Kalba pasakyta Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų bažnyčioje 2011 10 31, švenčiant Reformacijos dieną ir minint savaitraščio „Svečias“ pasirodymo 100-to metų jubiliejų.
Algirdas ŽEMAITAITIS, Vilnius
Brangūs naumiestiškiai, mano namiškiai!
Manau, kad galiu taip kreiptis į jus, nors gimiau ir užaugau Gardame, bet čia mano gimtoji parapija, čia prieš 50 metų baigiau vidurinę mokyklą.
Šioje istorinėje vietoje ir bažnyčioje, kaip sakydavo ilgametis šios parapijos klebonas Jonas Armonaitis, aš viešai kalbėsiu tik antrą kartą savo gyvenime. Pirmąjį kartą, o tai buvo per mano įžegnojimą (konfirmaciją) 1958 metais, padaviau jam ranką ir tariau giesmės žodžius: „Taigi imk mano ranką ir vesk mane, kol amžias čion patenka ir danguje“.
Beje, esu ir tiesiogiai susijęs su Frydrichu Megniu, nes jo ranka lietė mano kaktą, kai mane krikštijo per Antrąjį pasaulinį karą 1943 m. spalio 12 d. Tada jis paklausė mano Mamytės Martos: „Ar žinai kas tave krikštijo?“ Nes jis krikštijo ir ją 1907 metais. F. Megnis turėjo labai gerą atmintį, kad kartais išrašydamas kokią pažymą iš bažnytinių knygų, jų net neatsiversdavo.
Sveikinu garbius svečius ir visus, suvažiavusius iš tolimiausių Lietuvos kampelių, kuriems brangi tėviškės istorija, jos kultūros paveldas. Šiandien minime gražų 100-to metų savaitraščio „Svečias“ pasirodymo jubiliejų.
Šiame Paprūsės miestelyje ir jo apylinkėse, kuriose nuo seno gyveno senieji šio krašto šeimininkai žemaičiai katalikai ir evangelikai liuteronai (lietuvininkai ir vokiečiai), o taip pat ir žydai, vyko aktyvi prekyba, tiek legali, tiek ir kontrabandinė (kaip ir šiais laikais), tuo metu vadinta „šmugeliu“.
Čia maišėsi kalbos, tikybos, taipogi vyko tarpusavio bendravimas, tam tikra kultūrinė švietėjiška veikla. Ypač pasižymėjo Naumiesčio, tuomet oficialiai vadinto „Aleksandrovskoje“ caro garbei, kuris priklausė Raseinių apskričiai, evangelikų liuteronų bažnyčios kantorius (mokytojas), Lietuvos latvis Frydrichas Megnis (1873–1950), kuris pradėjo leisti savaitraštį „Svečias“ gotišku šriftu, skirtą Didžiosios Lietuvos lietuvininkams (tiražas 600 egz.).
Visiems žinoma, kad tik 1904 metais buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas lotyniškomis raidėmis. Anais tolimais laikais, 1911 metais, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą visoje carinės Rusijos imperijos teritorijoje lietuviški laikraščiai buvo leidžiami tik penkiose vietovėse – Vilniuje, Kaune, Seinuose, Rygoje ir Naumiestyje.
„Svečias“ buvo ne tik pirmasis liuteronų laikraštis Lietuvoje, bet ir pirmasis periodinis leidinys visoje Žemaitijoje. Savaitraštis iš pradžių buvo spausdinams „užrubežyje“ – Tilžėje pas Enzį Jagomastą, tačiau tai sudarė labai daug nepatogumų, gaišaties…
Tuomet F. Megnis per didelius vargus ir kelias keliones į gubernijos centrą Kaune bei kitus miestus tik po kelių mėnesių atkaklaus veikimo gavo leidimą spausdinti ir įsigijo rankinę spausdinimo mašiną, o apie šv. Joną išleido savaitraščio tik septintą numerį (yra Žemaičių Naumiesčio muziejuje), smarkiai atsilikdamas nuo leidybos grafiko (kitų savaitraščių jau buvo išleista 25 numeriai). Būdamas labai sąžiningas, tą įsiskolinimą jis likvidavo tik 1914 metų pradžioje, sausio 3 (16) dieną, kai išėjo tų metų pirmasis numeris.
Reikia tik stebėtis F. Megnio darbštumu (kurio būtų pakakę ir penkiems darbštuoliams), atkaklumu bei drąsa vienam leisti laikraštį. Jis pats rašė straipsnius ir žinutes, jas rinko iš 26 laikraščių (rusų, vokiečių, latvių ir lietuvių kalbomis). Redagavo, skaitė korektūras (esu pastebėjęs tik vieną klaidelę išlikusiuose numeriuose iš 184 išspausdintų), siuntinėjo prenumeratoriams ir kt.
Padėdavo ir būsimi konfirmantai. Šioje bažnyčioje šiandien yra mano pusbrolis Vytautas Gocentas iš Vilniaus, kurio tėvui Jonui Jurgiui Gocentui, būsimajam advokatui, besirengiant įžegnojimui1913 metais, teko sukti spausdinimo mašiną ir rankomis nuimti atspausdintus lapus.
F. Megnis puikiai tvarkėsi ir bažnyčioje, atlikdavo visas būtinas pareigas – laikydavo pamaldas, mokė vaikus tikybos, rengė konfirmantus, krikštijo kūdikius, laidojo, vedė bažnyčios registracijos knygas bei pan. 1900 m. atkūrė ir vadovavo vokiškam chorui, o po trejų metų subūrė ir lietuvišką, kuris ir šiandien džiugina savo giesmėmis. Jame apie penkiasdešimt metų giedojo ir mano Tėvelis Endrius.
Tai – seniausias toks veikiantis choras Lietuvoje!
Tauragės kunigas Augustas Wymeris į vieną iš savo šešių filijų, į Naumiestį (apie 50 km), atvykdavo tik šešis kartus per metus ir atlikdavo jaunuolių konfirmaciją bei sutuokdavo jaunavedžių poras. Kantorius šių dalykų neturėjo teisės atlikti.
Taip pat F. Megnis puikiai tvarkė parapijos (filijos) ūkinius reikalus. 1911 metais nuo pat pamatų perstatė kanteriją (dab. kleboniją), iš dviejų pusių baigė apmūryti skaldytais akmenimis šventoriaus geležinius vartus, nupirko gabalą sklypo kapinių padidinimui. Taipogi palei Tauragės gatvę išmūrijo akmeninę kapinių tvorą su vartais bei varteliais, kurie ir šiandien džiugina akį.
Bet didžiausias F. Megnio nuopelnas yra „Svečio“ leidimas. Jame buvo pateikiama medžiaga ne tik iš krikščioniško gyvenimo ar „pasiuntinystės“ (misijos) darbų pagonių kraštuose, bet ir pasaulio šalių įvykių kronika bei naujienos, pristatomos naujos knygos ir giesmės, kuriomis jis taip pat prekiavo. Laikraštis neturėjo iliustracijų.
Leidėjas rašė: „Podraug „Swezcias“ savo skaitytojamspraneš visas svarbesnęses žinias–žinutes, kas naudinga, arba reikalinga šioje gadynėje žinoti, obutent wislab bus rašyta trumpai, aiškey ir teisingay“. Tai – labai aktualu ir šiandieninei spaudai.
Didelę istorinę ir išliekamąją vertę turi ir kasdienė Naumiesčio, Vainuto bei Sartininkų valsčių(priklausė Naumiesčio parapijai) gyvenimo kronika. Juk be „Svečio“ mes nežinotume daug įdomių,kitur niekur neužfiksuotų dalykų, pvz., kaip buvo įsteigta vieša skaitykla, kaip miestelio ponai švęsdavo Velykas, organizavo labdarą vargšams, apie mokyklų steigimą ir jų veiklą, Gardamo medinės bažnyčios gaisrą, kovą už blaivybę (1908 m. birželio 6 d. F. Megnis įsteigė „Blaivystės arba Mėlynojo kryžiaus draugystę“), reklaminių skelbimų ir t. t.
Savaitraštis „Svečias“ (1911–1914 m.) suvaidino svarbų kultūrinį ir tautinio susipratimo ugdymo vaidmenį, plėtė tuometinio lietuvininko dvasinį akiratį, ragino leisti vaikus į mokyklas (nors ir rusiškas), evangelikus pratino prie bendrinės lietuvių kalbos (prie naujų lietuviškų žodžiųskliausteliuos nurodydavo nevartotinus rusiškus ar vokiškus), atspindėjo katalikų ir evangelikų tikybinius santykius bei kt. Ragino skaityti tik geras knygas ir laikraščius (tai svarbu ir šiais laikais).
Reikia pastebėti, kad savaitraštis (tokiu prasmingu pavadinimu!) „Svečias“ lankė ne tik lietuvininkų namus Didžiojoje Lietuvoje, bet užsukdavo ir į Mažąją Lietuvą, kuri priklausė Vokietijai, o perplaukęs Atlantą pasiekdavo net JAV bei Kanadą.
Graudu žiūrėti į nykstančią kleboniją, kuriai, kaip jau minėjau, taip pat šiemet sukako 100 metų. Šis istorinis statinys, pastatytas F. Megnio rūpesčiu, kuriame buvo leidžiamas ir spausdinamas ne tik savaitraštis „Svečias“. Jame F. Megnis parašė ir 1913 metų pabaigoje Otto Mauderodės spaustuvėje Tilžėje išspausdino metodiškai brandų, pirmąjį Paprūsėje lietuvių kalbos iliustruotą vadovėlį (elementorių) „Raktelis“ lietuvininkų vaikams, iš kurio mokėsi ne viena jų karta ne tik Lietuvoje, bet ir Mažojoje Lietuvoje.
Norisi tikėti, kad vietos parapija, seniūnijos ir rajono savivaldybės valdžia ras galimybių bei lėšų istorinės klebonijos atnaujinimui, kurią papuoštų ir atminimo lenta ar koks akmuo su įrašu apie čia veikusią redakciją bei spaustuvę, kuri išgarsino dabartinio Žemaičių Naumiesčio vardą ne tik Lietuvoje.
Kalba pasakyta Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų bažnyčioje 2011 10 31, švenčiant Reformacijos dieną ir minint savaitraščio „Svečias“ pasirodymo 100-to metų jubiliejų.
Algirdas ŽEMAITAITIS, Vilnius