Šių metų gegužės 8–9 dienomis minimas Antrojo pasaulinio karo pabaigos 70-metis. Karo, kurio žaizdas, poeto Vaidoto Spudo eilėraščio žodžiais, „vos palieti – ir darosi skaudu“… Tokia vieta prie Vilniaus yra Aukštųjų Panerių miškas.
Balandžio 21 dienos rytą senjorės, pakviestos buvusio Panerių memorialo muziejaus vadovo, Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos valdybos nario Algio Karoso, traukiniu išsiruošė į Aukštuosius Panerius. Daugelis mūsų Vilniuje pragyvenome daugiau nei penkiasdešimt metų, bet taip niekada ir neprisiruošėme ten apsilankyti. Apie Paneriuose įvykdytas žudynes žinome daug, bet tik ten pabuvojus pradedi suprasti, kiek skausmo, neteisybės, sulaužytų likimų slepia mišku apaugę kalneliai… Kalneliai susidarę iškasus duobes, kurios tapo amžino poilsio vieta pelenais virtusių keliasdešimties tūkstančių žydų, lenkų, rusų, lietuvių, gudų, čigonų… Vokiečiai, karo pabaigoje supratę, jog reiks atsakyti už žudynes, ėmė naikinti nusikaltimo įrodymus, privertę ten kalintus žydus atkasinėti sušaudytųjų lavonus ir juos deginti, pelenus maišant su smėliu ir vėl supilant į duobes, kad būtų neįmanoma nustatyti, kiek ir kokių žmonių nužudyta. Lavonų deginimo komandai – 80 vyrų ir 4 moterims – pasisekė: būdami fiziškai stiprūs (vokiečiai juos gerai maitino, kad galėtų sparčiai dirbti) sugebėjo iš duobės, kurioje buvo nakčiai nuleidžiami kopėčiomis, išsikasti 32 metrų tunelį ir pabėgti. Skaitykite toliau →