Tuomet tik kas trečią sekmadienį Vilkyškių (ar Piktupėnų) bažnyčios kunigas atvykdavo į Tauragės dvarą (M. Šemetos statytoji bažnyčia jau buvo sunykusi) laikyti pamaldų lietuvių kalba ir atlikti kitas tikybines apeigas. Minimas nuo 1643 m. pamaldas laikęs Jokūbas Vaivoda, iki 1671 m. – Morkus Naunynas, nuo 1674 m. – Jonas Kristupas Getkantas vyresnysis, 1690-1700? m. – Jonas Kristupas Getkantas jaunesnysis, iki 1705 m. Piktupėnuose kunigavęs Jokūbas Glenas, 1705-1735 m. – Martynas Šimelpfenigis, 1738-1743 m. – Jonas Jokūbas Saftas, nuo 1743 m. – Jonas Frydrichas Prūsas (Preuss).
XVII a. viduryje miestelyje buvo daugiau nei 200 gyventojų. Jame gyveno taip pat 5 žydų ir 1 vokiečių šeima. Senosios evangelikų liuteronų kapinės prie bažnyčios (užstatytos pokario metais, dabar čia VĮ ,,Tauragės regiono keliai” kiemas) ir greta iki II pasaulinio karo stovėjusi klebonija buvo, kaip pažymėta 1692 m. Tauragės dvaro žemių plane, ant kairiojo Jūros kranto, dabar vadinamo Vymerio kalnu.
Pasibaigus karams ir maro epidemijoms, apie XVIII a. vidurį Tauragės liuteronų bendruomenė atsigavo ir vėl padidėjo, tad prireikė ir atskiro kunigo. Jau minėta, kad 1601-1700 m. Tauragės liuteronų parapija buvo Vilkyškių bažnyčios (Ragainės vyskupystė) filija, o 1701-1766 m. – Piktupėnų bažnyčios (Tilžės vyskupystė) filija. Todėl 1766 m. Prūsijos valdovas Frydrichas Didysis Tauragės liuteronams paskyrė atskirą kunigą Teodorą Sakersdorfą (1766-1791), o 1768 m. senoje bažnyčios vietoje, prie Jūros upės, pastatydino medinę kleboniją ir bažnyčią, taip pat kunigo pragyvenimui skyrė apie 8 margus ariamos žemės. Per 1782 m. balandžio 23 d. gaisrą bažnyčia sudegė, bet jau 1787 m. atstatyta vėl nauja medinė.
XVIII a. Tauragės liuteronų parapijos atsigavimui ir stiprėjimui įtakos turėjo gyventojų migracija. Ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų iš Prūsijos į Lietuvą kėlėsi daug gyventojų. Kėlėsi ne tik vokiečių, bet ir lietuvininkų šeimos. Pagal 1788 m. duomenis, Tauragės dvaro valdose jau telkėsi apie 120 vokiečių šeimų, todėl nuo XVIII a. pabaigos buvo įvestos pamaldos ir vokiečių kalba. Tad sustiprėjo vokiškos kultūros įtaka. Liuteronų bendruomenę sudarė Tauragės dvaro valdiniai, aplinkinių kaimų valstiečiai, miestelio amatininkai ir pirkliai.
Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. liuteronai Lietuvoje lengviau atsikvėpė, nes Katalikų Bažnyčia neteko savo privilegijuotos padėties ir ankstesnės galios. 1806 m. duomenimis parapijoje gyveno 1269 liuteronai (651 vyras ir 618 moterų).
Tauragė, atsigavusi po karų ir epidemijų, sparčiai augo, 1833-1872 m. jos gyventojų skaičius padidėjo net 9,5 karto, o liuteronų parapija turėjo apie 8000 narių, iš jų apie 2000 buvo vokiečiai. Kartu didėjo ir protestantiškos kultūros bei švietimo poveikis visame regione. Žinoma, kad 1854 m. Tauragės liuteronų parapijoje veikė net 13 parapinių pradžios mokyklų.
Tauragė nuolat buvo niokojama ne tik karų, bet ir gaisrų: ji degė 1780, 1782, 1815, 1836 m. Pastarasis gaisras miestui pridarė ypač daug žalos. Jis kilo gegužės 21 d. (birželio 2), apėmė visą senąją Tauragės miesto dalį, suformuotą XVI-XVII a. Sudegė 59 kiemai su visais ūkiniais pastatais (apie 200 pastatų), tarp jų neseniai pastatytas paštas, muitinė ir liuteronų bažnyčia. Gaisro nepaliesti liko tik 8 kiemai. Tais pačiais metais buvo sudarytas Tauragės atstatymo projektas (arch. Vaclovas Ritšelis), pagal kurį Tauragę buvo numatyta atstatyti ne ankstesnėje vietoje, bet tuščioje teritorijoje į šiaurės vakarus nuo senojo miestelio, abipus naujojo Tilžės-Rygos plento. Pagal plano projekto schemą pagrindine gatve paversto plento abiejose pusėse buvo suprojektuota stačiakampė aikštė. Jos šiaurės vakarų dalis kaip tik ir buvo skirta statyti evangelikų liuteronų bažnyčiai. Tačiau bažnyčios vietoje atsirado muitinė. Grafui Valerijonui Zubovui tarpininkaujant, bažnyčiai buvo paskirta vieta miesto pietrytinėje dalyje, kur ji ir dabar stovi.
Naująją bažnyčią projektavo VU auklėtinis Vilniaus gubernijos architektas Karolis Gregotovičius (1799-1848). Jis suprojektavo palyginti neaukštą stačiakampio plano monumentalaus tūrio, griežtos struktūros ir santūrios formos akmens mūro pastatą su grakščiu keturkampiu bokštu. Kertinis naujosios bažnyčios akmuo buvo pašventintas 1840 m. birželio 7 d. Jos statyba ir lėšomis rūpinosi patys parapijiečiai, vadovaujami kunigo Karolio Juliaus Čėsnos. Bažnyčia buvo pastatyta (meistras Cimermanas) per trejus metus ir 1843 m. gegužės 21 d. pašventinta. Ji išliko iki mūsų dienų, tik per I pasaulinį karą vokiečiai patrankų šūviais sugriovė jos bokštą, kuris už ilgalaikę Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijos 15 000 litų paskolą energingo parapijos tarybos pirmininko Jurgio Preikšaičio ir parapijiečių pastangomis 1938 m. buvo atstatytas.
Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčios romantinio klasicizmo architektūroje pinasi klasicizmo, renesanso ir liaudies stilių palikimas. Ilgos stačiakampės navos pagrindinio fasado plokštumoje virš dvišlaičio stogo kyla bokštas, fasadą per du tarpsnius pabrėžia klasikinių formų portalas, gilios arkinės nišos bei antrajame tarpsnyje įkomponuoti apskriti langai. Šoninių fasadų plokštumas skaido siauri arkiniai langai, kurių rustuoti balto tinko apvadai raiškiai išsiskiria iš grublėto skaldytų akmenų mūro sienų paviršiaus. Tokios pat formos langai įkomponuoti ir visose bokšto sienose. Tvirtumo įspūdį pastatui suteikia ir sienų kampų mentės su rustikos dantukais. Įdomu pažymėti, kad ant bokšte kabančio žalvarinio varpo, kurį Rygoje 1838 m. nuliejo meistras C. F. Šurinas (Schurin), yra užrašas vokiečių kalba. Jame sakoma, kad ankstesnis 1796 m. kunigo Jono Linkio pastangomis įgytas varpas išsilydė 1836 m. gaisro liepsnose ir jis kunigo K. J. Čėsnos pastangomis perlydytas. Varpas nukentėjo ir per II pasaulinį karą, kai 1944 m. artilerijos sviedinys, pataikęs į bokštą, išmušė varpo pakraštyje skeveldrą.
Interjeras, kaip ir fasadai, lakoniškas ir santūrus, būdingas daugeliui liuteronų bažnyčių. Vienanavė erdvė perdengta plokščiomis lubomis, abiejuose šonuose tęsiasi keturkampių stulpų palaikomos medinės galerijos. Lygios sienos fone išsiskiria altorinė dalis. Altorius įkomponuotas nišoje, aprėmintoje triumfo arką primenančia architektūrine kompozicija su užrašu „Dievas yra meilė“, atitvertas baliustrų tvorele. Ant sienos kabo Leonardo da Vinčio „Paskutinės vakarienės“ kopija ir kryžius su raiškia Nukryžiuotojo skulptūra, po karo perimta iš nuniokotos Žukų bažnyčios. Ant atraminių altoriaus arkos konstrukcijų pritvirtintos memorialinės vyskupų Jono Viktoro Kalvano vyresniojo (čia tarnavusio 1940-1995) ir Jono Viktoro Kalvano jaunesniojo (1984-2003) atminimo lentos, o zakristijoje bažnyčios istoriją mena ant sienų sukabinti joje dirbusių kunigų portretai.
1947 m., minint pirmosios lietuviškos knygos 400 m. jubiliejų, Tauragės bažnyčiai buvo suteiktas garbingas Martyno Mažvydo vardas. Konsistorinė bažnyčia nuolatos rūpestingai tvarkoma. 1983 m. atstatytas audros nuverstas kryžius, 1987 m. bažnyčios fasado nišas papuošė tautodailininko Antano Bagdono sukurtos varinės M. Liuterio ir M. Mažvydo skulptūros, 1995 m. baigtas interjero kapitalinis remontas, 2005 m. skardintas stogas, po metų tvarkyta šventoriaus tarpukariu tverta akmenų mūro tvora, atlikti kiti didesni ir mažesni darbai.
Tauragėje dirbo daug kunigų. Tai J. Linkas (1792-1802), Jonas Karolis Kristijonas Kryzė (Kriese, 1802-1804), Jonas Gotfrydas Čėsna (1805-1831), jo sūnus K. J. Čėsna (1831-1871). Pasižymėjo kunigai lietuvininkai Jonas Pipiras (1872-1883), Martynas Keturakaitis (1883-1892) ir latvis Gustavas Karolis Matisonas (1893-1911), kurie platino lietuviškas knygas (1872 m. uždrausti lietuviški leidiniai ir gotiškomis raidėmis, kuriuos naudojo evangelikai). Kun. Augustas Vymeris (1911-1942) – vienas iš nepriklausomos Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijos organizatorių – garsėjo kaip aktyvus lietuvių tautinio judėjimo rėmėjas. Vyskupui J. V. Kalvanui vyresniajam ir J. V. Kalvanui jaunesniajam teko dirbti sunkiais sovietinės valdžios metais.
Verta paminėti, kad pagal 1948 m. parengtą Tauragės miesto planavimo ir užstatymo projektą buvo numatyta rekonstruoti ir praplėsti liuteronų bažnyčią, pritaikant ją viešųjų vaidinimų ir susirinkimų namams. Laimė, kad tai nebuvo įvykdyta.
Pastačius bažnyčią, klebonijos žemė liko senojoje vietoje. 1844 m. Tauragėje buvo įkurta senelių ir našlaičių prieglauda, jai nupirkti namai šalia klebonijos ir kapinių. 1865 m. kartu su liuteronų klebonija sudegė ir mokykla, tačiau jai buvo surastos kitos patalpos. Prūsijos kunigaikštis 1636 m. pastatydino mokyklą, bet ji veikė jau ir anksčiau. 1736 m. vėl minima parapinė mokykla. Rusijos vidaus reikalų ministro potvarkiu 1869 m. uždarytos evangelikų (liuteronų ir reformatų) mokyklos visoje Lietuvoje, mokytojai pašalinti iš pareigų.
Tauragės viešosios bibliotekos darbuotojos parengė knygelę „Vymerio kalnas“ (1997) apie garsią Vymerių šeimą, kalną ir jo sutvarkymą. Šiame straipsnyje panaudota jos dalis, beveik nepakeitus teksto.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Tauragės liuteronų parapija dar labiau sustiprėjo. Nuo 1911 m. jai vadovavo Augustas Vymeris, išsilavinęs, plačių pažiūrų kunigas. Gausi Vymerių šeima gyveno klebonijoje ant kalno. Čia buvo įsikūrusi ir parapijos raštinė, kurioje 1921 m. A. Vymeris apgyvendindavo pradinių mokyklų mokytojų kursų klausytojus. Kleboniją supo didžiulis sodas, aptvertas lentine tvora. Sode tyvuliavo 3 tvenkiniai, išsidėstę žemėjančia tvarka. Juose plaukiojo gulbės. 1940 m. čia apsigyveno jaunas kunigas J. Kalvanas, paskirtas į pagalbą pasiligojusiam A. Vymeriui.
1948 m. klebonijos pastatą sovietinė valdžia nacionalizavo. Klebono J. Kalvano šeima buvo iškelta į antrąjį namo aukštą, pirmajame apgyvendintos trys šeimos. Kurį laiką čia dar gyveno tikroji namo šeimininkė L. Vymerienė su dukra. Kai 1950 m. Kalvanai išsikėlė, jų vietoje buvo įkurdintos dar 4 šeimos. Išgrobstyta sodą juosusi tvora, per klebonijos žemę nutiestas kelias prie Autokelių valdybos (dabar VĮ ,,Tauragės regiono keliai”). 1970 m. klebonijos pastatas apdegė. Gyventojų nebeliko…
Naujam gyvenimui jis pakilo tik 1977 m. Per tą laiką Vymerio kalnas neatpažįstamai pasikeitė. I970-1976 m. jį gražino rajono melioratoriai. Jie sutvarkė Jūros krantinę, nutiesė takus, įrengė vasaros estradą. Kalnas suskambo ne tik lakštingalų, bet ir dainininkų balsais. 1976 m. vasaros estradoje įvyko pirmoji rajono dainų šventė. Tais pačiais metais krantinę papuošė tauragiškių tautodailininkų sukurtas ąžuolinių skulptūrų ansamblis. 1977 m. gražiai suremontuotas buvusios klebonijos pastatas buvo atiduotas 1-ajai miesto bibliotekai ir rajono tautodailininkams, įkūrusiems jame meno ir dailės mėgėjų klubą ,,Versmė”.
Klubas tapo jo narių susitikimų, pokalbių, apmąstymų vieta. Čia buvo rengiamos parodos. Tautodailininkai savo darbais pavertė kalną pasakų karalija. Jie turėjo daug nuostabių idėjų, tačiau… Valdžios abejingumas, prastai šildomos patalpos, kiauras stogas atšaldė jų entuziazmą. Pastate liko tik kantriosios bibliotekininkės…
1988 m. tuščios ,,Versmės” patalpos buvo išnuomotos vienam pirmųjų Tauragės verslininkų – R. Ozgirdui. Jis čia įkūrė kavinę-klubą, vėliau salės buvo išnuomojamos banketams, atidaryta parduotuvė. Graži aplinka, pievelės tapo automobilių stovėjimo aikštele. Skurdo ir nyko kalnas. Apsamanojo ir apaugo medžiais skulptūros, tvenkiniai virto apžėlusiomis kūdromis.
1992 m. klebonijos pastatas ir žemė atiduoti tikriesiems jos šeimininkams – Tauragės evangelikų liuteronų parapijai. Iki 1996 m. čia dar veikė biblioteka, kuriai 1994 m. suteiktas Augusto Vymerio vardas. Dabar biblioteka perkelta į šiltesnes ir pigesnes patalpas Šaltinio vidurinėje mokykloje. Vymerio vardas suskambo ir kitoje miesto dalyje… Klebonijos pastate įsikūrė Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijos raštinė, laidojimo salė.
Tarpukariu Tauragės liuteronų parapija buvo viena didžiausių Lietuvoje. Jai priklausė daugiau nei 7500 narių, iš kurių apie 5000 buvo lietuviai, likusieji – vokiečiai ( nuo 1941 m. pamaldos laikomos tik lietuviškai). Tuo metu ji nemažai nusipelnė Lietuvos švietimui ir kultūrai. 1921 m. kun. A. Vymeris su miesto burmistru Jonu Vilkaičiu organizavo lietuvių mokytojų kursus, kurie 1923 m. išaugo į Tauragės mokytojų seminariją, parengusią nemažai mokytojų ne tik Lietuvos švietimo sistemai, bet ir lietuviškoms Klaipėdos krašto mokykloms. 1925 ir 1929 m. bažnyčioje vyko lietuvių evangelikų liuteronų sinodai.
Aktyvia įvairiopa veikla Tauragėje garsėjo Lietuvių evangelikų liuteronų sąjunga „Pagalba“. Ši sąjunga įkurta 1923 m. lapkričio 23 d. tautiškai nusiteikusių lietuvių, siekusių pagerinti lietuvių padėtį bažnyčiose, ypač tose, kur buvo jaučiama didelė vokiečių įtaka. Jai vadovavo žymus lietuvių liuteronų veikėjas medikas Kristupas Gudaitis. Šios sąjungos ir draugijos „Sandora“ (pirmininkas dr. kun. Vilius Gaigalaitis) prašymu Žemės reformos valdyba 1924 m. spalio 15 d. Tauragės dvaro sodybos centrą perdavė šioms Tauragėje veikusioms organizacijoms. Dvaro centro perėmimas įvyko 1928 m. balandžio 23 d.; „Sandorai“, įsipareigojusiai steigti neįgaliųjų prieglaudą, 36 metams nemokamai atiteko dvaro centras su 48 ha žemės. „Sandoros“ valdyba apleistų dvaro sodybos pastatų remontui ir prieglaudos įrengimui išleido 25 000 litų. Lėšų skyrė ir Klaipėdos krašto Direktorija. Lietuvių liuteronų bendruomenė sutvarkė dvaro centro aplinką, parką, sodybos teritorijoje užveisė didelį sodą su daržu, įrengė šiltnamį (jame augino gėles, daržoves). Prieglauda pradėjo veikti 1928 m., joje buvo globojami seneliai, našlaičiai, kiti neįgalūs žmonės, veikė vaikų darželis. Joje buvo įsteigti mergaičių namų ruošos kursai, buvo sumanyta steigti spaustuvę, diakonų parengiamuosius kursus. Vasaros metu „Saleme“ vila (dvaro pastatai juose veikiant „Sandorai“, turėjo atskirus, pagal Šventąjį Raštą sumanytus pavadinimus) buvo išnuomojama vasarotojams. Manoma, kad šis pastatas, išlikęs tik to meto fotografijose, ir buvo dvaro rūmai. 1934 m. Tauragės dvaro pastatus teko užleisti Lietuvos kariuomenės reikmėms („Sandoros“ draugija prieglaudai įsigijo kiek apleistą ūkį Laugaliuose, netoli Gargždų).
Į tarpukario Tauragės muzikinį gyvenimą darniai įsiliejo plačiai garsėjęs evangelikų choras, nuolatos dalyvavęs įvairiuose renginiuose. Vienas iš itin įsimintinų miesto muzikinio gyvenimo įvykių – didelė evangeliškų giesmių šventė, surengta 1938 m. rugsėjo 18 d. atstatyto bažnyčios bokšto pašventinimo proga. Šventėje dalyvavo apie 20 parapinių bažnyčių chorų ir bandonininkų ansamblių, atvažiavusių iš gretimų apylinkių.
Tauragė apie 50 metų yra tradicinis Lietuvos evangelikų liuteronų centras. Iki 2004 m. Tauragėje gyveno vyskupas, veikė svarbiausios bažnytinės institucijos, posėdžiavo sinodas, čia 1955 m. buvo išleistas pirmasis evangelikų bažnyčios kalendorius, 1957 m. „Giesmių ir maldų knygelė“, beveik visi pokario sinodai ir kt. 2004 m. Tauragės bažnyčioje buvo konsekruotas naujasis Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vadovas, vyskupas Mindaugas Sabutis. Šiuo metu tai didžiausia Lietuvos evangelikų liuteronų bendruomenė, vienijanti daugiau nei 5000 tikinčiųjų. Parapijos klebonas dabar yra kun. Mindaugas Dikšaitis.
Kituose Tauragės krašto miesteliuose ir kaimuose evangelikų liuteronų bendruomenės kūrėsi palyginti vėlai. Iš esmės jos susiformavo tik XIX a.
Nuotraukos Kęstučio Puloko, 2005 m. liepa
Literatūra.
Gudaitis K. Tauragės evangelikų liuteronų parapijos istorijos apybraiža // Tautos praeitis, t. 2, Chicago-Roma, 1967, 271-286. Hermann A. Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia 1915-1995 m. // Lietuvos evangelikų bažnyčios. Istorijos metmenys / Sudaryt. Arthur Hermann, Vilnius, 2003, 249. Juška A. Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, Klaipėda, 1997, 216, 406. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio, t. 2, Vilnius, 1994, p. 30-31, 201, 226-228, 322, 495. Lietuvos evangelikų bažnyčios kalendorius 1988, Vilnius, 1988, p. 14-19, 22-27. Lukšaitė I. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje, Vilnius, 1999, p. 256, 266, 602. Lukšaitė I. Reformacijos Lietuvoje raida ir evangelikų bažnyčios istorija XVI-XVIII a. // Lietuvos evangelikų bažnyčios. Istorijos metmenys / Sudaryt. Arthur Hermann, Vilnius, 2003, p. 58. Prašmantaitė A. Lietuvos evangelikų bažnyčių bruožai XIX a. // Lietuvos evangelikų bažnyčios. Istorijos metmenys / Sudaryt. Arthur Hermann, Vilnius, 2003, p. 187. Tauragės kraštas: istorija, kultūra, meno paminklai, Vilnius, 2007, p. 98, 139, 142, 280, 296-303, 358-359, 365, 419, 421, 423, 424, 425, 426, 427, 432, 434. Vaivada V. Katalikų bažnyčia ir Reformacija Žemaitijoje XVI a.: esminiai raidos bruožai, Klaipėda, 2004., 124, 126. Valančius M. Raštai, t. 2, Vilnius, 1972, p. 84, 85-86, 120. Vymerio kalnas, Tauragės viešoji biblioteka, 1997, p. 5-8.
Prieiga per internetą
http://www.liuteronai.lt/parapijos/Tauragės parapija.
Algirdas Žemaitaitis Vilnius, 2007-10-02