Įvairių minėjimo iniciatyvų imasi ir kitos evangelinės bendruomenės, švietimo ir kultūros įstaigos (muziejai, bibliotekos, mokyklos ir pan.) bei Reformacijai, jos žiniai ir vertybėms neabejingi asmenys. Pristatome gražią juvelyro iš Druskininkų Giedriaus Bociso iniciatyvą – dekoratyvinę jubiliejinę monetą.
„Neseniai sukūriau Reformacijos 500-osioms metinėms skirtą jubiliejinę monetą. Tiesiog mąsčiau apie jubiliejinius Reformacijos metus ir atėjo noras kuo nors prisidėti. Ne iškart, bet mintis nusileido spontaniškai – pamaniau, kad galėčiau pasitarnauti tuo, ką sugebu, ką moku geriausiai. Suprantu, kad būtent šie metai yra puiki proga prisidėti prie Reformacijos sklaidos, todėl sukūriau nedidelę monetą, kurios averso pusėje pažymėtos Reformacijos 500-osios metinės, o reverso pusėje norėjosi užfiksuoti reformatoriaus Martyno Liuterio pirmuosius žodžius, ištartus pradedant gynybos kalbą Vormse, – „Iš meilės tiesai…“. Šiek tiek ilgiau užtrukau kurdamas logotipą averso pusėje, mat norėjosi, kad kryžius ir širdis gražiai atrodytų monetai esant bet kokioje padėtyje. Nežinau, ar dar yra sukurta moneta šiai progai pažymėti, bet pagalvojau, kad tai puiki proga Reformacijos jubiliejui paminėti ir taip skleisti jos žinią. Šios monetos pritaikytos tiesiog turėti kišenėje, segtis į atlapą, kabintis ant kaklo ar nešioti ant rankos su odine virvele – kaip apyrankę. Didžioji jų dalis yra pagamintos iš sidabro, bet yra ir pasidabruotų, ir žalvarinių. Gaminamos jos ne kalimo būdu, bet kur kas sudėtingiau – jos liejamos“, – savo sumanymą įamžinti Reformacijos 500 metų sukaktį pristato pats juvelyras Giedrius Bocisas.
Dr. Martynas PURVINAS, KTU Architektūros ir statybos institutas, Kaunas
Tradicinio kaimo gyvenimui visados buvo būdingas konservatyvumas, stabilumas, atsparumas įvairiems pokyčiams. Tą lėmė tradiciniai verslai (nuo gamtos sąlygų priklausiusi žemdirbystė ir kt.), pati gyvensena, paremta ilgaamže patirtimi, įsišaknijusiomis tradicijomis (kai kada peraugdavusiomis į iracionalius prietarus ir pan.). Senasis kaimas vangiai reaguodavo į įvairius pokyčius ir išorinius poveikius, taip apdairiai vengdamas žymesnių nuostolių ir netekčių.
Vis tik Reformacijos procesų poveikis Mažosios Lietuvos kaimams buvo gana pastebimas. Kodėl ir kaip tai vyko?
Esminiai pokyčiai būsimosios Mažosios Lietuvos plote prasidėjo XIII a., į Baltijos pietrytinę pakrantę įsiveržus germaniškiesiems kariniams ordinams. Anuometinių užkariavimų laikais atvykėlių požiūrį į vietos gyventojus (eilinius kaimiečius ir kt.) atspindi eilutės iš Petro Dusburgiečio ir kitų kronikų: „…paėmė į nelaisvę daugybę žmonių, daugybę nukovę, o visą žemę nusiaubė, grobdami ir degindami“ (psl. 168), „Šitaip visa ši žemė liko ilgiems metams be gyventojų“ (psl. 196) ir t.t. ir t.p. Skaitykite toliau →
Šį šeštadienį, balandžio 29 dieną, istoriniame Biržų pašto pastate pristatoma nauja pašto ženklų serija kvies susitikti aistringiausius šalies pašto ženklų mylėtojus ir kolekcininkus. Lietuvos paštas į apyvartą išleidžia du naujus pašto ženklus. Šiais metais visų Europos šalių paštų leidžiama pašto ženklų serija „Europa“pasipuoš įspūdingomis Senojo žemyno pilimis, tarp kurių bus ir Biržų bei Klaipėdos pilys.
Dviejų pašto ženklų seriją „Europa. Pilys“ sukūrė dailininkas Domantas Vildžiūnas. Viename iš pašto ženklų pavaizduota Biržų pilis, kitame – Klaipėdos. Kiekvienas pašto ženklas bus išleistas 80 tūkst. tiražu. Abiejų pašto ženklų nominalai – po 0,81 eurą.
„Filatelija – istorijos veidrodis, ne tik atspindintis praeities paveikslus, bet ir mezgantis naujus dialogus, steigiantis bendrystę. Lietuva nuo seno garsėjo savo pilimis. Didingas gynybinių pastatų grožis plačiai aprašytas literatūroje, apdainuotas poetų. Džiaugiamės, galėdami šalies istorinį paveldą pašto ženklo pavidalu pristatyti visai Europai“, – teigė Lietuvos pašto Korporatyvinių reikalų departamento vadovė Rasa Kruopaitė-Lalienė.
Šiemet pasirodo jau 61-oji pašto ženklų serijos „Europa“ laida, ja siekiama kurti glaudesnę Europos integraciją, stiprinti draugystę ir bendradarbiavimą.
Kartu su naujaisiais pašto ženklais apyvartoje pasirodys ir pirmosios dienos vokas. Šį šeštadienį pašto korespondencija, apmokama naujaisiais pašto ženklais, Biržų pašte nuo 9 val. iki 12 val. bus antspauduojama pirmosios dienos datos spaudu.
Biržų pilis yra įsikūrusi Širvėnos ežero pietinėje pakrantėje. Tai geriausiai šiaurės rytų Europoje išsilaikiusi ir vienintelė Lietuvoje bastioninio tipo tvirtovė.
1575 m. pastačius užtvanką Apaščios ir Agluonos upių santakoje, 1586 m. buvo supilti pylimai, pastatyti reprezentaciniai rūmai, evangelikų reformatų bažnyčia, arsenalas, maisto sandėliai, kareivinės bei kiti pastatai. Tvirtovė ir miestas sudarė išskirtinį, vientisą gynybinį kompleksą. Renesansinė bastioninė pilis, baigta statyti 1589 m., šiuo metu yra neįkainojamas istorijos ir architektūros paminklas.
Šiuo metu pilies rūmuose veikia Biržų krašto muziejus „Sėla“, įsikūrusi miesto biblioteka.
Aplink Klaipėdą, būrėsi grandinė piliakalnių bei pilių, skirtų apsisaugoti nuo vikingų ir kitų priešų. Kryžiuočių ordinui užgrobus Klaipėdą, miestui buvo išrūpintos Magdeburgo teisės, sudaryta pasaulietinė ir bažnytinė valdžia, pradėta pilies bei bažnyčių statyba.
Rašytiniuose šaltiniuose Klaipėdos pilis pirmą kartą paminėta 1252 m. liepos 29 d. – dokumente, kuriuo Vokiečių ordino magistras su Kuršo vyskupu sutaria pastatyti pilį tarp Nemuno ir Danės. Pilis pavadinta Mėmelburgu. Ilgus amžius pilis kentė aršius antpuolius, buvo deginta, griauta ir atstatinėjama iš naujo.
Šiuo metu piliavietėje veikia muziejus. Lankytojams prieinamos atkastos pilies liekanos, pamatai. Pilies muziejuje galima pasivaikščioti seniausiu Klaipėdos grindiniu, išgrįstu XVI amžiuje.
Savaitgalį į Biržų pilį grįžo Radvilos – atidaryta unikali Jurgio Pergalingojo, Jonušo Radvilos ir jo žmonų portretų paroda. Ji atkeliavo iš Baltarusijos nacionalinio dailės muziejaus ir viešės pusmetį.
Praėjusiais metais „Sėlos“ muziejininkų iniciatyva Baltarusijos nacionaliniame istorijos muziejuje buvo atidaryta paroda, skirta pusbroliams Radviloms: Mikalojui Rudajam ir Mikalojui Juodajam. Tąkart biržiečiai į Baltarusiją gabeno eksponatus ne tik iš „Sėlos“ muziejaus, bet ir iš Valdovų rūmų bei Kėdainių muziejaus. Viešėdami Baltarusijoje, muziejininkai aplankė ir Nacionalinį dailės muziejų. Jame surado biržiečių portretus: Jonušo Radvilos, jo žmonų bei Jurgio Pergalingojo, kurio anūkas Kristupas Perkūnas Radvila pastatė Biržų pilį.
„Sėlos“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė pasakojo, jog vaikščiodami po ekspoziciją biržiečiai sutiko Baltarusijos nacionalinio dailės muziejaus direktorių ir pajuokavo, jog nori išsivežti Radvilas. Direktorius nesutriko: „Vežkit“.
Ši mintis muziejininkų nepaleido. Idėją parėmė ir Lietuvos kultūros taryba, projektui skyrusi 5000 eurų. Šie pinigai buvo panaudoti paveikslams pargabenti, apdrausti ir t. t. Tačiau iš pradžių reikėjo atlikti daug darbų. Vyko nuolatinis susirašinėjimas tarp muziejų, buvo atnaujinta bendradarbiavimo sutartis ir pan. Biržiečiai paveikslų apsaugai įsigijo papildomą signalizaciją, tvorelę.
Ir štai XVII amžiaus menininkų šedevrai papuošė Biržų pilies Radvilų menę. Keliavo į Biržus jie net pusantros paros, nes reikėjo atlikti įvairius formalumus muitinėse.
Svečiai iš Baltarusijos nacionalinio dailės muziejaus Sergej Večer ir Jelena Karpenko (pirma iš dešinės) su Biržų muziejininkėmis. Editos Mikelionienės nuotr.
Nežinomo XVII a. dailininko portrete aliejumi tapytas Jurgis Radvila, gyvenęs 1480–1541 metais. Paveikslo dydis – 210×122 cm. Šio didiko vaikai – Radvila Rudasis ir Barbora Radvilaitė. Portretas iki 1939 metų buvo Nesvyžiaus pilyje, po to keliavo po Minsko muziejus, Antrojo pasaulinio karo metais buvo išgabentas į Vokietiją, grąžintas 1968 metais. Restauruotas Rusų muziejuje Leningrade.
Dailininkas Bartolomėjas Strobelis XVII a. aliejumi nutapė Jonušo Radvilos portretą. Portretas taip pat iš Radvilų kolekcijos, 1939 metais buvo Nesvyžiuje, po to perduotas Minsko paveikslų galerijai. Antrojo pasaulinio karo metu išgabentas į Vokietiją, po to grąžintas į Baltarusijos Nacionalinį dailės muziejų. Restauruotas Maskvoje.
Johanas Šreteris nutapė Jonušo Radvilos žmonų Kotrynos ir Marijos Radvilienių portretus. Abi didiko žmonos nutapytos kartu, nors viena tuo metu jau buvo mirusi. Šio paveikslo likimas toks pat kaip ir pirmųjų.
Į parodos atidarymą susirinko didelis būrys biržiečių. Parodos atidarymas sutapo su festivalio „Baroko pavasaris“ baigiamuoju koncertu. Į parodos atidarymą atvyko ir svečiai iš Baltarusijos: Nacionalinio dailės muziejaus generalinio direktoriaus pavaduotojas Sergej Večer bei šio muziejaus Senosios Baltarusijos dailės skyriaus vedėja Jelena Karpenko. Jie ne tik pristatė parodą, bet klausėsi koncerto, kuris jiems paliko didelė įspūdį. Kitą dieną svečiai apžiūrėjo Biržus.
Originalius paveikslus, pusmečiui grįžusius į savo tėvoniją, galima apžiūrėti Radvilų menėje.
Švietimo sistema yra svarbus veiksnys, apsprendžiantis visuomenės kultūrinę būklę. Kultūros raidos intensyvumas konkrečioje tautoje ar valstybėje visada tampriai susijęs su švietimo sistemos kūrimosi eiga. Šią taisyklę patvirtina ir Lietuvos istorija. Mūsuose reikšmingas švietimo sistemos formavimosi etapas vyko XVI a. – tai amžius, bylojantis apie bendrą visuomeninio būvio pakylėjimą. Šiuos ryškius lokalinės kultūrinės panoramos pokyčius istorikai sieja su Reformacijos banga, tuo laiku atkeliavusia iš Europos.
Pirmoji Lietuvos Reformacijos banga
Istorikai Lietuvos Reformacijos laikotarpį skirsto į du etapus. Pirmoji Reformacijos banga – tai M. Mažvydo, A. Kulviečio, S. Rapolionio ir kitų bendražygių pirmieji bandymai skleisti Reformacijos idėjas lietuvių tautoje. Antroji banga dažnai vadinama „didikų Reformacija“, nes šiame etape visuomeninio ir religinio gyvenimo pokyčius lėmė įtakingiausių LDK diduomenės atstovų atsivertimas į protestantizmą.
Pirmosios lietuvių reformatorių bangos atstovai nuo pat savo veiklos pradžios siekė sukurti Lietuvoje visą Vidurio ir Vakarų Europos švietimo modelio sistemą. Jie pirmieji rodė iniciatyvą steigti aukštesnės pakopos mokyklas, kuriose būtų mokoma modernizuoto to meto mokymo turinio[1]. Reformacijos išvakarėse švietimo būklė Lietuvoje toli gražu netenkino tuometinės visuomenės poreikių. Švietimo sistemą sudarė tik pradinės mokyklos. Net ir pradinis švietimas buvo menkai išvystytas, mokymo turinys atsilikęs nuo laikmečio. Apie vidurines mokyklas (II pakopos), skirtas pasauliečiams (nekalbant apie aukštąsias) iki pat 1539 m. istoriniuose šaltiniuose nėra jokių užuominų. Filoprotestantas Mykolas Lietuvis (arba V. Mikolojaitis) XVI a. viduryje užrašytame žymiajame traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ („De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moscorum“) išreiškė nusivylimą ir apgailestavimą kad „mes neturime mokslui eiti gimnazijų“[2]. Skaitykite toliau →
Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčią žino kiekvienas, tačiau netoli, Žaliakalnio papėdėje, stovi to paties architekto, Karolio Reisono, sumažinta bažnyčios kopija. Tik apleista dėl labai keistos situacijos.
Priklauso universitetui
Tarpukariu evangelikų reformatų narių lėšomis pastatytą bažnyčią E.Ožeškienės gatvėje tikintieji turi dalytis su valgykla ir sporto sale.
Po padu protestantai buvo tiek prie Lenkijos karalių, tiek prie Rusijos carų, tiek prie komunistų valdžios, bet net ir šiandien, kai nebėra prasmės kariauti dėl tikėjimo, evangelikai reformatai Kaune jaučiasi nustumti į šoną.
Bažnyčios pastatas priklauso Mykolo Romerio universitetui, kuriame treniruojasi ir maitinasi būsimi policininkai – universiteto Viešojo saugumo fakulteto studentai.
Evangelikai reformatai bažnyčioje sekmadieniais renkasi tik dėl to, kad tai daryti leidžia universiteto atstovai.
Reformacijos Lietuvoje istoriografijoje, peržvelgus ją bendriausiais bruožais tuo požiūriu, kaip suvokiama pati Reformacija, išsiskiria kelios pagrindinės istorikų grupės. Lenkijos ir Vokietijos istorikai Lietuvos Reformaciją laiko jų kultūrų išspinduliuotu rezultatu. Trumpai tariant, Reformacija vertinama kaip svetimų kultūrų sukeltas reiškinys. Ši pažiūra vyravo ir tarpukario Lietuvos katalikiškos pakraipos istorikų (A. Aleknos, S. Sužiedėlio) [1] darbuose.
Z. Ivinskis Reformacijos plitimo Lietuvoje priežastimi laikė pačios katalikų bažnyčios silpnumą, žemutinio dvasininkų sluoksnio nepakankamą pasirengimą darbui ir kaimyninių protestantiškų valstybių įtaką. [2] Kai kurie katalikiškos krypties istorikai (J. Purickis) [3] ir protestantų istorikai (J. Šepetys, K. Gudaitis) [4] žvelgė į ją kaip į Lietuvos istorinės raidos etapą, turėjusį savo gilumines priežastis. Šiai pozicijai pritarė dauguma Lietuvos pokario ir dabartinių istorikų, nurodydami skirtingas svarbiausias Reformacijos plitimo Lietuvoje priežastis.
Šią savaitę sostinės savivaldybė pasirašė Reformatų ir kraštovaizdžio projektų ES finansavimo sutartį: iki 2019 m. lapkričio 30 d. bus atkurtas ir sutvarkytas Reformatų sodas.
Bus atkurta Reformatų sodo sistema: sutvarkyti želdiniai, įrengti nauji takai, mažosios architektūros elementai, vaikų žaidimo aikštelės, fontanas, viešasis tualetas, apšvietimo, lietaus nuotekų, buitinių nuotekų, vandentiekio ir elektros tinklai, prisijungimo prie inžinerinių tinklų įvadai, skirti sezoninei lauko kavinei. Atkurtas sodas taps patrauklia erdve, kuri tenkins aplinkinių rajonų ir kitų Vilniaus gyventojų rekreacines, edukacines ir kultūrines reikmes. Projekto metu sukurta funkcionali viešoji infrastruktūra taps patrauklesnė miesto gyventojams bei svečiams, pagerins miesto centrinės viešosios erdvės estetinį vaizdą bei miesto įvaizdį, padidins miesto investicinį patrauklumą. Dėl didėjančio sodo lankytojų srauto ir augančios paslaugų paklausos, projektas taip pat prisidės prie smulkaus ir vidutinio verslo atstovų poreikių tenkinimo, sudarys sąlygas verslo plėtrai ir naujų darbo vietų kūrimui.
Pradedamas įgyvendinti projektas „Kultūrinį – istorinį paveldą reprezentuojančio Reformatų sodo atkūrimas ir sutvarkymas“ bus finansuojamas pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 7 prioriteto „Kokybiško užimtumo ir dalyvavimo darbo rinkoje skatinimas“ 07.1.1-CPVA-R-904 priemonę „Didžiųjų miestų kompleksinė plėtra“.
Šiam projektui Vidaus reikalų ministerija skyrė 1 722 211,03 Eur struktūrinių fondų lėšų, 202 613,06 Eur – valstybės biudžeto lėšos., savivaldybės lėšų dalis sudaro 101 306 54 Eur. Bendra projekto vertė – 2 026 130,63 Eur. Projekto finansavimo sutartis sausio 23 d. pasirašyta su Viešąja įstaiga Centrine projektų valdymo agentūra.
Sausio 10 d. Lietuvos dailininkų sąjungoje prie apskrito stalo vyko būsimo Reformacijos paminklo kūrimo svarstymas – diskusija su skulptoriais, architektais, istorikais ir neabejingais mūsų krašto praeičiai bei ateičiai vilniečiais bei svečiais.
„Šiandien čia susirinkome tam, kad nupūstume laiko dulkes nuo tų objektų, kurie yra nederamai užmiršti, apleisti. Toks yra – Reformatų parkas. Džiugu, jog Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi šio nelengvo darbo – įprasminti šią istorinę vietą. Norėtume, jog šioje sakralinėje istorinėje erdvėje rastų savo vietą paminklas, skirtas Lietuvos raštijos ir Reformacijos pradininkams. Dar 1996 metais draugijos nariai, finansiškai remiant Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijai, Reformatų skvere atidengė paminklinį akmenį su įrašu: „Čia, buvusiose kapinėse bus pastatytas paminklas XVIa. Lietuvos reformacijos ir raštijos pradininkams”, – teigė Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas.
Vilniaus plano architektė – projekto vadovė Jurga Silvija Večerskyte – Šimeliūnė susirinkusiems pristatė Reformatų parko rekonstrukcijos projektą. Šios vietos tvarkymo darbai planuojama, jog prasidės šių metų balandžio, gegužės mėnesiais.
Doc. habil. dr. Ingės Lukšaitės teigimu, stebuklas būtų Vilniuje, jei atsirastų toks paminklas. „Būtina padėkoti prieš 500 metų gyvenusiems žmonėms ir puoselėjusiems Reformaciją. Toks paminklas skirtas Reformacijai, būtų priminimas, padėka asmenybėms, padėjusioms pagrindus lietuvių kalbai, jos kultūrai“ – teigė I.Lukšaitė.
Prof. habil. dr. Dainora Pociūtė-Abukevičienė pasidžiaugė tokia paminklo idėja. “Vilnius Europos istoriografijoje pripažintas vienas iš aktyviausių Reformacijos pirmtakų regione. Todėl šis miestas prašyte prašosi Reformacijos istorijos įamžinimo ženklų. Pritarčiau tokiai idėjai – įamžinti Reformaciją paminklu, “ – dalinosi savo mintimis D. Pociūtė-Abukevičienė
Reformacijos paminklo kūrimo svarstyme dalyvavo daugelis specialistų, kurie mielai pasidalino savo pastebėjimais. Savo mintimis dėl būsimo Reformacijai paminklo sukūrimo išsakė ir gausiai dalyvavęs skulptorių būrys.
Primename, jog šalia šio parko ev. reformatai įsikūrė prieš beveik 400 metų. 1639 m. birželio 21 d. teismas priteisė reformatams patiems nusigriauti bažnytinį kompleksą ir išsikelti už miesto sienų į Pylimo gatvėje esančias reformatų kapines. Reiškia, reformatai jau buvo įsteigę kapines dabartinėje vietoje Pylimo g. ir pasistatė bažnyčią – 1640 m. pastatoma šeštoji penktoje vietoje Vilniaus reformatų bažnyčia ir, manomai, tai buvo vis dėlto mūrinė, sugriauta per rusų invaziją 1655 m.
Pasibaigus šiam karui 1661 m. pradėta statyti septinta bažnyčia. Pastaroji buvo visai sunaikinta per ketvirtąjį – paskutinį Lietuvos reformatų Bažnyčios Unitas Lithuaniae (Lietuvos Vienata) pogromą. 1682 m. balandžio 2 d. rytą jėzuitų mokiniai ir suerzinta minia užpuolė reformatų bažnyčią ir kitus jai priklausančius pastatus. Pasigrobė varpus, kryžius, indus, dokumentus, iždą, nuvertė nuo kapų antkapius ir kryžius, ištraukė iš kapų mirusiuosius, juos apiplėšė, tyčiojosi, daužė akmenimis ir galiausiai sumetė į laužą. Po šio sugriovimo vėl toje pat vietoje apie 1685 m. buvo pastatyta jau tik medinė aštunta reformatų bažnyčia, išstovėjusi apie 150 metų.
Kapinėse stovėjo Šreterių šeimos mauzoliejinė koplyčia, pastatyta 1777 m. Boguslavo Šreterio iniciatyva. Iš biografinių žinynų yra žinoma, kad šiose kapinėse yra palaidotas garsus kartografas Šarlis Hermanas de Pertė (Karol Herman de Perthées, 1740–1815), 1768 m. sudaręs Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės generalinį geografijos atlasą. 1980 m. šio žymaus žmogaus antkapinis paminklas su įrašu prancūzų kalba vakarinėje kapinių dalyje dar buvo. Šiuo metu kapo vieta nežinoma.
