Kėdainių krašto muziejaus direktorių Rimantą Žirgulį drąsiai galime vadinti šio laikmečio reformatoriumi. 1988 metais muziejuje pradėjęs dirbti istorikas nepaliauja kelti klausimo, kokiu miestu Kėdainiai verti būti: didžiuotis didikais Radvilomis, garsėti agurkų sostinės vardu ar vadintis chemikų miestu.
„Gal ir savanaudiška, tačiau aš tvirtai tikiu, kad, turėdami tokią garsią praeitį, mes jai privalome daugiau skirti dėmesio. Reikia ambicijų, kad ne tik enciklopedijose perskaitytume, kaip Radvilos garsino Kėdainius, bet ir širdyse jaustume pasididžiavimą savo kraštu. Dabar turime išstatytus blizgančius skardinius agurkus, o unikalus Radvilų palikimas stovi apgriuvęs“, – gana tiesiai savo nuomonę dėstė R. Žirgulis.
Rimantas diaugiasi suradęs bendramintį menininką Feliksą Paulauską, su kuriuo drauge žengė pirmąjį žingsnį į „Radviliados“ projektą. „Pernai per miesto gimtadienį surengėme puikiai pavykusį „Radviliados“ festivalį, kai miestelėnams pasiūlėme persikelti į Radvilų laikais klestėjusį mūsų miestą. Buvo visko: ir paskaitų bei diskusijų apie Radvilas, ir gardžių senovinių vaišių, ir pramogų. Manau, kad šįmet vėl kažką panašaus surengsime. Kas kitas, jei ne mes patys, darys tai, ko norime. Juk ant lėkšutės niekas nesugrąžins Kėdainiams garsios praeities. Tik patys galime užsispirti ir pasistengti įamžinti garsiąją praeitį“, – įsitikinęs R. Žirgulis.
Paklaustas, kodėl jis neatsispyrė „Radviliados“ virusui, istorikas net nedvejojęs atsakė, kad toje giminėje gausu iškilių asmenybių, kurios tarsi užbūrė savo gyvenimais. „Man labiausiai įsiminė ne vieno kolegos dviprasmiškai vertinamas Jonušas Radvila. Vienų jis vadinamas išdaviku, kitų – didvyriu. Manau, kad jis darė tokius sprendimus, kokie buvo geriausi Lietuvai. Nereikia pamiršti, kad Jonušui Radvilai valdant Kėdainius juose iškilo gimnazija, rotušė, evangelikų reformatų bažnyčia. Daugelis vienbalsiai pripažįsta, kad Jonušas Radvila atvedė Kėdainius į didžiausią klestėjimą. Jonušo Radvilos svarbą mūsų kraštui iki šiol mena Kėdainių miesto dalis Janušava. Tik labai keistai su ja pasielgėme: viską, kas liečia Radvilą esame sulietuvinę, bet Janušavą palikome lenkišku variantu, nors, mano manymu, ji turėtų vadintis Jonušava“, – sakė R. Žirgulis.
Istoriką žavi ir Jonušo Radvilos tėvas Kristupas Radvila, kuris garsėjo karingumu, ir Jonušo Radvilos pusbrolis bei žentas Prūsijos generalgubernatorius Boguslavas Radvila. „Tarp Radvilų buvo labai įvairių ir spalvingų asmenybių. Vieni žavi konservatyvizmu ir atsidavimu tradicijoms, kiti – europietiškumu“, – sakė R. Žirgulis.
Tarp gausios Radvilų giminės yra ir moterų, kurios vertos pagarbos bei išskirtinumo. „Pagarbos verta Ona Radvilaitė Kiškienė, kuri vadinama moterimi, nepaisant spaudimo ištekėjusia iš meilės. Liudvika Karolina Radvilaitė ne tik buvo pati išsilavinusi, bet ir raštą skiepijo kitiems. Jos dėka buvo spausdinamos knygos net draudžiamu laiku. Manau, kad kuo labiau giliniesi į Radvilų giminės istoriją, tuo meilė šiems didikams stiprėja. Tad kėdainiečiams linkiu dažniau prisiminti praeitį ir pajusti pasididžiavimą kraštu, kuriame gyveno visoje Lietuvoje garsėję Radvilos“, – sakė R. Žirgulis.
muge.eu
Lietuvių kalba ką tik pasirodė dar 1999 m. išleistas ir nepaprasto susidomėjimo sulaukęs italų autorių Wu Ming (Luther Blissett) romanas „Q“ (išleido leidykla „Aukso žuvys“), kuriame pasakojama apie Vokietijos religinius karus, reformacijos paplitimą bei Katalikų bažnyčios kovą su ja. Romano veiksmas apima 40 metų laikotarpį nuo reformacijos pradžios 1517 iki 1555 m. Kūrinys vien Italijoje buvo perleistas 10 kartų, išverstas į devyniolika pasaulio kalbų ir vis dar išlieka aktualus ir mėgstamas tarp skirtingas religijas išpažįstančių ir savitas istorines, politines ir socialines patirtis turinčių skaitytojų. Neretai romanas lyginamas su garsiojo italų rašytojo U. Eco kūriniu „Rožės vardas“.
